Motinystė - ir sunki, ir lengva

Rasa pasakytų - ne viena vaikus auginusi. Didžiulis ramstis jai buvo vyras Jonas. Didelės pagalbos sulaukdavusi iš brolio Arūno šeimos, kitų artimųjų. Apskritai jiems sekėsi, kad vis sutikdavo gerų žmonių.

Kai Andriukaičiams buvo ypač striuka, sunkiai besiverčiančią daugiavaikę šeimą pastebėjo geradarys iš Vokietijos Gerhardas Karlas, tvarkingoms šeimoms Lietuvoje teikdavęs paramą, dovanodavęs namus. Vien Vilkaviškio rajone per beveik 20 metų veiklos geradarys nuosavose sodybose padėjo įsikurti 13-ai šeimų, kuriose augo 83 vaikai. Iš to pulko 8 vaikai buvo Rasos ir Jono. G.Karlas kruopščiai atsirinkdavo, kam padėti. Ir dėl Andriukaičių vokietis neapsiriko.

Matė gerą pavyzdį

Į dovanotą sodybą Bajorų kaime Andriukaičiai persikėlė su visa šeimyna - septyniais sūnumis ir viena dukrele. Ištrūkę iš vėjo perpučiamos sodybos, kurioje miegant per galvas šokinėjo žiurkės, jie pasijuto lyg danguje. Darbštiems žmonėms pravertė ir padovanoti 3 hektarai žemės. Arė, sėjo, augino gyvulius.

„Kai vaikai augo, turėjom tris karves, kelias kiaules auginom, paukščių pulką. Mėsos šaldiklius prisidėdavome. Visada stengdavomės, kad netrūktų maisto. Ir vaikų raginti prie darbo nereikėjo. Matydami tėvo pavyzdį, paaugliai sūnūs bėgdavo jam padėti", - sako Rasa.

Grįžusių po darbų tėvų laukdavo sutvarkyti kambariai, o ir tvarte didieji darbai būdavo nudirbti. Vyresnieji mažuosius prižiūrėję, virtuvėje mamai padėdavo. Tad ji net nepajutusi, kad penki vyresnieji buvo sūnūs, o ne mergaitės.

Rasai dabar 60 metų, Jonas vieneriais metais vyresnis. Abu jau prastos sveikatos nuo sunkaus darbo. Bet, sako, esantys laimingi, nes užaugino vaikus darbščiais ir gerais žmonėmis. Auginti būrį vaikų motina naštos tarytum nejutusi.

„Man kaimynės pavydėdavo, sakydavo, auksinį vyrą turi, kad viską tau padeda", - šypsosi moteris. Abu dirbo fermose. Nors, pagalvojus, ten daugiau dirbo vyras, nes šeimoje vaikai kasmet riedėjo kaip pupos, o dar prisidėjo jų ligos.

„Abejonių gimdyti ar negimdyti nebuvo nei dėl vieno. Sakiau, kiek duos Dievulis, tiek ir gimdysiu. Jeigu gyvenimą reikėtų pradėti iš naujo, daryčiau tą patį, nieko nekeisčiau", - šypsosi daugiavaikė motina.

Nuėjo gerais keliais

„Turime savo šeimoje šešias marčias, vieną žentą, aštuonias anūkes, du anūkus, vienas mažylis pakeliui į šį pasaulį. Tik jauniausias, 27 metų Kazimieras, antrosios puselės dar nesusirado. Galėtų, jau turi kur lizdą sukti. Pats pasirūpino. Turi gerą darbą, pasiėmęs paskolą nusipirko namelį soduose prie Kauno. Pats augina daržoves, pats jas konservuoja, marinuoja. Ir mums pernai atvežė", - džiaugiasi motina.

Rasa džiaugiasi ne tik jaunėliu. Sūnus Jonas Vilkaviškyje taip pat nusipirko namą. Tiesa, nespėjo pakankamai uždirbti pas ūkininką, teko ir jam kreiptis banko paskolos. Gintaras, baldų meistras, namą nusipirko Alvite. Saulius apsigyveno Kazlų Rūdoje, dirba krovinių pervežimo įmonėje, važinėja po visą Europą. Rimas, traukinio mašinistas, įsikūrė Kybartuose. Arūnas dirba statybose Danijoje, Juozas vežioja siuntas Anglijoje. Anot motinos, abu užsienyje dirbantys sūnūs susitaupę įsikūrimui ir planuoja grįžti į gimtinę.

Angljoje, atrodo, tvirtai įskūrė tik duktė Milda. Į svetimą šalį ją išsiviliojo draugas lietuvis. Ten gimė jų vaikai. Seneliai džiaugiasi, kad dukters šeimoje vaikai mokomi lietuvių kalbos, vyresnioji anūkė lanko šeštadieninę lietuvių mokyklėlę.

Kaip sako Rasa, jų vaikai į aukštąsias mokyklas nesiveržė, nes jiems rūpėjo išmokti specialybės ir dirbti. Todėl visi turi amatus, darbus ir savo susikurtus gyvenimus.

Svarbiausia - šeima

Ar sunku buvo vaikams įdiegti supratimą, kad savimi reikės pasirūpinti patiems? „Mes nei diegėme, nei stengėmės. Jie matė mus dirbančius", - tarsi savaime suprantamą dalyką aiškina Rasa.

Ji pati užaugo penkių vaikų šeimoje. Artimiausias buvo metais jaunesnis brolis Arūnas. Daugiavaikę sesers šeimą Arūnas su žmona Jūrate rėmė kuo galėjo. Dirbant broliui tekdavo važinėti po visą Vilkaviškio rajoną, tad, jei kelias vesdavo pro sesers namus, visada stabtelėdavęs su krepšiu produktų prie vartų.

„Nors dirbome, o mūsų daugiavaikė šeima gaudavo paramą, bet pinigėlių vis tiek trūko. Brolio šeimos pagalba labai pravertė. Jie pirmieji ranką ištiesdavo.Tą paramą suprato ir į širdį įsidėjo mūsų sūnūs. Neseniai brolio žmona Jūratė prasitarė, kad juos labai sujaudino sūnaus Arūno skambutis mano broliui. „Noriu tau, dėde, visų mūsų vaikų vardu padėkoti, kad mums tiek daug padėjai, kai pagalba buvo labai reikalinga. Ačiū už pavyzdį", - dėkojo vyras.

Anot Rasos, brolis Arūnas ir sesuo Vitalija jiems stengėsi padėti, kad Andriukaičiai su dideliu būriu vaikų kabintųsi į gyvenimą, nenusiviltų susidūrę su sunkumais. „Todėl ir mes stengėmės, dėl to pas mus nebūdavo išgertuvių, vaidų. Jei ne mano artimieji, būtų daug sunkiau gyventi", - dabar neslepia moteris.

Lieka tik kompiuteris

Rasa vaikams niekada nepriminė, kad jie privalo tėvams grąžinti skolą už tai, kad pagimdė, užaugino. Negraudeno pamokslais, kad vaikai privalo tėvus nuolat prisiminti ir lankyti. Bet visada mokė dirbti ir rūpintis savo šeimomis, padėti vieni kitiems.

„Mes esame laimingi tėvai. Nėra dienos, kad sūnūs nepaskambintų ir nepasiteirautų, kaip sekasi, kokia mano, tėvo sveikata. Nesu kompiuterių mėgėja, galėčiau išgyventi be interneto, bet man kompiuteris yra ryšio priemonė su vaikais. Labiausiai tinkama šiuo metu", - juokiasi Rasa, kompiuteriu dažniau bendraujanti su dukra Milda. Beveik kiekvieną rytą, išlydėjusi vieną savo atžalėlę į mokyklėlę, kitą - į darželį, dukra randa laiko prisėsti prie kompiuterio ir tada abi šnekučiuojasi gerdamos kavą. Tik susitinka ne tiek, kiek norėtųsi. O paskutinę viešnagę pas dukterį Anglijoje aptemdė nelemtasis koronavirusas. Dukra persirgo lengvai, per kelias dienas, o juodu su vyru kamavęsi ilgai ir gydęsi sunkiai. „Grįžome namo, kai tik galėjome, ir niekur ilgai iš kiemo nėjome. Būtų blogai, jei neturėtume, kas padeda. Brolis ir sūnus vežiodavo maistą, vaistus. Didelė laimė, kai tu kažkam rūpi", - graudinasi R.Andriukaitienė.

Kad būtum laimingas

„Vakar Jonui pasidarė negera, labai susijaudinau, pakilo kraujospūdis. Mūsų abiejų sveikatos jau nekokios. Dabar sunku net pagalvoti, kaip tokius sunkius darbus nudirbdavome", - prisipažįsta Rasa. Dabar darbai jau nebe tokie, gyvulių nebelaiko, žeme rūpintis patikėjo kaimynui. Seną sodą išpjovė, liko tik kelios jaunos obelys. Vaikams obuolių nebereikia, jie jau augina savo sodus.

Kažin kaip būtų susiklostęs Rasos ir Jono gyvenimas, jeigu prieš daugiau nei keturias dešimtis metų nebūtų susitikę autobuse pakeliui į Kauną. Ji buvo įstojusi mokytis verpėjos amato. Jis planavo įgyti statybininko kvalifikaciją. Baigusi mokslus, Rasa šiek tiek dirbo Kaune, Jonas tarnavo armijoje. Prie žemės užaugę du jauni Vilkaviškio rajono gyventojai neplanavo grįžti į kaimą, bet likimas sutvarkė kitaip. Jie galiausiai vėl susitiko kaime, Vilkaviškio rajone ir nebenorėjo išsiskirti. Ji liko šerti gyvulius fermoje, jis toje pačioje fermoje įsidarbino santechniku, ruošė granules pašarams.

Kukli ir tyli moteris pripažįsta, jog šeimos galva buvusi ji. Bet sprendimus priimdavę kartu. Dėl to namuose visada buvo taika. „Kad būtum laimingas, reikia turėti sveikatos ir santarvės", - tokia, sako aštuonių vaikų mama, yra slaptoji šeimos formulė.