Mokykla keičiasi. Ar į gera?

Ir apie jas kalba vadovas švietimo įstaigos, kuri nuolat pirmauja šalies mokyklų reitinguose, o ir pats licėjus pasižymi ypatingomis tradicijomis. Pavyzdžiui, čia neskamba skambutis. Mokiniai žino, kada susirinkti į pamokas. Licėjuje per pertraukas nebudi mokytojai. Mat nėra jokio reikalo gaudyti kaip nors nederamai besielgiančių mokinių. Pats S.Jurkevičius, taupydamas savo brangų laiką, netgi daug metų apsiėjo be mobiliojo telefono. Susisiekdavo internetu arba Licėjaus laidiniu telefonu. Išmanųjį įsigijo tik tada, kai per pandemiją jo prireikė nuotoliniam darbui.

Tačiau, ar ilgamečio pedagogo vieši pamąstymai, kaip reikėtų organizuoti ugdymą bei auklėjimą, pasiekia už švietimą atsakingų politikų bei funkcionierių ausis?

„Ne, - prisipažino S.Jurkevičius, - ir nieko čia nepadarysi. Tik išsakau savo pilietinę poziciją, bet kad kažkas reaguotų - ne. Šiai dienai apskritai į nieką nereaguojama. Tiesiog daroma - ir viskas."

- Esate rašęs, kad mokykla tampa panaši ne į mokymo įstaigą, o į socialinės prieglaudos ar psichologinės pagalbos teikimo instituciją.

- Taip, mes vis mažiau orientuojamės į ugdymo procesą, kuris reikalauja atkaklesnio darbo, reiklumo. Bandome neva organizuoti visokias veiklas, papildomus etatus, tokius kaip psichologo, socialinio pedagogo, bandome mokykloje spręsti tokius dalykus, kuriuos galėtų spręsti kitos kompetentingos institucijos. Tiesiog mokykla gal galėtų informuoti, o ne kurti savo bazėje kažkokius papildomus etatus.

Jeigu vaikui iš tiesų reikia psichologinės pagalbos, jis galėtų būti siunčiamas pas kvalifikuotus specialistus, o mes mokykloje susiduriame su problema, kad kvalifikuotų psichologų trūksta, nors pagalba psichologinių problemų turinčiam vaikui yra labai jautrus dalykas.

Kitas dalykas - mes, visuomenė, per daug bloginame tą psichologinę aplinką ne tik mokyklose, bet ir kitur. Tampame be galo jautrūs ir ne visada adekvačiai reaguojame į elementariausius, visiškai nedidelius reikalavimus. Tingiu mokytis - einu pas psichologą. Einu ieškoti pagalbos, vietoje to, kad mokyčiausi.

Noriu pabrėžti, kad ir kaip tam tikros neigiamos informacijos skleidimas, taip ir visa ta įaudrinta visuomenės psichologinė atmosfera - jinai tarsi dirbtinai sukeliama. Tarsi dirbtinai keliamos įtampos, kažkokios problemos, vietoje normalaus, nuoseklaus, turbūt reikėtų pabrėžti - ir ramaus darbo. Atsirado daug įvairiausių „problemų" ir dėl to švietimo įstaigos užsiima tai vienu, tai kitu dalyku, o ugdymo procesui, į kurį reikėtų koncentruotis, vis mažiau lieka laiko.

Tai turi mokykloje atlikti kažkokią apklausą, tai dar kažką atlikti. Bet jei jūsų kas nors pastoviai imtų klausinėti, kaip jūs jaučiatės, jūs turbūt pavargtumėte nuo tų klausimų.

- Ar nebus taip, kad mokyklos suoluose užauginsime ne piliečius, bet irzlius, verksmingus minkštakūnius, negalinčius atlaikyti paties menkiausio streso ir ieškančius vien pasiteisinimų. Dabar jau kiekvieną mūsų žingsnį ėmė lydėti psichologai. Tarsi visus norėdami suguldyti savo kabinetuose ant kušečių ir už pinigus paklausti - gal norėtumėte apie tai pasikalbėti?

- Yra toks pajuokavimas - ar jūs norėtumėte pasikalbėti, ar mums verta mokytis, ar ne? Ar jūs norėtumėte pasikalbėti apie darbą? Ar mums dirbti, ar mes galėtume pailsėti? Ar palankus-nepalankus oras darbinei aplinkai?

Tai labai matosi bendrame kontekste ne tik švietimo įstaigose, bet ir visuomenėje. Ji tokia įaudrinta. Tarsi dirbtinai sukeliama, sufokusuojama psichologinio nestabilumo aplinka. Viskas buvo tarsi visai neblogai, bet mes pradėjome vieni kitų vis klausinėti, ar taip? O gal antraip, trečiaip ar ketvirtaip?

Viskas gyvenime funkcionuoja paprasčiau. O jei vaikas turi problemų - tam yra klasės vadovas. Jis turi su vaiku kalbėtis, bendrauti, aiškintis. Bet dabar atsiranda visokių guru, kurie pradeda aiškinti žmogui su 50 metų gyvenimiška patirtimi, kaip jam reikia gyventi!

- Jaunimą įtakoja ir visokie influenceriai, tatuiruoti gyvenimo mokytojai.

- Mada įtakoja. Pradedame stokoti tam tikro nuosaikumo savo išvaizdoje, stokojame tam tikro ramumo, kuris švietimo įstaigose turėtų būti. Jeigu tu atitinkamai apsirengi, tai atitinkamai ir elgiesi. Čia yra labai akivaizdu. Niekas nekalba apie kažkokius kategoriškus sprendimus, bet kartais tiesiog prarandamas nuosaikumas ir dėl to, drįstu sakyti, kyla psichologinis nestabilumas. Kaip anksčiau minėjau, dirbtiniu būdu įaudrinama aplinka. Ir be to visuomenėje per dažnai akcentuojama, kad nesvarbu mokytis, svarbu psichologiškai gerai jaustis.

- Esate sukritikavęs praktiką, kai mokyklų tarybose sprendimus priima ir moksleiviai.

- Net ir renkant mokyklų vadovus 16-os metų mokiniai priiminėja sprendimus, balsuoja mokyklos vadovo konkurse. 16-18-os metų jaunam žmogui uždedamas per didelis krūvis priiminėti sprendimus, kai gal tas žmogus pats nesusitvarko ir jo mamai reikia aiškintis dėl paties problemų. Mokyklos vadovo įvertinimas - čia nėra taip paprasta įvertinti, čia reikia turėti supratimą. Kitas dalykas - tai gali būti vertinama labai jau subjektyviai, iš tam tikro kampo, ne visai adekvačiai.

- Tada pedagogui, siekiančiam gero mokinių įvertinimo, gali kilti noras vaikams pataikauti!

- Tai natūralu. Dabar yra tam tikra politika - arba stengiesi įtikti, arba visiškai nesikiši į auklėjimo procesą. Nes, žinot, dabar kažką pasakyti, kištis nėra taip paprasta. Tai reiškia - pačiam turėti tam tikrą nuomonę. Todėl daugelis mokykloje dabar net nereaguoja į tam tikrus dalykus, nes tai reikštų susikurti sau problemą, kažkam neįtikti. Todėl geriau tą auklėjamąją funkciją pastumti į šalį.

Aš dar kartą pabrėžiu, kad atmosfera visuomenėje yra neadekvačiai įaudrinta kažkokių „stresų", „problemų", kai iš esmės yra visos prielaidos gyventi daug ramiau. Juk nebereikia kovoti dėl batų, dėl mėsos gabaliuko, kaip tais laikais, kuriais anksčiau gyvenome.

- Bet anais laikais ir mokyklų tinklas nebuvo taip išardytas, apkarpytas, tai yra, optimizuotas.

- Čia sena problema. Mes mokyklas ardėme, formavome jų struktūras ir iki galo nelabai supratome, ką mes darėme. Tos mokyklos buvo išskaidytos nežiūrint į jų bazę. Nes mokyklos buvo statomos kaip vidurinės. O dabar jos tapo ir 4-metės (gimnazijos), ir ne. Čia irgi yra atskirta tema, kai dirbtiniu būdu buvo ieškoma kažkokių neva racionalių sprendimų. Dabar vaikas „supjaustytas", praranda prisirišimą prie mokyklos, yra daug minusų.

Galų gale, tada išsidarkė ir mokytojų kolektyvai. Didmiesčiuose tai dar nelabai jaučiasi, o rajonuose, mažuose miesteliuose tos mokyklų struktūros dirbtinis skaidymas atrodo daugiau nei kvailai. Vienoje mokykloje dabar gali būti dvi mokyklos su dviem direktoriais, nors realiai galėtų egzistuoti viena. Ir čia, Vilniuje, yra Sofijos Kovalevskajos progimnazija ir Sofijos Kovalevskajos gimnazija viename pastate.

- Kai kas pasakys - bepigu jums vadovauti Vilniaus licėjui, kur mokosi tiek elitinių vaikų...

- Oi, ne, joks elitas! Tiesiog pas mus yra mokiniai, kurie turi nuostatą mokytis, nes kitaip mokyklos neįsivaizduoja, ir čia, mūsų licėjuje, pateko į tinkamą terpę. Tai nėra kažkokie rinktiniai vaikai, nes Lietuvoje nėra rinktinės, ypatingos publikos. Neturime Lietuvoje nei galutinai susiformavusios inteligentijos, nei aiškiai susiformavusio tikrojo, o ne tariamo elito.