Naminis alus, kurio Aukštaitijoje seniau mokėjo pasidaryti kiekvienas šeimininkas, užleido vietą pirktiniam ir degtinei. Vestuvėms, krikštynoms retas beužsako statinaitę naminio alaus iš geriausio kaimo aludario. Gerą miežinį alų virti aukštaičiai dar moka, bet kaimynus ir giminę vis rečiau bepavaišina.
Aludarystės tradicija jau beveik sunykusi. Senieji šio amato meistrai miršta, jų naudoti kubilai, puskubiliai, ąžuolinės statinės su medinėmis volėmis dabar labiau domina muziejininkus negu aludarių palikuonis.
Alutis šnekutis nustumtas į tamsiausią kampą ir dėl pasikeitusio alaus mėgėjų skonio. Pirktinis alus jau seniai nukonkuravo namuose darytą miežinį šnekutį. Kaimų šventėse ir susiėjimuose ant stalų putoja didžiųjų aludarių pagamintas alus ir bendravimo džiaugsmą greitai nuslopinantys stiprieji gėrimai.
Moka, bet nedaro
Garsiausi aludariai gyveno Pasvalio, Biržų, Kupiškio rajonuose, bet ir kitur Aukštaitijoje vestuves, krikštynas, kūlimo pabaigtuves senoliai šventė su alaus ąsočiu. Iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio tik prieš dvyliktą ant stalo pastatydavo vieną kitą butelį stipresnio pirktinio gėrimo, o prie kavos ir tortų patiekdavo likerio ar šampano.
Kaimynai ir giminės, prie alaus ąsočio prašnekėdavę 4-5 valandas, namo pareidavo savomis kojomis, mat miežinio natūralaus alaus stiprumas nebūdavo daugiau nei 6 laipsniai. Garbingiausius svečius vaišindavo geriausiu alumi, vadinamuoju pirmoku.
Panevėžio rajone Paįstryje gyvenantis ūkininkas ir aludaris Viktoras Mažylis tvirtina, kad ir dabar kaimuose daug žmonių dar moka virti alų. Salyklo niekas nebedaigina namuose, perka turguje. Ne visada pavyksta nusipirkti gero, kartais būna pakaitęs, o tai iškart keičia alaus skonį.
Nebereikia eiti apyniauti
Apynių aludaris užsiaugina pats. Dabar jau niekas neina į paupius apyniauti, mat laukiniai apyniai yra silpnesni, į alų jų reikėdavo daugiau įdėti. Aludaris teigia, kad 50 kilogramų salyklo pakanka įdėti 150 gramų apynių.
Didžiosiose alaus daryklose alui pagaminti naudojami tik neapvaisinti moteriškos giminės apynių spurgai. Kad būtų patogiau, juos jau pakeičia apynių granulės ar ekstraktas. Apyniai vertinami pagal aromatą, lupulino kiekį bei spalvą. Jie yra natūralus alaus konservantas.
Vieni aludariai naudoja specialias alaus mieles, kiti - šeimininkių mėgstamas kepimo. V.Mažylis pripažįsta, kad skonis skiriasi, bet su alaus mielėmis alus taip nepučia, kaip su kepimo, mažesnė puta. Biržų krašto aludariai tikina, esą naudojant prekybos centruose pirktas mieles galva plyš kitą dieną. Esą sunkios pagirios garantuotos, jei per mažai pavirinti apyniai.
Jeigu į alų neįdėsi cukraus, nebus nė penkių laipsnių stiprumo, sako aludaris V.Mažylis. Kažko trūksta ir gana, todėl aludaris alutį šiek tiek pasaldina, bet cukraus nepadaugina, kad išeitų ne per stiprus.
Liaudies išmintis sako, kad „nuo alaus - galva skaust, nuo degtinės dar labiau“. Aludaris įsitikinęs, kad jei alaus nedaug gersi, viskas bus gerai, svarbu turėti saiką.
Visoje seniūnijoje - du aludariai
Panevėžio rajono Miežiškių seniūnas Albinas Jacevičius taip pat pripažįsta, jog graudu, kad senosios tradicijos nyksta. Bet naivu būtų norėti, kad jaunimas linksmintųsi gurkšnodamas alutį šnekutį ar šoktų grojant armonikai. Jaunuomenė imtų švilpti, protestuoti.
Globalizacija šluoja viską, prarandame savitumą. Nieko nebestebina mišrios šeimos, cepelinus baigia išguiti turkiški kebabai. Ateina eilė nacionalinėms valiutoms, ką jau kalbėti apie naminio alaus darymą ar duonos kepimą.
Seniūnas dar tebeturi alui daryti reikalingus kubilus, rėčkas ir bačkas. „Kai tėvas darydavo alų, padėdavau prinešti vandens, sukošti, bet visų technologijos subtilybių neišmokau. Visoje Miežiškių seniūnijoje dabar telikę vos du aludariai - jau per aštuoniasdešimt metų perkopęs Napoleonas Skeiverys ir Algis Petrulaitis“, - apgailestauja seniūnas.
Kaime per šventes vasarą dabar populiariausias yra pirktinis alus, vynas, šampanas. Žiemą ant stalo statoma ir stipresnių gėrimų. Kam terūpi pasigerti, tas perka dvilitrį. Kaimų „girdyklose“ galima rasti 8 ir net 11 laipsnių stiprumo gėralo. Ar tik ne apie tokį senoliai sakydavo: “Alus kaip velnias raguotas“, „Alus kaip kumelės myžalai“.
Tik su licencijomis
Daryti alų savo šeimos poreikiams ir juo svečius vaišinti nedraudžiama. Gaminti pardavimui ir prekiauti leidžiama tik su licencijomis. Alaus gamybos licencijas išduoda Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Valstybės rinkliava už alaus, alaus ir nealkoholinių mišinių gamybos licencijos išdavimą yra 2500 litų. Licencijos yra terminuotos ir niekas nenurodo, kiek alaus per metus gaminti. Mažmeninės prekybos alumi licencijas išduoda savivaldybės.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
