6 nuotr.Labai gerai žinau sanatoriją „Belorus", nes kiekvienais metais, atostogų metu, tekdavo pasigydyti. Joje labai geras gydymas ir kultūringas aptarnavimas. Nuolat gražinama aplinka, remontuojami pastatai. Darbuotojai sugeba kalbėti trimis kalbomis: lietuvių, lenkų ir rusų. Ši sanatorija labai patogi ne tik dėl nepriekaištingo aptarnavimo, bet joje ir kainos labai prieinamos, t.y. procedūros pigesnės negu kitose sanatorijose, SPA centruose ir gydyklose.
Kaip jau buvo rašyta, „Belorus" sanatorijoje ištisus metus gydosi Baltarusijos vaikai. Valstybė pasirūpina jų atvežimu ir parvežimu, o sanatorija - visapusišku gydymu, jų užimtumu, priežiūra ir net poilsiu. Gydosi ne tik neįgalūs vaikai, bet ir sveiki, ir pagyvenę baltarusiai. Tas rodo, kad valstybė rūpinasi visais savo piliečiais.
Šiuo metu šią sanatoriją ištiko krizė. Tai didelė bėda ne tik joje dirbantiems. Tai krizė Druskininkų miestui, kaip kurortui, regionui, ir visai Lietuvai, nes nedarbas dar labiau išaugs. Noriu priminti, kad po nepriklausomybės paskelbimo buvo toks laikotarpis, kai Druskininkai, kaip kurortinis miestas, buvo apleisti. Nevyko infrastruktūros gerinimas, pastatų remontas, jie buvo pigiai pardavinėjami. Todėl daug pastatų stūksojo su užkaltais langais. Druskininkai suklestėjo ir sužydėjo tik vadovaujant merui Ričardui Malinauskui.
Bet grįžkime prie sanatorijos „Belorus" reikalų. Sanatorijos darbuotojai tarsi įvaryti į „kampą" ir neviltį. Ir čia Lietuvos Respublikos valdžia turėtų pasakyti „Stop", nes tai susiję su mūsų žmonėmis, tačiau to nedaro. Ką tai reiškia? Vienas Užsienio reikalų ministerijos atstovas postringauja, kad valstybės nacionalinis saugumas nebus mainomas dėl socialinio saugumo. Pagal Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Žygimantą Pavilionį, sanatorija priklauso režimui ir siūlo sanatorijos dirbantiesiems „nekelti bangų". Vadinasi, mūsų valstybės aukščiausieji amžinai tūpčioja ir krūpčioja prieš ES biurokratus, nekovoja už savo žmones. Jie tik tekalba apie grėsmes. Bet nieko nepavyks įtikinti, kad kyla grėsmė dėl sanatorijos. Nereikia tapatinti prezidento Aliaksandro Lukašenkos asmens su sanatorija, esančia Lietuvoje.
Sankcijų Baltarusijai primygtinai reikalavo mūsiškiai. Latvijai ir Estijai šis reikalas nerūpėjo, tik vėliau ir jie pritarė. Žodžiais mūsiškiai nori pasakyti, kad jiems rūpi Baltarusijos žmonių likimas, o iš tikrųjų tai tuščios, populistinės, parodomosios kalbos, kurios blogina politinę padėtį Baltijos regione.
Pribrendo šiuo klausimu paklausti ponios Sviatlanos Cichanouskajos, ar ji nori, kad tautiečiai ir neįgalieji vaikai prarastų galimybę gydytis sanatorijoje „Belorus". Būdama Lietuvoje ji turi ryšį su Jo Ekscelencija prezidentu Gitanu Nausėda, su Vyriausybe ir, jeigu ji netars žodžio šiuo gyvybingu klausimu, tada su kuo ji eina?
Dabar belieka kreiptis į Dzūkijos regiono naujai išrinktus LR Seimo narius, į pažangius piliečius, neabejingus savo kraštui, ir paraginti nesėdėti susigūžus, o „suremti pečius", pakovoti už Druskininkų žmones, už Druskininkų miestą-kurortą. Leidžia manyti, kad valdžios neveiklumas prives prie to, kad Druskininkai liks su daugybe bedarbių, su stūksančiais pastatais-vaiduokliais užkaltais langais.
