1 nuotr.Vyriausybės rūmuose buvo svarstoma dėl specialios premijos skyrimo. Susirinkusieji galvojo, kaip surasti būdą skirti šį apdovanojimą. Buvo sakoma, kad resursai riboti, jie skirti, jeigu mus ištinka nacionalinė nelaimė... O kažkas iš aplinkinių sako - o jeigu mus ištiko nacionalinė laimė, tuo fondu mes negalime pasinaudoti?
Kaip startavusi raketa, kaip meteoras mūsų Tautos gyvenime nušvito prof. Liudo Mažylio vardas. Visi tikrinome, ar tai ne išankstinis balandžio 1-osios pokštas, tačiau ant slenksčio su melagių diena stovėjęs istorinis įvykis leido pajusti, kiek tai yra reliatyvu, o kartu ir fatališka. Prof. L.Mažylis per dieną tapo Tautos vienytoju ir kartu jos didvyriu. Tokios šlovės galima tik pavydėti, tačiau ar tai nutinka visiškai atsitiktinai? Tikrai ne. Anykščiuose, viename sodybos koplytstulpyje, teko perskaityti tokią Džono Berio (John Berry) sentenciją: „Rojaus paukštis tupia ant delno, kuris nesugniaužia“. Istorikai mato tik akimis, tačiau galima matyti protu ir širdimi, tai vadinama intuicija. Apie tai pasakoja prof. Liudas Mažylis:
„Tai kažkoks transcendentinis įvykis, kaip sakau, tai įvyko angelų valia, arba pats dokumentas pasirinko mane - kada jam atsirasti ir kam tai skirta atrasti. Tai yra sunkiai paaiškinama, gal tai ir intuicija, tiesiog tai įvyko... Mane nukreipė Vokietijos valstybės archyvo darbuotojas, turintis simbolinę Angelo pavardę - Engel, todėl aš sakau, kad be angelų globos čia neapsiėjo. Jis suprato, kas mane domina, ir parašė, kad Vokietijoje archyvų ne vienas, todėl patarė kreiptis į Užsienio reikalų ministerijos politinį archyvą.“
- Esate azartiškas kolekcionierius, ką kolekcionavote vaikystėje?
- Vaikystėje su kaimynu kolekcionavau medžių lapus, kas daugiau pririnks skirtingų medžių lapų. Juos džiovindavome tarp knygų, sąsiuvinių lapų. Priklijuodavome šalia jų juostelę popieriaus, kur užrašydavome tų medžių pavadinimus, ir tai buvo pirmoji mano kolekcija.
- Jaunystėje mokėtės muzikos mokykloje, koks jūsų mėgstamas muzikinis kūrinys? Ar palaikote muzikinę formą grodamas pianinu? Ką jums davė muzika ugdant detektyvo įgūdžius?
- Nuo penkerių metų mane mokė groti pianinu, įklimpau baisiai, nes pats norėjau. Tačiau kai įsibėgėjo mano muzikavimas, pasirodo, reikėjo kasdien groti 2-3 valandas, o tai buvo ne mano kantrybei ir tas muzikavimas liko tik savo malonumui. Muzikinę formą bandau palaikyti ir turėdamas laisvo laiko minutėlę groju pianinu. Jeigu galima būtų pasirinkti tris kūrinius, pirmas būtų B.Dvariono Valsas g-moll,
antru pasirinkčiau džiazo standartą „Nukritę lapai“ ir trečias kūrinys - viena iš „The Beatles“ kompozicijų. Muzika visiems duoda labai daug, aišku, vaikui didelis vargas sėdėti prie to instrumento ne vieną valandą, tačiau muzika atskleidžia visiškai kitas asmenybės lavinimo erdves ir ji padeda ir tiesioginiam darbui, ir pomėgiams. Muzika - tai unikali kalba, kuri praturtina žmogaus asmenybę.
- Išbandėte nemažai profesijų, kas jus pastūmėjo iš chemijos pereiti į politologiją?
- Tai Sąjūdis, kuris mane įtraukė kaip ir daugelį to meto kauniečių - tapau Kauno miesto tarybos deputatu ir supratau, kad su chemija vargiai ar pavyks šią veiklą suderinti. Mes labai rimtai suvokėme tuos iššūkius, dar ir dabar susitinkame Deputatų klube. Kūrėsi Vytauto Didžiojo universitetas ir buvau pakviestas dėstyti politologijos apie vietinės valdžios savivaldą. Kadangi stažavausi Vokietijoje ir Švedijoje, man buvo patikėta ši užduotis. Vėliau daug metų tobulinausi politikos mokslų srityje, o chemija liko nuošalyje. Kai kas siūlė atsigręžti ir naujai atrasti chemijos istoriją, kad tai būtų patraukliai perteikiama, bet, manau, jau vėloka man to imtis...
- Žinau, kad esate ragavęs ir žurnalisto pyrago, kaip tai nutiko?
- Žurnalistika atsirado paskutinėse mokyklos klasėse, nes man pasisekė ir turėjau unikalių kūrybiškų mokytojų. Pradžioje mano mokytojai buvo tėvai ir seneliai, o mokykloje turėjau nuostabias chemijos ir literatūros mokytojas. Buvau ugdomas neapsiriboti viena disciplina ar profesija. Sovietmečiu, pamenu, buvo profesinio orientavimo kabinetai, kur moksleiviai būdavo testuojami. Po šių testų gavau atsakymą, kad tinkamiausia profesija - chemikas, o toliau, sakė, žurnalistika su daugtaškiu... Ir tai, matyt, užsifiksavo, nes kai atsiradau Sąjūdyje, tapau Kauno miesto tarybos deputatu, buvo kuriamas „Kauno aido“ laikraštis, įsitraukiau į laikraščio kūrimą, ir taip atsirado ta žurnalistika. Tiesa, ji nebuvo labai smarkiai išplėtota, bet ji padeda rašant mokslinius straipsnius. Dabar įsitraukiau į LRT „Šiandien prieš 100 metų“ projekto kūrimą, ten dirbsiu kartu su profesionaliais žurnalistais ir tie įgyti minimalūs žurnalistiniai įgūdžiai padeda.
- Papasakokite trumpai apie LRT „Šiandien prieš 100 metų“ projektą.
- Manau, kad toks projektas atsirado labai laiku ir vietoje. Šioje laidoje remiamės tokiais kritiniais Lietuvai įvykiais ir jie išpuola kartą per mėnesį: gruodžio 11 d., sausio mėn., vėliau vasario 16 d., Lietuvos pripažinimas - kovo 23 d. Tai čia toks pliūpsnis įvykių. Laida mus grąžins į 100 metų senumo įvykius ir papasakos ne tik kuo jie istoriškai svarbūs, bet kuo jie apskritai buvo lemtingi Lietuvai. Kilo nauja valstybė, naujas politinis darinys, vardu Lietuva. Atsiranda 20 žmonių, būsimų signatarų, ir jie darosi svarbūs, jų svarstymas truko ne vieną vakarą, ne vien Vasario 16-ąją. Ir mes, parodydami visą istorinių įvykių seką, kaip tos vietos atrodo šiandien, bandysime žiūrovus grąžinti į 100 metų senumo įvykius.
- Kai pamatėte Nepriklausomybės Aktą, kokios pirmos mintys atėjo į galvą?
- Pirma mintis - o iš kur čia tai? Nes visi laukė mašinraščio egzemplioriaus lietuvių kalba. O čia, pasirodo, dvikalbis dokumentas ir rašytas ranka. Dvidešimt parašų po lietuvišku ir dvidešimt po vokišku lapu - kažkokia netvarka, - pamaniau. Tai buvo tam tikras šokas. Pirmiausiai pamačiau juk ne originalą, o mikrofilmo negatyvą... Pirmiausiai parašiau namiškiams, kad radau Aktą. Dukra rašo - čia kurį? Atsakiau - visus... Paskambinęs į Lietuvos ambasadą paaiškinau, ką radau, tačiau mane net keturiskart perklausė, ką aš ten radau? Sakau - mikrofilmą radau... Sako, dabar eikit į skaityklą, jums išneš originalą. Atsakinga archyvo darbuotoja netgi supyko, kad kreipiausi į ambasadą, sako - reikėjo į mane pirmiausiai kreiptis.
- Kiek laiko truko Akto paieškos ir kokia buvo žmonių reakcija?
- Sakyti, kad tai viso gyvenimo paieškos, nebūtų korektiška. Pernai būnant lietingą vasarą Druskininkų miškuose, kur kiekvieną vasarą atostogaujame, viesulas buvo išvartęs medžius, grybaujant ir laipiojant per tas išvartas, visokios mintys į galvą ir lindo... Druskininkų bibliotekoje aptikau informaciją apie Lietuvos šimtmečio šventimą ir labai sutapo - aptikau knygas apie Vasario 16-ąją. Programose nebuvo aišku, kaip mes švęsime, todėl nusprendžiau, gal reikia važiuot ieškoti medžiagos apie Lietuvos šimtmetį. Mano nuomone, visų svarbiausia būtų Vasario 16-ąją priimti kaip vienybės simbolį. Reakcija po atrasto Nepriklausomybės Akto originalo man buvo netikėta. Vieningas džiaugsmo proveržis, kad atrastas Akto originalas lietuvių kalba, mano nuomone, yra labai stipri konsoliduojanti jėga, kuri galėtų išlaikyti mus vieningus. Tačiau buvo ir kitaip galvojančių žmonių, abejojančių šio dokumento atradimo aktualumu. Vyriausybės rūmuose buvo svarstoma dėl specialios premijos skyrimo. Susirinkusieji galvojo, kaip surasti būdą skirti šį apdovanojimą. Buvo sakoma, kad resursai riboti, jie skirti, jeigu mus ištinka nacionalinė nelaimė... O kažkas iš aplinkinių sako - o jeigu mus ištiko nacionalinė laimė, ką, tuo fondu mes negalime pasinaudoti?
Vėliau susitikimuose su žmonėmis man iškilo mintis, kad Vasario 16-osios idėja yra mumyse ir ji neišnaikinama. Per 100 metų ji gyva ir tvirtai įsišaknijusi. Per sovietmetį įvyko tai, kad mes buvome nepagrįstai paniekinami, nes šio dokumento originalo nebuvo. Priekaištai buvo skirti, nes atseit mes jį pradanginome. Tai buvo lyg praraja, lyg žaizda mūsų istoriniame kūne. Akto atsiradimas, nors tai tik elementarus popieriaus lakštas, kuriame nieko nėra naujo, ko mes nežinotume, parašyta, užpildė šitą spragą. Kai sielos žaizda užgydoma, tuomet belieka tik džiaugtis. Tas Aktas, kurį turime paskelbtą 1928 m. spaudoje, kėlė kai kuriuos klausimus, todėl šis Aktas išsklaido visas abejones.
Beveik metai po atradimo Berlyno archyve, atsirado iniciatyvių studentų, jaunų žmonių, kurie sako, kad unikalių Lietuvai dokumentų gali ieškoti kiekvienas, nebūtinai habilituoti istorikai. Keičiasi ir supratimas, jeigu anksčiau tai buvo tabu, o istorikai neranda, tai dabar kiekvienas galim ieškoti...
- Kai kūrėsi Nepriklausoma Lietuva, kokia buvo vokiečių pozicija?
- Politologiškai žiūrint, vokiečių institucijos tą Lietuvos valstybės svarbą suprato skirtingai. Vokietijos užsienio reikalų ministerija kitaip matė galimybes, jie nežinojo, kaip po Pirmojo pasaulinio karo gali klostytis Europos šalių situacija. Aišku, jie tikėjosi būti nugalėtojais arba sudaryti paliaubas. Jie buvo numatę, kad karo metu Lietuvoje laisvų rinkimų neįvyks ir jų niekas nepripažins, bet lietuviams į konferenciją jie leido susirinkti ir į ją suvažiavo Lietuvos elitas. Vokiečiai tai toleravo, sudarė sąlygas, nes jie tikėjosi šiuo diplomatiniu sprendimu, kad Lietuvos balsas bus svarbus taikos sutartyje po karo, ir tuo niekas neabejojo, tačiau kur link pakryps Lietuvos orientacija, vokiečiai nenumatė. Todėl abi kariaujančios pusės - ir vokiečiai, ir rusai, leido Stokholme lietuviams susirinkti į konferenciją ir suteikti Lietuvos Tarybai įgaliojimus veikti Lietuvos vardu. Vėliau prasidėjo sudėtingas diplomatinis žaidimas, tai aiškiai matyti, kaip brendo 20 būsimų signatarų suvokimas pradėti žygį, vedantį į Nepriklausomybę. Man Freiburgo archyve teko rasti vokiečių kariškių nuomonę apie tuos laikus. Jie rašė, kad Jurgiui Šauliui niekada neišduoti leidimo vykti į Berlyną, nes grįžta per gudrus. Vokiečiai puikiai suprato, kad lietuviai įgijo puikią diplomatinę nuovoką ir kad jie kalbasi su būsima valstybe. Jie norėjo mus susaistyti de facto su Vokietija, bet istorijos raida buvo kitokia ir to neįvyko. Apie tai mes pasakosime ir „Šiandien prieš 100 metų“ projekte.
- Kur šiuo metu esate ir kur keliaujate? Ar nevargina tempai, dėmesys?
- Esu Karmėlavos oro uoste, skrendu į Stanstedo oro uostą, į Londoną pas mūsų brolius ir seses už Lamanšo, ten, kur juos nubloškė likimas. Vargina daugiausia neplanuoti susitikimai ir interviu. Tu žinai, kad vis vien turėsi atsakyti, važiuoti, bėgti, verstis per galvą, ir tai labiausiai vargina. Tą nuovargį aš pabandžiau įveikti dar didesniais iššūkiais, tai ir buvo jau minėtas LRT „Šiandien prieš 100 metų“ projektas. Čia teks imtis naujo vaidmens, daug medžiagos pačiam perprasti, aiškiai kitiems ją perteikti, tačiau tų iššūkių, galiu pasakyti, pats ir ieškau.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
