1 nuotr.

Faustas Bagdonavičius žino, kaip užsiauginti daržovių, ir svajoja įsigyti žemės sklypą, kuriame eksperimentuos. Bagdonavičių šeimos nuotr.

Pradinuką patraukė daržo lobiai

Fausto tėveliai, teisininkė Laura ir veterinaras Evaldas, daržininkystei laiko neturi, tačiau sūnaus pastangas mielai remia. Su tėveliais berniukas apsilanko miesto turguose, kur jį pažįsta visos augalų daigus pardavinėjančios močiutės. Ten jis gauna patarimų, susižavėjusios entuziastinguoju daržininku, kartais močiutės net ir daržovių daigais jį apdovanoja. Šiemet vienos daržininkės padovanotas moliūgo daigelis berniuką nudžiugino moliūgais milžinais. Tai „Big maks“ veislės moliūgai. Tos pačios veislės moliūgų į vazonėlį Faustas buvo pasisėjęs šį pavasarį, bet gražiai išdygusių daigų vazonėliuose nepagailėjo negailestinga pavasario saulė.

„Sėklas rinkausi iš paveikslėlio ant pakelio, pasižiūrėjau, kad turėtų užaugti dideli. Vazonėlius sustačiau ant palangės į vakarų pusę, nemaniau, kad saulė ir vakarop tokia karšta. Atsėti buvo per vėlu, todėl paprašiau tėvelių, kad palydėtų į turgų. Ten nusipirkau jau paaugintą moliūgo daigą, o tas daigas užaugino du apie 30 kilogramų moliūgus. Kiti dar tebeauga. Jeigu moliūgai bus skanūs, tuos pačius auginsiu ir ateinančiais metais. Valgysime patys, draugus vaišinsime“, - šypsosi berniukas.

Gavęs pamoką šiais metais, Faustas vazonėliams su sėklomis ieškosiąs saugesnės nuo saulės palangės. Jaunasis daržininkas mokosi ne tik iš močiutės, auginančios daržoves savo sodelyje, iš turgaus tetų patarimų, gamtininkų suaugusių, interneto, bet ir savo klaidelių. Šiemet pamoką jam davė ir netinkamai pasirinkta bulvių veislė. Laimė, sodino dviejų veislių bulves. „Viena buvo labai gera ir derlinga, o kita - labai prasta. Pavadinimo nežinau, pasisodinau apie 20 bulvyčių. Jas man turguje padovanojo. Žmonės nustemba, kad klausinėju, domiuosi, apsidžiaugia ir dovanoja“, - aiškino vaikas.

Kompiuteryje ne pabaisas šaudo

„Esame miestiečiai, neturime laiko ir vietos užsiimti daržininkyste bei sodininkyste, bet mūsų dešimtmetis sūnus Faustas labai prijaučia gamtai, augmenijai. Prie namų turime mažą sodelį, kur aš auginu rožes, o vyras - vaistažoles. Turime du sūnus, bet tik Faustas daržininkyste užsidegęs. Žinoma, pritariame. Mūsų namuose Fausto prašymu vasarą atsirado keli Kalifornijos sliekai. Faustas pats juos prižiūri, maitina atliekomis, drėkina žemę. Pasižiūrėjo internete reportažą, kad į duobutę prie pomidorų šaknų įdėjus sliekų perdirbtos žemės, pomidorai virs kalnais, ir manęs pradėjo prašyti, kad nupirkčiau. Susiradome sliekų augintojų adresą, paskambinome, jie važiuodami pro šalį mums keletą atvežė“, - šypsosi jaunojo daržininko mama.

Artimiausias jaunojo daržininko žingsnis šį rudenį - parodyti klasės draugams savo vasaros laimikį. „Tarsiuosi su mokytoja, kad leistų atsivežti moliūgus. Iš mano klasės draugų nė vienas tuo neužsiima. Bet gal susidomės pamatę?“ - svarstė vaikas.

Jaunojo gamtininko galvoje kol kas mintys, ne apie gyvenimą tolimose šalyse, ne apie pelningus verslus. „Galvoju užaugęs būti sodininku, daržininku. Norėčiau turėti žemės, auginti savo augalus, su jais daryti bandymus“, - rimtai planus dėsto ketvirtokas.

Daržovės auga... prekybos centre?

Prieš kelis dešimtmečius toks mažamečio panevėžiečio pomėgis nieko nebūtų stebinęs. Ne tik kaimo, bet ir miesto mokyklos savo žinioje turėjo žemės sklypelius. Mokiniai savo gamtos mokytojų padedami juose puoselėdavo daržoves, gėles, stebėdavo, kaip paprasčiausi daržo augalai - morkos, burokai, kopūstai - auga. Žymėdavo dienynuose kada kas sudygo, kada kokį lapelį išleido, kada pražydėjo. Vasarą atbėgdavo augalus palaistyti, apkaupti. O kokios rudenėlio šventės vykdavo! Dabar tų laikų - kaip nebūta. Miestų mokyklose tarp gausybės modernios pakraipos būrelių, į kuriuos nemokamai prasibrauti ne taip paprasta, jaunųjų daržininkų būrelių - retenybė. Ilgiausiai Rokiškio krašto ūkininkų patriarcho, jaunystėje - pedagogo, Vytauto Šliko dėka jie išsilaikė Rokiškio ir Pasvalio rajonuose. Bet ši veikla jau gerokai nutolusi nuo praktinės veiklos, o suaugusieji su plačia šypsena į šiuolaikinį folklorą įsirašė savo vaikų posakį - daržovės auga prekybos centre.

Nykstanti veikla

Pasvalio jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos vadovei, Vaškų gimnazijos pedagogei Rimai Jasienei dėl požiūrio į praktinę pažintį su daržininkyste lieka tik apgailestauti. „Gyva dar Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjunga, bet ji labai mažai ką bedaro. Jaunųjų ūkininkų ratelių praktinė veikla baigia išnykti. Šiek tiek tik Pasvalio ir Rokiškio savivaldybėse dar rusena. Ir mes jau pradedame rankas nuleisti. Buvo, kai dar gaudavai šiokį tokį atlygį už sąjungos labui skirtas valandas, dabar jau dirbame „už ačiū“. Po sąjungos vėliava telkiasi mokyklų jaunųjų ūkininkų būreliai, o pagrindinė veikla liko rudenio gėrybių šventės.

„Daugiausia vaikai daržoves prie tėvų augina. Jei tėvai ūkininkauja, turi žemės, užsiima daržininkyste, vaikai net negalvodami į būrelius ateina. Jiems patinka. Jiems tai labai svarbu. Ta veikla prasminga.

Kaune vaikai pardavinėdavo savo daržoves. Žemės ūkio rūmai labai remdavo, dabar - tyla“, - kalbėjo R.Jasienė. Pasvalio r. savivaldybėje jaunųjų ūkininkų rateliai begyvuoja penkiose-šešiose mokyklose.

Situaciją komentuoja Buvęs Ūkininkų sąjungos Rokiškio skyriaus vadovas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų būrelių veiklos gaivintojas Vytautas ŠLIKAS:

Iš Kuršėnų valsčiaus Steponiškio pradinės mokyklos buvau deleguotas į Kauną, į jaunųjų ūkininkų sąskrydį, ir vežiausi savo užaugintą buroką. Tas burokas buvo labai didelis, labai privargau, kol jį nugabenau. Tūbelis su Smetona aplankė parodą ir Smetona man paglostė petį. Oi, koks tada aš svarbus pasijutau!

Mokytojaujant 1957 m. Žilių pradinėje mokykloje Papilės valsčiuje atvažiavo Pavenčių cukraus fabriko inžinierius Stakėnas ir paprašė patikrinti 80 ūkininkų sklypelių Šemetaičių apylinkėje. Aš pagalvojau: kodėl aš, kodėl negali mano mokiniai? Sukviečiau trečiokus ir ketvirtokus ir pasiūliau jiems tai atlikti. Prieš Kalėdas atvažiavo fabriko atstovas, atvežė cukraus ir pinigų už padarytą darbą. Pinigai buvo menki, bet svarbiausia - įvertinimas. Fabrikas pasiūlė su vaikais prie mokyklos patiems pasisėti runkelių. Pasodinome rankomis daugiau nei hektarą runkelių. Išdygo, ravėjome, retinome, patręšėme. Rudenį tie cukriniai runkeliai „ėjo iš proto“. Kokia šventė buvo mokykloje, kaip tėvai džiaugėsi.

Prie mokyklų tokie būreliai būtinai turi būti ir dabar. Be darbo ir mokslo, vaikas tampa parazitu. Juk mes pridirbome šitiek bėdų su mokslu Lietuvoje, nežinau, ar kita valstybė taip nusmuko. Tose mokyklose, kur biologijos mokytojas nori skleisti savo dėstymo meną su praktika, ten reikalai juda. Atvažiuoja iš miesto vaikas į kaimą, nusivedi į mišką, neskiria jis medžių, ką kalbėti apie daržovių auginimą. Mes daug pliurpiam - mylim Lietuvą, mylim, bet nieko nedarom, kad ta meilė virstų darbu ir mokslu.

Pasidalink: