Neatpraskime svajoti lietuviškai

- Stebėdamas save aptikau, kad nors tikintis ir doras žmogus, susipratęs, Tėvynę mylintis lietuvis esu kasdien, bet - ne dvidešimt keturias valandas per parą. Juk lindėdamas kasdienybėje pagundų, rūpesčių ir rutinos nuolat esu išmušamas iš aukštųjų vertybių konteksto ir it koks vabalas įstringu vien tik tarp darbo vietos ir televizoriaus. O vabalai, kaip žinome, nei religinių, nei patriotinių jausmų neturi. Pamokykit mus, euroskersvėjų perpūstus nūdienos lietuvius, kaip gyventi nuo nacionalinių, etnokultūrinių kontekstų neatitrūkstant nė akimirkai?

- Galiu jus nuraminti - ar sąmoningai, ar nesąmoningai - lietuviais esame kiekvieną savo gyvenimo akimirką nenutrūkstamai visas dvidešimt keturias valandas per parą, net jeigu negiedame Lietuvos himno ir nemintijame apie Joną Basanavičių. Juk ne tik kalbame ir mąstome - netgi ir sapnuojame lietuviškai.

Būtų puiku, jeigu mums pakaktų vien jaustis lietuviais savo širdyje, deja, - mes juk būtinai dar norime ir nuolat sulaukti pagarbos už savąją lietuvybę. O štai tas nuolatinis pagarbos alkis - gan slidus ir pavojingas. Jau Antanas Maceina ir Stasys Šalkauskis įžvelgė pavojingą lietuvių polinkį į servantilizmą, kitaip tariant, - į tarno kompleksą, verčiantį atsižadėti savęs, nustoti savarankiškai mąstyti, skatinantį nuolat bet kokia kaina siekti kitų pagyrimo. Ypač mūsų aukštaičiuose ryškus šis bruožas. Kaip tik todėl Aukštaitija uoliausiai skuba modernizuotis.

Pavyzdžiui, Utenos rajone folklorinių ansamblių gyvuoja stebėtinai nedaug, tačiau gausu chorų, vokalinių ansamblių, teatrų... Kaip manote, kodėl? Ogi todėl, kad aukštaičiui dainuoti scenoje tas pačias dainas kaip užstalėje - pernelyg prasta, jam būtinai reikia kažko autorinio, madingo, šiuolaikiško...

Visa tai, žinoma, ir pagirtina, ir gražu, tačiau bėda ta, kad nuo savosios prigimties nepabėgsi, nepersilauši, nes persilaužęs juk paprasčiausiai būsi save suluošinęs. Šį dalyką labai greitai ima suprasti emigrantai - ši mūsų prigimtis yra pamatas, ant kurio stovime.

Kai namo pamatai tvirti ir teisingi, sienas ir stogą juk gali sau išsikelti kokius tik nori - kad ir neregėtus, šiuolaikiškiausius. Tačiau pamatų ardyti - šiukštu - negalima, nes be jų net iš gražiausio fasado teliks druzgų krūva.

Ne veltui ir mano amžiną atilsį mamutė, norėdama dėl ko nors mane pagirti, visad sakydavo: „Gerą fundamentą padėjau“.

- Tas fundamentas - vaikų auklėjimas?

- Be abejo. Juk matėm animacinį filmuką apie Mauglį ir žinome, kad su vilkais augęs vilku ir kauksi. Tad akivaizdu, kad prigimtis dar nėra viskas. Šeima yra, privalo būti tas indas, kuriame iš kartos į kartą perduodamos vertybės. Todėl man kiek juokingos tos diskusijos, tie nuogąstavimai, kad viena ar kita lietuviška metų šventė baigia nunykti, kad jau nebežinome, kaip ją švęsti... Visuomet atsakau, kad žinau šeimų, kuriose nuo gilios senovės per senelių ir prosenelių kartas yra nuosekliai perduodami nacionaliniai papročiai, švenčiamos šventės ir saugoma viso to prasmė.

Net pačiais juodžiausiais ateizmo laikais Lietuvos dvasią palaikė trys neužgniaužiamų, nenumarinamų švenčių banginiai: Velykos, Kalėdos ir Vėlinės. Paradoksalu, bet vos iškyla pavojus Lietuvai ir lietuvybei - šių švenčių kontekstai Tautoje tuojau pat sustiprėja, tuojau pat suburia visus aplink, grąžindami mus prie tikrųjų vertybių.

Man atrodo, kad žmogus čia nelabai gali ką pakeisti - panašu, kad paties Dievo valia mūsų Tautoje visais laikais yra išsaugomas branduoliukas - net ir nuo žmonių valios nepriklausanti tautinė kibirkštis, iš kurios prireikus visada bus galima įkurti ir laužą, ir deglą, ir židinį. Juk ne veltui protėvių sakyta: „Kur žmogus gimė, ten jam ir dalia skirta.“

- Graži tiesa, tik kaip ją gausioms emigrantų minioms priminti?

- Emigrantų bėda ta, kad per vėlai gavo galimybę į pasaulį išvažiuoti, pernelyg ilgai svajojo ir troško, todėl dabar jiems ir atrodo, kad ten, kur mūsų nėra, veršiai alų midų geria, nors išties visur juk ta pati putra... Ilgėliau pasrėbę - supras.

Pakeliauti, pamatyti pasaulio, pasisemti patirties - nematau čia nieko blogo, tačiau juk visa tai galima daryti ne emigruojant, o tiesiog plečiant savojo pažinimo ribas. Pavyzdžiui, „smetoninėje“ Lietuvoje buvo įprasta gabiausius įvairių sričių studentus siųsti studijuoti, stažuotis užsienyje, tačiau nė vienas jų neatitrūko nuo savųjų šaknų, - atvirkščiai, įgiję kitokių žinių, kitokio patyrimo, grįžę jie kūrė labai gražią tautinę Lietuvą. Juk žmonėms, turintiems „teisingą fundamentą“, akivaizdu, kad ne kopijuoti reikia, mėginant susitapatinti su kitomis tautomis ar kultūromis, o kurti savąją. Argi nustebintume prancūzus Vilniuje Eifelio bokštą pasistatę? Ar jie žavėtųsi? Ar važiuotų žiūrėti?

- Manau todėl negalima iš akių išleisti paklysti neleidžiančių orientyrų. Kunigas Julius Sasnauskas per pamokslą yra pasakojęs apie senutėlį kunigą, kuris visą gyvenimą, kad ir kur apsistotų, stengdavosi įsikurti taip, kad pro namų langą visuomet matytų bažnyčią - idant nepamirštų, kas svarbiausia, kad nė akimirkai neišsprūstų iš sakraliojo konteksto. Sakykit, kas mums, lietuviams, turėtų būti tokia bažnyčia ne religine, o nacionaline prasme?

- Nacionaline prasme pati gražiausia ir vertingiausia mūsų bažnyčia - lietuvių kalba. Ji - neatsiejama mūsų esybės dalis. Juk jeigu nuskurdinsime kalbą, kuria, kaip sakiau, ne tik mąstome, bet ir sapnuojame, skurdesnės neišvengiamai taps ir pačios mūsų mintys, ir svajonės, ir sapnai... O juk šitokią kalbą turime! Viso pasaulio baltistai jos mokosi! Dvi dešimtys tomų - ir vis tiek dar ne viskas sudėta!

Turime būti budrūs, turime nė akimirkai nenustoti kalbos saugoję ir ja rūpinęsi. Lietuvių kalba - esminis lietuvių Tautos egzistavimo argumentas. Tačiau atvažiavusi ES komisija į mūsų Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, vertindama mūsų darbus, priekaištauja, kodėl visus tuos mokslinius darbus lietuvių kalba rašome, linki daugiau rašyti angliškai - neva kaipgi kitaip pasaulis apie mus sužinos. O mes tiesiog žinome, kad visa, kas parašyta lietuviškai, panorėję jie patys galėtų į anglų išsiversti. Juk dar puikiai atsimename laikus, kai mums dėl tų pačių priežasčių buvo siūloma rusiškai rašyti.

Ispanijoje, netoli Madrido, jau dvi dešimtis metų kasmet vyksta pasaulio pasakų maratonas. Prieš trejetą metų ten buvau nuvažiavusi ir aš. Kai kas sakė, kad važiuoti man netikslinga, juk nemoku ne tik ispanų, bet ir anglų kalbos. Buvo sekančių pasakas ir angliškai, bet aš per vertėją pasakiau, kad pasakosiu lietuviškai, nes noriu jums parodyti, kokia graži yra toji seniausioji pasaulio kalba, turinti sąsajų net ir su sanskritu. Dar pridūriau, kad tai ir turtingiausia pasaulio kalba, ir labai daininga. Po tokio pristatymo manęs, sekančios pasaką, ne tik įdėmiai buvo klausomasi, ne tik audringai plojama, bet prie manęs priėję italai pareiškė, kad ir be vertimo beveik viską suprato. Matyt, tuo norėdami pasakyti, kad ir jų kalba archajiška, todėl giminiška lietuvių kalbai.

- Nuostabu. Štai puiki pamoka lietuviams, kad savo unikalumu didžiuotis reikia, o ne jaustis dėl jo menkesniais už kitus. Reikėtų mums visiems šito išmokti.

- Matot, mes šiandien esame nedidelė nedidelėje teritorijoje gyvenanti Tauta su išsaugota LDK istorine sąmone. Dėl to mums taip sunku, dėl to nuolat puolame į kraštutinumus - vis sušunkame, kad esame geriausi, bet vos pritrūkstame šiems žodžiams argumentų, tuojau pat virstame „labiausiai skriaudžiamais ir menkais“.

Kitados keliaudama po Šveicariją aukštai kalnuose mačiau iškabintą sentenciją, skelbiančią: „Vienas, bet laisvas“. Štai - brandžios, nebijančios būti savimi asmenybės laikysena. Štai ko mums derėtų išmokti.

- Na taip, mus nuo išnykimo tebesaugo lietuvių kalba, jūsų minėtosios didžiosios metų šventės, jungiančios metus į harmoningą kasdienių darbų ir sakralinių dalykų ratą, iš senolių paveldėti papročiai, tautosakos lobių skrynios... Bet kaip apie tai nepamiršti eilinę kasdienio vargelio dieną? Gal turite savąją formulę? Gal vos pabudusi garsiai tariate: „Esu lietuvė“?

- Ta formulė - visiems bendra. Kiekvienas nubundame savosios šeimos kontekste, kas - sūnumi, kas - tėvu, kas - sutuoktiniu... Pirma, ką įprastai padarome, - su meile savo artimuosius prakalbiname lietuviškai, tardami jiems „labas rytas“. Esama patarlės: „kas iš to ankstaus kėlimo, jei nėr Dievo padėjimo“. Jei Dievas bus padėtas teisingoje vietoje - vertybių skalės viršuje, visa kita harmonizuosis savaime. Eik dirbti savo dienos darbų ir gerbk save, pirmiausiai kaip Dievo atvaizdą, o paskui ir kaip savo šeimos, savo Tautos sūnų. Meilė saviesiems, nenoras padaryti jiems gėdos pasaugos mus nuo nuopuolių ir klaidų. Nebūtina mojuoti trispalve, sau ir kitiems nuolat kartoti, kad esi lietuvis. Tiesiog būk doras, taurus ir dvasingas. Tada pasaulis sakys: „Lietuviai dori, taurūs ir dvasingi“.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“