Nors iš atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę buvusių maždaug 2 tūkst. valstybės ir savivaldybių mokyklų liko tik kiek per 900, jų gali dar labiau sumažėti. Seimas rugsėjį priėmė pataisas, kuriomis nustatė, kad išlikti norinčios ugdymo įstaigos turės atitikti tam tikrus Vyriausybės nustatytus reikalavimus. Jie vakar pristatyti Seimo Švietimo ir mokslo komitetui, pašiurpino seimūnus.
Rugsėjį Seimas po kelių nepavykusių bandymų vis tik priėmė pataisas, kurios leis lengviau uždarinėti mokyklas. Tiesa, vien valdančiųjų balsais - nė vienas opozicijos atstovas nedalyvavo. Vyriausybei palikta teisė nustatyti, kiek ugdymo įstaigoje turi būti klasių komplektų, kiek klasėje - mokinių, jog įstaiga nebūtų uždaryta, ir t.t.
Opozicijai labiausiai užkliuvo, kad mokinių skaičius klasėse turės atitikti leistiną mažiausią ar didžiausią skaičių, kurį nustatys Vyriausybė. Beje, privačioms mokykloms tokie reikalavimai negalios.
Opozicijos atstovai paskaičiavo, kad kiekybinių kriterijų neatitiks apie 250 mokyklų ir joms grės uždarymas.
Vakar švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius Seimo Švietimo ir mokslo komitetui pristatė Vyriausybės planus.
Planuojami leistini mažiausi 1-10 klasių dydžiai - 8 moksleiviai, III-IV gimnazijos klasių - 21. Pirmu atveju išimtys galėtų būti taikomos mokyklose, kur mokoma tautinių mažumų kalba, Vilniaus bei Šalčininkų rajonų mokyklose, kur mokoma lietuvių kalba, bei Neringos savivaldybės mokyklose. III-IV gimnazijos klasėse būtų leidžiama turėti vos 12 mokinių, jei artimiausia gimnazija nutolusi daugiau nei 30 km.
Taip pat ketinama nustatyti, kad mažiausias leistinas III gimnazijos paralelinių klasių skaičius būtų ne mažesnis už 2. Viena klasė galėtų būti formuojama tik su tam tikromis išimtimis. Pavyzdžiui, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyvenamosiose vietovėse esančiose vienintelėse lietuviškose gimnazijose; kaimo gyvenamojoje vietovėje esančioje gimnazijoje lietuvių kalba; gimnazijoje, priskirtoje miesto pakraščio mokyklai ar pasienio ruože esančioje gimnazijoje; gimnazijoje, jei iki kitos yra daugiau nei 30 km, ir pan.
Beje, mokyklos turės atitikti ir ne mažiau nei 2 iš kelių kriterijų, susijusių su mokymosi aplinka. Pavyzdžiui, norima nustatyti, kad mokykloje durys „yra lengvai atidaromos, patogios varstyti, reikiamo pločio"; yra neįgaliesiems visiškai pritaikytas sanitarinis mazgas; yra poilsio erdvė, „kurios aplinka pritaikyta pojūčiams sužadinti, stimuliuoti, padeda nusiraminti, atsipalaiduoti, susikaupti"; ugdymo erdvės ir patekimai į jas paženklinti aiškiomis piktogramomis ir nuorodomis asmenims su negalia, ir pan.
Įdomu ir tai, kad ketinama kelti reikalavimus, kurių neatitinka apie pusė mokyklų. Anot R.Skaudžiaus, jau minėto reikalavimo dėl sanitarinio mazgo neįgaliesiems neatitinka apie 46 proc. ugdymo įstaigų. Norima, kad mokyklose bent 4 mokiniams tektų vienas ugdymo procese prie tinklo prijungtas kompiuteris (kol kas tai, anot viceministro, yra maždaug 50 proc. mokyklų), kad būtų įrengtas ne mažiau kaip 1 specializuotam ugdymui kabinetas ar laboratorija (irgi tai turi tik apie pusė mokyklų).
Komiteto nariai turėjo daug priekaištų Vyriausybės ketinimams. Štai Vilija Targamadzė pastebėjo, kad valstybinės bei savivaldybių mokyklos būtų diskriminuojamos privačių atžvilgiu, nes antrosioms, pavyzdžiui, moksleivių skaičiaus reikalavimai netaikomi. Laima Nagienė pastebėjo, jog nelogiškas siūlymas yra uždarinėti mokyklėles, kuriose yra mažiau nei 60 vaikų. Kaimiškose vietovėse galbūt vienais metais buvo mažesnis gimstamumas, todėl uždaryti pradinę mokyklą vien dėl to nelogiška. Bent jau pradinės mokyklos, L.Nagienės įsitikinimu, turi būti arčiau vaikų.