Kam klausti, mes gi žinome, kad pusiaužiemio dieną naujieną, kokia būsianti antroji žiemos pusė, praneš barsukas. Šiemet iki Kalėdų barsukui miegoti žiemos miegu lyg ir nebuvo jokio reikalo - šiluma, maisto gausa šnibždėjo apie vėlyvą rudenį, bet ne žiemą... Po to jis nuėjo miegoti, o štai dabar pabus ir išlįs apsižvalgyti: jei pamatys saulę ir savo šešėlį, grįš į guolį, gulsis ant kito šono ir ramiai snaus iki kovo vidurio. Jei saulė nešvies, barsukas supras, kad žiemai liko nedaug ir gulsis snūduriuoti ant to paties, kaip ir pirmojo miego metu, šono. Ar barsuku galima tikėti? O kodėl gi ne? Juk jis pranašauja ne kieno nors užsakytas, o pats, nuoširdžiai. Beje, jeigu tą dieną barsuko nepamatysite, pasižiūrėkite patys: saulelė šviečia, ar ne.

Iš žiemos mes tikimės sniego, ledo, o visa tai gali sukurti tik šaltis. Gal ne toks, stingdantis ir naikinantis, bet šiek tiek lengvesnis šaltukas. Taigi, sniegas - sukaupta drėgmė, kurios labai reikia gamtai ir mums, o ledas - džiaugsmas visiems, ypač žvejams. Dabar juos išlaikyti namuose neįmanoma, galima suprasti jų džiaugsmą: tik sausio vidury pagaliau yra tokia laimė ir niekas nežino, kaip ilgai ji truks. Kodėl ja nesidžiaugti?

Kol mes apie žiemą galvojame taip, ji gamtos vaikams siunčia ne tik išbandymus, bet ir malonias žinias: ne už kalnų pavasaris! O pavasaris daug kam yra tiesiog nesutalpinamas į paprastus žodžius, nes tada gimsta ir sukyla patys švelniausi jausmai. Tiesa, ne visi laukia iki pavasario - tada gali būti jau vėlu! Todėl daug kas prasideda dabar...

Sausio gale ar vasario pradžioje pasikeičia krankliai - juodi tvirtasparniai paukščiai vis dažniau stebimi nardantys ore, besivartantys, o jų įprastas kranksėjimas pavirsta daugiatone, daugiabalse giesme. Paukščiai net patys nepasakytų, kodėl taip giedoti jie nemoka vasarą ar rudenį. O atsakymo reikėtų ieškoti jų biologijoje, nes vasario gale krankliai paprastai jau būna sutvarkę senuosius lizdus ar susukę naujus, deda kiaušinius ir tupiasi perėti. Per kovą jaunikliai bus išperėti, o gegužės pradžioje jie jau paliks lizdus.

Šiek tiek atlėgus šalčiams ir temperatūrai priartėjus prie nulio, galima tikėtis pilkųjų kiškių rujos - Lietuvoje tik senose knygos buvo rašoma apie kove gimstančius jauniklius; dabar jie gimsta vasarį. Žinoma, iš pirmosios vados išlieka, išgyvena tik nedaugelis, tačiau kiškiai pasiruošę vaikus vesti bent keturis kartus per metus.

Po kiškių apie būsimus palikuonis ims galvoti lapės, prie savo lizdų sugrįš jūriniai ereliai, pavasario ženklus sniege raižys kurtiniai ir tetervinai. Maža to, net didžiosios ir mėlynosios zylės, bukučiai, naminiai žvirbliai staiga pamatys ir supras, kad diena tapo ilgesnė ir metas tuo džiaugtis.

O kol kas žiema. Jos pusė, pusiaužiemis. Ji turi teisę būti labai žiemiška ir šalta. Tačiau gali būti pavasariška. Šiandien, iš karto ir labai greitai, mes negalime pakeisti nieko. Tačiau visos planetos gyventojai yra atsakingi už tai, kad mes turėtume tokią žiemą, kokią privalome turėti - snieguotą, šaltą, baltą ir būtinai - su barsuku, pusiaužiemį mums pasakančiu didžiąją naujieną.