3 nuotr.„Žiūriu nuo savo gyvenimo aukštumų ir galvoju...“ - aksominiu balsu pradeda Elvyra Žebertavičiūtė, kurios asmenyje matai ir reto talento aktorę, ir dviejų talentingų dukrų mamą, ir išmintingą, aistringai ginantį tiesą ir lietuvybę žmogų. Tik nėra ko tikėtis, kad šiai asmenybei nugyventi metai bus išsklaidę neaiškumus, kad ji žino atsakymus į visus klausimus, tiek galvodama apie motinystę, tiek apie darbą, tiek apie savo kraštą.
„Motinos diena yra labai graži šventė, pavasarinė, - sako Elvyra,- ir žinot, kuo labiausiai šiandien stebiuosi ir džiaugiuosi? Jaunais tėvais. Tarybiniais laikais beveik nematydavau, kad vyras neštų vaiką glėbyje, stumtų vežimuką, - mamos stumdavo, stodavo į eiles prie mandarinų ar bananų, vesdavo pas daktarus - viską mamos, o šiandien matau ateities gyvenimą: jauni vyrai eina su vežimėliais, eina vaikučiais vedini, žaidžia su jais ant pievos, nueidami susirenka šiukšles... Man taip gražu matyti, kaip jie jungiasi šeimomis, kaip bendrauja tarpusavy, bet kada nusuku akis nuo jų gilyn, galvoju, kiek Lietuvėlėje dar daug vaikelių, kurie neturi mamos, geresnės ar blogesnės, ir kokie skaudūs jiems turėtų būti tie pompastiški mamų pasveikinimai per televiziją...“
Monologas apie mamą Moniką Žebertavičienę
„O kai pagalvoju apie savo mamą, matau vien ilgą sunkią jos kelionę, gyvenimą, aukotą vaikams. Kaip ji norėjo mokytis, įgyt bent kokį amatą, bet ją tėvai ramino: būsi turtinga ūkininkė, tau nereikės dirbt... Gyvendama Vištyty (ten - vokiečių rubežius, lenkų rubežius), pramoko žydiškai, rusiškai; nors buvo tebaigusi keturias klases, galėjo susikalbėti penkiomis kalbomis, o aš - tik dviem. Būtent kalbos mokėjimas kartą išgelbėjo gyvybę, kai mamą, įduodančią žydaitei duonos, vokietis buvo įstūmęs pasmerktųjų kolonon... Būdama septyniolikos mama liko našlaitė, be jokio supratimo apie gyvenimą, viena kaip pirštas ant jai sukrauto kraičio (30 tūkst. litų banke, anais laikais buvo labai dideli pinigai), dora ir naivi. Kai tekėjo, į 33 vežimus vos tilpo turtas, kai po dvylikos metų bėgo su trimis vaikais nuo vėjais jį paleidusio vyro, - kukli manta su bėgliais išsiteko viename kinkinyje. Tada man buvo treji. Ką ji paskui išgyveno besirūpindama mumis, kur tik ir kuo bedirbo, - romaną parašyt gali. Aš jos taip gailėdavau, kad niekada nedrįsdavau ko nors prašyti. O alkanais karo metais, prisimenu, kai visko stigo dar labiau nei bet kada, norėdama suteikti mamai džiaugsmo, nusigavau į vokiečiams augintų bulvių lauką ir išsirausiau trylika gumbų - už tai vokiečių kareivis pastatė mane, vaiką, prie sienos ir grasino pistoletu...
Kai dabar iš tų savo gyvenimo aukštumų pasižiūriu, jaučiuosi labai kalta prieš mamą; kaip gaila, kad ir mūsų barniai buvo tokie kvaili - jinai manęs nesuprato, o aš, jaunatviškai išdidi, jai nepaaiškinau, kaip šiandien daro dukros... Tarp tėvų ir vaikų, matyt, visais laikais būna problemų, nes, keičiantis madoms ar įpročiams, vieniems kitus tampa sunkiau suprast. Mama niekad nespaudė vaikų būti daktaru, advokatu, kad daugiau uždirbtų, sakydavo, būkit kuo norit, tik būkit dori žmonės... Kaip gaila, kad jau tapus aktore mano buitis nebuvo jai laukta paguoda - ji taip tikėjosi, kad išmokyti vaikai neskurs ir gal ji pati šviesesnių dienų pamatys, bet viso šito nebuvo, nes mūsų algelės tarybiniais laikais buvo nykios (ypač tuoj po mokslų baigimo - gyvenom pusbadžiu, vyrai vaikščiojo kiaurom kojinėm)...“
Monologas apie mamą Elvyrą Žebertavičiūtę
„Kiek man teko bendraut su mokytojais, kurie mokė mano dukras, jie vis kartojo: oi, kokias šaunias dukras užauginot, kokios geros buvo mokinės, kaimynai irgi tą patį sakė unisonu... Aš tokia mandra vaikštau geras dukras užauginusi (lyg ir gera mama jaučiuosi) ir staiga praeina kiek laiko ir išlenda iš kažkur tarp mūsų tokie spygliukai lyg tarp kitko... Bandai ieškoti priežasties, būna, randi, būna, nerandi, bet supranti, kad kažką darei ne taip, kad reikėjo kažką kitaip daryt... Kai dabar žiūriu nuo savo gyvenimo kalno žemyn, matau, kad ir mes, tarybinio meto motinos, savo vaikams per dieną vargu ar skirdavom daugiau nei dešimt minučių. Jei būtum galėjęs išgyventi iš algos, būtum radęs būdą ilgiau su tais vaikeliais pabendraut, bet reikėjo dar galvot, kaip prisidurt, kaip į skolas neįlįst, - visas mano gyvenimas buvo šitaip sutvarkytas. Galvoju, norvegai atimtų iš tokios motinos vaikus, kuri išeidama į teatrą užrakina vaikus namie. Ir ne tik aš viena tokia motina buvau. Atsimenu, kai Faustai buvo šešeri ar septyneri metukai, mes su vyru palikom vieną ją namie ir išėjome į darbus, o grįžę radome basnirčią lauke, nors buvo žiema... Širdis ir dabar plyšta, kai prisimenu tas sąlygas: pinigų žmogui nusamdyt nėra, daržely vietos nėra, o iš darbo atsisakyti nevalia... Per pusantros valandos pertrauką, prisimenu, turėjai spėti iš Jaunimo teatro Arklių gatvėje suvažinėt namo, paruošt vaikams valgyti ir dar kažką sumesti dėl vaidmens, kad į repeticiją negrįžtum tuščiomis. Parbėgus greitai greitai puodą padedi ant viryklės ir bandai susikaupt ties personažu... Kaip dabar matau, pribėga Mėta, mažutė, kokių ketverių, gal penkerių, apsikabina man kelius ir sako norinti pakalbėt. Ji užkalbina mane ir išmuša iš to radinio, kurį sufantazavau ir jau beveik užfiksavau... Tada aš jai kiek galėdama ramiau sakau: vaikeli, jeigu mamytė atbėgusi verda pietukus ir atsisėda ant kėdės, tatai nereiškia, kad ji nieko neveikia, tai reiškia, jos galvytė smarkiai dirba ir jai negalima trukdyt... Dabar aš suprantu, kad nederėjo taip sakyt, kad tai buvo klaida, bet tuomet jaučiausi sprauste įsprausta į rėmus. Žinoma, tai nereiškia, kad būdama namie visad mintimis repetavau, bet tą atvejį ypatingai gerai atsimenu; iš kažkokių niuansų suprantu, kad ir dukros prisimena ir kartais primena: dėmesio per mažai, švelnumo per mažai...
Suprantat, kai pradedu galvot iš tų savo aukštumų: nors nepažinojau savo senelių, bet, spręsdama iš kai kurių savo mamos prisiminimų, spėjau, kad jos šeimoje vaikams nerodydavo didelio meilumo. Suvalkijoje daugumoje šeimų vyras į moterį, vaikai į motinas kreipdavosi „jūs“; aš mamai gyvenime nesu pasakius „tu“. Kai vienąkart labai supykusi ant jos, jau nebeprisimenu už ką, maniau, ateisiu ir išklosiu „tu“, atbėgau, atsistojau uždususi ant slenksčio ir sakau... „jūs“. Vaikystėje mama niekad nepagirdavo manęs ir aš, prisimenu, kartą net paklausiau kodėl. Ji man atsakė: kas iš to, jei aš tave pagirsiu? Tegu giria svetimi, tada iš tikrųjų pajusi, kad esi gera...“
Monologas apie šventą pareigą
„Motinos diena yra prasminga šventė, juk visa žmonija parėjo iš tų motinų, na, vyrai kiek prisidėjo, bet kančios atiteko joms ir dažniausiai visas rūpestis - joms, - tęsia E.Žebertavičiūtė. - Gimdyti vaikus - šventas moters reikalas, ir žinot, kas mane labiausiai piktina? Tas absurdas, kurį matau, kai Seime bandoma šeimą, kurioje gimsta žmogus, teisiškai prilyginti susiporavusiems homoseksualams.
Ta mūsų Lietuvėlė tokia mažutė, ir netradicinės lyties atstovų turėtų būti santykinai nedaug. Žiūrėkim į gamtą: na, būna anomalijų, net apsigimimų būna, Dieve jiems padėk, bet tai retenybės, išimtys. Tad kodėl mums norima įteigti, kad Lietuvoje lyg niekur nieko privisę šitiek daug homoseksualų ir kad jų kas metai vis daugyn kone geometrine progresija? Ir kad jų jau tiek, jog reikia kaitaliot įstatymus? Kodėl mažai kas pastebi, kad šitaip reklamuojama armija bergždžių žmonių, kuriems galvoje - tik linksmybės ir malonumai? Kodėl ieškant jiems lengvatų, t.y. skatinant seksizmą, pamirštama, kad išsivažinėjusioje Lietuvėlėje gimsta vis mažiau vaikų? Juk motinystė yra vienintelis veiksnys, galintis laiduoti, kad Lietuva turės tęsinį, kad jos ateitis bus. Gal ne visiems tai yra svarbu? Man labai svarbu, kas bus su Lietuva.“
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
