Kalbėdamas su „Vakaro žiniomis", R.Adomaitis teigė, kad susitaikymas - sveikintinas dalykas. Ypač dabar, kai susiskaldymo visuomenėje vis daugiau ir daugiau. Netgi dėl skiepų.

„Žmonės labai daug žino, skaito, domisi, prisigaudo visokiausių nuomonių ir rezultatas - nuomonės išsiskiria. Ne tik Lietuvoje taip yra. Visame pasaulyje", - teigia R.Adomaitis.

- Tačiau kodėl Lietuvoje taip piktdžiugiškai stengiamasi apšmeižti, apjuodinti Tautos autoritetus. Netgi po mirties?

- Taip, ir apie labai gerbiamus žmones sužinai visokių gandų, kad buvo šioks, anoks.

Mes tokie esame, mums reikia būtinai kažkokių negerumų surasti. Bet žmonės per gyvenimą patiria visokiausių dalykų, nes jiems prie bet kokio gyvenimo reikėjo prisitaikyti, kad išgyventų. Jei to nesuprasime, pasiklysime tamsiame miške. Galima pagalvoti, tarsi kritikai, kurie žmones smerkia, patys negyveno tuo laiku, tuo istoriniu periodu.

- Jums teko vaidinti ir spektakliuose, pastatytuose pagal garsiąją Justino Marcinkevičiaus trilogiją. Spektakliuose, kurie tuo metu mus, lietuvius, ne skaldė, bet vienijo. Kokie liko tų anšlaginių dienų įspūdžiai?

- Vaidinti, dirbti, prisidėti ir dabar norėčiau prie „Mindaugo", bet jau jėgos nebe tos, neleidžia sveikata aktyviai veikti.

Šiandien „Mindaugą" reikėtų statyti visai kitaip, turiu šiuo klausimu savo minčių, savo požiūrį.

Mes tiesiog vaidindavome siužetą, pasakojome istoriją pagal Justiną Marcinkevičių, o šiandien tokio pasakojimo jau atsisakoma. Teatras pasikeitė. „Mindaugas" gali būti suprastas bei perskaitytas visai kitaip. Tokios yra mano mintys.

- Koks, jūsų nuomone, režisierius įstengtų naujai pažvelgti į „Mindaugą"?

- Rimas Tuminas.

R.Tuminas „Ričardą III" pastatė taip, kad niekas negalvojo, jog galima taip padaryti. O jis ėmė ir padarė! Kitas R.Tumino žingsnis - ruošiasi pastatyti Levo Tolstojaus „Karą ir taiką". Tiesiog neįsivaizduoju, kaip šitokią medžiagą teatre realizuoti.

- Suprantu, kad galima atkurti buitines, salonines scenas su Nataša Rostova, Pjeru Bezuchovu, Andrejumi Bolkonskiu, bet kaip pavaizduoti Rusijos kariuomenės mūšius su prancūzais? Gal pasitelkus kompiuterinę techniką? O kaip pavaizduoti prancūzų padegtą Maskvą?

- Reikia ją padegti! (Juokiasi - aut. past.) Nežinau, kaip čia reikės daryti. Čia Rimas iš tikrųjų ėmėsi labai sunkaus darbo. Matyt, jis turi kažkokį matymą, supratimą, viziją, kaip Levą Tolstojų reikia pateikti. Tolstojus yra neaprėpiamas. Jo viso įtalpinti į spektaklį niekam nepavyktų.

- O koks herojus iš „Karo ir taikos" jums asmeniškai pats artimiausias?

- Turbūt turite galvoje - ką norėčiau suvaidinti? Jokio jau nebenoriu. O jeigu turėčiau jėgų? Tas „jeigu" yra labai paslaptingas dalykas. Reikia žiūrėti į realybę, priimti tokią realybę, kokia dabar yra.

Šiuo metu neliko net teatro. Kaip gali teatras būti be žiūrovų? Ką veikti aktoriui be žiūrovų? Gal per daug užsisėdėjau namie, nematau, negirdžiu, bet žiūrovas yra teatrui būtinas elementas. Būtinas! Be žiūrovo teatro nėra! Tai šaudymas tuščiais šoviniais.

- Žiūrovai buvo pripratę, kad R.Adomaitis - dramatiškas, narsus, netgi žiaurokas, todėl labai nustebau jus kadaise išvydusi Odesos kino studijos dviejų serijų juostoje „Trestas, kuris žlugo". Ten kartu su Nikolajumi Karačencovu buvote puikus komedijinis duetas!

- Jūs labai klystate spręsdama apie mane. Aš esu komedijinis aktorius, man tokie vaidmenys labai patiko, bet dėl tam tikrų mano fizinių duomenų - ūgio, barzdos apšepimo - man beveik visada duodavo rimtus, dramatinius vaidmenis.

Nežinau, gerai ar negerai „Treste" vaidinau, bet mums buvo smagu pažaisti. Gaila, kad Nikolajus vėliau patyrė žiaurią avariją ir negalėjo daugiau filmuotis.

- Ar dabartinis Lietuvos laikotarpis, kai dauguma galvoja tik apie save, kaip išgyventi, siautėja telefoniniai sukčiai, apgaudinėjantys pensininkus - ar šis laikotarpis neprimena Ilfo ir Petrovo „Aukso veršio", Michailo Bulgakovo „Šuns širdies" ar jūsų kortų „šulerio" personažo iš „Tresto"?

- Kiekvienas žmogus pasaulyje bando išgyventi, nori išsilaikyti, ieško savo šansų. Bet ar išvesti paralelę su dabartine Lietuva galėčiau - nežinau, nežinau.

O jūs galvojate, kad dabar Lietuva visiškai padrika, žmonės neturi jokių tikslų, siekių kaip Tauta? Aš taip nemanau. Mes vis vien gebame tarpusavyje sutarti, bendrauti. Bet negalime būti visi kaip lėlytės, geručiai, šypsotis kaip amerikonai. Taip nėra ir nebus.

Ar galima didesnė vienybė? Aš nežinau.

- Gal iš tikrųjų viskas Lietuvoje puiku, tik mes per daug skundžiamės? Per daug norime?

- Gal, gal. Iš tikrųjų mes dabar gerai gyvename. Man taip atrodo.

Gal negaliu spręsti pagal visus, bet aš gaunu neblogą pensiją, kurios man visiškai pakanka, nejaučiu pajamų stygiaus. O kiti, nežinau - gal neturi už ką pavalgyti - gal turi pagrindo skųstis? Nereikia iš to daryti per didelių suabsoliutinimų, apibendrinimų. Gal kartais per daug verkšlename, skundžiamės. Gal reikia labiau džiaugtis tuo, ką turime. Džiaugtis, kad dar esame gyvi, dauguma - sveiki, nes ne visi, be abejo, turi sveikatos. Bet jei dar esi sveikas, dar gali mąstyti - tau dar nėra kuo skųstis...

Galėčiau ir jums palinkėti to paties - sveikatos. Man apie sveikatą, kaip čia pasakius, geriau apie tai nekalbėti. Jau mano gyvenimo vakaras. Jau gyvenimo pabaiga. Viskas po truputį gęsta, praeina. Taip ir turi būti ir nėra ko dėl to verkti.