1 nuotr.„Respublikos" savaitės akiratyje - visi Lietuvos pedagogai, kurių pagerbimą per Tarptautinę mokytojų dieną jau antrus metus temdo COVID-19 šešėlis ir įvairūs politiniai skandalai. Kaip mokytojams pilietiškai ugdyti jaunąją kartą, jei senoji karta, pvz., ministras, taško mokesčių mokėtojų pinigus fotosesijoms?
Šį rudenį politinių partijų vadovai pasirašė istorinį susitarimą dėl švietimo politikos dešimčiai metų. Nors susitarimas pavadintas istoriniu, bet ar jis tikrai yra istorinis, sužinosime 2031 m. pabaigoje. Nes partijos savo „istorijas" labai greitai keičia. O partiniai irgi zuja kaitaliodami ne tik įsitikinimus, bet ir partijas. Na, susitarimo norai gražūs - suvienodinti visų šalies vaikų ugdymo sąlygas. Jei bus suvienodintos vaikų ugdymo sąlygos, tai turės būti suvienodintos ir šalies mokytojų darbo sąlygos. Tačiau mažai tikėtina, kad ne kitame šimtmetyje, bet po 10-ies metų, 34 681 pedagogas, iš kurių 25 319 yra aukštos kvalifikacijos, o iš jų 11 171 yra metodininkas ar ekspertas, iš tikrųjų turės vienodas darbo sąlygas ir Vilniuje, ir Skuode, ir Žeimelyje, ir Vilkijoje. Labiau tikėtina, jog dabartiniai pedagogai, kurių amžiaus vidurkis - 51 metai, po dešimtmečio domėsis ne andainykščiais partijų susitarimais, bet būsima pensija. Valstybė negali užtikrinti, kad skuodiškis galėtų tiek pat mėgautis spektakliais, koncertais, baletu, parodomis kaip ir Vilniaus gyventojas. Negali to užtikrinti dėl per didelių atstumų. Ir todėl, kad Skuode nėra Filharmonijos. Juk nevažinėsi kas savaitgalį iš Skuodo į Valdovų rūmus, Šiuolaikinio meno centrą ir t.t. Tad ir provincijos vaikas, nors ir kiek vietiniai pedagogai stengtųsi, vis vien neturės vienodų sąlygų su vilniečiais. Pastariesiems lavintis, ugdyti save kaip visapusiškas asmenybes visada bus lengviau.
Ką atspindi apdovanojimai
Šiemet Mokytojų dieną Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje pagerbti aštuoni geriausi šalies pedagogai, pripažinti Metų mokytojais - vilnietė lituanistė Anželika Aleksandravičiūtė, kaunietė muzikė Danguolė Beinarytė, vilnietė keramikė Julija Ikamaitė, vilnietis profesijos mokytojas Vitalijus Kabelis, vilnietė pradinukų mokytoja Aurelija Kunigėlienė, panevėžietis dailės mokytojas Henrikas Mazūras, biologas iš Kuršėnų Nerijus Medeišis ir trakiškis fizikas Andrius Storta. Meilės Lukšienės premija skirta vilniečiui istorikui Antanui Jonušui.
Vien iš šių apdovanotųjų matome, kad iš devynių geriausių - net 5 vilniečiai. Daugiau kaip 50 proc. Ir trakiškis prie pat Vilniaus. Dar matome, kad nors pedagogų bendruomenėje vyrauja moterys (atsiprašau Tomo Vytauto Raskevičiaus už seksizmą), bet tarp devynių apdovanotųjų net 5 vyrai. Daugiau kaip 50 proc. Nors realioje provincijos mokykloje, jei yra koks nors užsilikęs vyras, tai jis dirba mokyklos direktoriumi arba direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams. Na, dar gali dirbti fizinio lavinimo mokytoju. Lakstydamas per tris rajono mokyklas. Na, dar gali vadovauti kokiai nors pedagogų profesinei sąjungai. Vėls atsiprašau už seksizmą. Ir atsiprašau už visas socialines lytis, kurios nebuvo paminėtos.
Tęsdami apdovanotųjų temą, matome, kad daugiau kūrybingumo, laisvų improvizacijų gali savo pamokose įdiegti meninių specialybių pedagogai. Šių pedagogų nekausto valstybinių egzaminų baimė. Jei jų buvę mokiniai masiškai nestoja studijuoti dailės ar nesiruošia tapti smuikininkais. Taip pat visada bus įdomesnis tas mokytojas, kuris mėgsta su mokiniais keliauti, improvizuoti, yra originalus, dalyvauja tarptautiniuose renginiuose ir t.t. Todėl nemanau, kad mūsų pedagogikos dominantė - viskas, kas geriausia, yra Vilniuje, po dešimtmečio kažkaip pasikeis. Juk pedagogams su vaikais ir keliauti lengviau, kai šalia - tarptautinis oro uostas.
Vieniems - spindinčios akys, o kitiems - degančios ausys
Pačių geriausių Metų mokytojų apdovanojimus gerokai užtemdė pandemija. Kaip pasakojo Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui Aušra Glebauskienė, dabar vaikai mokomi visaip. Jei klasė visa mokykloje, mokoma kontaktiniu būdu. Jei visa klasė saviizoliacijoje - mokoma nuotoliniu būdu. O jei dalis klasės - namie, o kita dalis - mokykloje, vaikai mokomi hibridiniu būdu. Be abejo, galvojama ir apie emocinę mokytojų sveikatą.
Aišku, visus tuos pedagogų vargus turėtų kompensuoti spindinčios jų mokinių akys. Bent to linkėjo švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė:
„Tegul jos spindi taip, kaip jūsiškės, uždegančios ir įkvepiančios kitus."
Tačiau, kol pedagogai spindi, šią savaitę dega sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio ir dar 30-ies jo pavaldinių ausys. Iš pradžių išaiškėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) už TV „Kitokių pokalbių" vieną laidą, kurioje kalbėjo A.Dulkio visuomeninis patarėjas, Edgaras Kulikauskas-Ciniškas chirurgas, pagal sutartį turėjo sumokėti laidos kūrėjui Mantui Bertuliui 12 tūkst. Eur. Nesumokėjo tik todėl, kad kilus skandalui laidos kūrėjas šių pinigų atsisakė. Už 12 tūkst. Eur galima nupirkti 17 slaugos lovų. Dauguma žmonių tiek pinigų uždirba į rankas per metus. Ne per dvi TV laidos valandas. Toks skandalas gali sugriauti pačias geriausias vaikų pilietinio, dorinio ugdymo intencijas. Vaikai irgi skaičiuoti moka. Tiesa, dėl šio SAM skandalo atsistatydino A.Dulkio patarėja Aistė Šuksta.
Tačiau išlindo dar vienas SAM skandalas. Ministerija neskelbiamos apklausos būdu pirko fotografo paslaugas už 5200 Eur. Už tuos pinigus buvo pateikta 102 gražiai retušuotos paties A.Dulkio ir 30-ies jo pavaldinių nuotraukos. Prieš tai visiems fotosesijos dalyviams suteiktos vizažisto paslaugos. Matyt, papudruotos nosys.
Kaip pedagogams paaiškinti tokį mokesčių mokėtojų pinigų švaistymą? Juolab kai švaistosi žmonės, anksčiau dirbę Valstybės kontrolėje ir net jai vadovavę. Pradinukams dar galima paaiškinti, kad SAM organizuoja kino aktorių bandymus. Kurs TV serialą „Moterys ar SAM meluoja geriau". Arba animacinį filmuką „PIŠ šeimos kūdikis trys - Dulkys". Nors kaskart, kai kokia nors ministerija ar savivaldybė pinigais pasitaško, valdininkų atsakymas visada vienodas ir ciniškas: „Negi čia dideli pinigai?" Todėl, tikėtina, kai ir 2025 m., ir 2030 m. pabaigoje pedagogika tik žodžiais vadinsis prestižine profesija, o politinių partijų istorinio susitarimo dalyviai atšaus: „Negi čia didelė problema? Negi čia istorija? Negi pedagogai girdė savo žirgus Juodojoje jūroje?"
Ir taip politikai atšaus tik tuo atveju, jei darbuosis Seime. Į Seimą neišrinktieji galvos ne apie kažkokią mokyklą, bet apie savo asmeninę dramą.
