Mokinių tėvai pakraupę: programos naujos, o vadovėliai - tik po trejų metų

Vadovėlių lauks kelis metus

Į „Vakaro žinias" kreipėsi mama Vilma (tikras vardas redakcijai žinomas - aut. past.) iš Vilniaus rajono. Moteris negali suprasti, kodėl praėjus tiek laiko nuo mokslo metų pradžios, jos dukros mokykloje vis dar nėra naujoms programoms pritaikytų vadovėlių. „Mano dukra septintokė, mokyklose šiemet atnaujintos programos, tačiau ne visiems dalykams yra pritaikyti vadovėliai. Pavyzdžiui, trūksta fizikos, chemijos, geografijos vadovėlių. Iš pradžių maniau, kad tai laikina problema, reikės palaukti mėnesį ar du. Tačiau vadovėlių nėra iki šiol", - sako Vilma.

Moteris dar labiau nustebo, kai klausimą apie vadovėlius uždavė klasės auklėtojai, o ši nurodė, kad be vadovėlių gali tekti suktis dvejus ar net trejus metus: „Kalbėjausi su klasės vadove, kuri pasakė, kad situacija žinoma, ir kad tai yra visai Lietuvai aktuali problema. Pasirodo, nors programos buvo atnaujintos, kai kurie vadovėliai joms bus išleisti tik po kelių metų. Iki tol pedagogai turi suktis, kaip išmano. Pavyzdžiui, ieško medžiagos pamokai kituose vadovėliuose, internete, ar kituose šaltiniuose."

Vilma sako, kad kai kurių dalykų vadovėliai yra, tačiau jie elektroniniu pavidalu. Pavyzdžiui, vadovėlį galima rasti pdf formatu skaitmeninėje mokymosi aplinkoje „EDUKA klasė". Tačiau toks mokymosi būdas tinka ne visiems. „Gal labai motyvuotiems mokiniams toks mokymosi metodas yra tinkamas, bet štai mano septintokei - ne. Nes pamokų ruoša tuomet persikelia prie kompiuterio, o internete yra daug įdomesnių dalykų, nei namų darbai. Tad atsisėdusi mokytis, ji užsiima kitais dalykais. To rezultatas yra toks, jog aš po darbo turiu sėdėti su septintos klasės mokine ir kartu ruošti namų darbus.

Ir taip tęsis dar dvejus, trejus metus? Ar kas nors žino, kaip tai paveiks mokinių rezultatus, kaip išvargins mokytojus? Tai liečia visą Lietuvą ir tai neturi būti priimama kaip normali situacija", - sako Vilma.

Vadovėliai - ne ministerijos reikalas

„Vadovėlius planuoja ir leidžia leidyklos. Nei ministerija, nei Nacionalinė švietimo agentūra negali daryti įtakos leidyklų darbui. Vadovėlių leidyba decentralizuota dar 2000 m., leidyklos savarankiškai sprendžia, kokius vadovėlius leisti. Nepriklausomi recenzentai įvertina turinį.

Bendrosios ugdymo programos patvirtintos dar 2022 m. rugsėjį. Programų projektai buvo skelbiami dar anksčiau, tad leidyklos parengti vadovėlius turėjo bent jau metus laiko. Per šį laikotarpį parengti ir išleisti 55 nauji vadovėliai. Mokyklos yra įsigijusios daugiau kaip 450 tūkst. naujų vadovėlių vien tik iš skirtų 8,5 mln. Eur ES lėšų. Dar šiais metais laukiama trijų vadovėlių vienuoliktokams - astronomijai, lietuvių kalbai ir geografijai. Leidyklos žada, kad minėti trys vadovėliai bus išleisti iki gruodžio pabaigos. Daugiau vadovėlių reikės 2024-2025 mokslo metais, kai visos klasės - lyginės ir nelyginės - pradės dirbti pagal atnaujintas bendrojo ugdymo programas", - nurodė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija atstovai.

Tačiau lėšų vadovėliams pirkti skiria valstybė. Šiemet vadovėliams įsigyti iš viso skirta 24 mln. Eur - tris kartus daugiau negu ankstesniais metais. Kitąmet vadovėliams ir skaitmeninėms mokymo priemonėms planuojama panaši suma. Ministerija priduria, kad mokyklos pačios sprendžia, kokius vadovėlius įsigyti.

Klausėme ministerijos, kaip elgtis pedagogams, kurie klasėje turi dėstyti atnaujintas programas be vadovėlių. Štai koks atsakymas: „Kai kuriems dalykams tinka ir anksčiau išleisti vadovėliai, nes bendrojo ugdymo programos nėra absoliučiai naujos, o tik atnaujintos. Be to, mokytojams internete pateikiama ir rekomendacijos visiems dalykams, ir mokytojų asociacijų rengta metodinė medžiaga (fizikai, chemijai, biologijai, IT, geografijai, istorijai mokyti), ir dalykui mokyti skaitmeninės mokymo priemonės."

Interviu su Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos vadovu Egidijumi MILEŠINU:

- Kokia situacija mokyklose su vadovėliais, tinkamais atnaujintoms programoms?

- Vadovėliai dar tikrai yra ne visi ir nežinia, kada pagal atnaujintus turinius jie mus pasieks. Matyt, iš karto visų vadovėlių tikrai nebus. Pati ministerija dar vasaros pabaigoje sakė, kad visi atnaujinti vadovėliai mokyklas pasieks per trejus metus.

Atnaujintos programos bus visiškai įdiegtos per dvejus metus. Šiemet jos dėstomos nelyginėms klasėms, o nuo kitų metų ir lyginėms klasėms. Matyt, pagal tai ir planuojama atnaujinti vadovėlius per trejus metus.

- Kaip pedagogai dirba, neturėdami vadovėlių?

- Įvairiai. Juk vadovėliai skirti ne mokytojui, o mokiniams. Kiekvienas mokytojas sukasi, kaip gali. Nėra taip, kad visos temos būtų naujos. Tad dalį informacijos naudoja iš senų vadovėlių, ieško kitur. Darbas tikrai yra apsunkintas. Ir tai yra tik dar vienas pavyzdys, kaip Lietuvoje darant pokyčius švietime, jie visuomet daromi nepagalvojus ir nepasiruošus. Ir taip būna įgyvendinant bet kurį pokytį, bet kurią reformą švietime.

Kai Lietuva iškovojo Nepriklausomybę vadovėlių leidyba praktiškai buvo atiduota į privačias rankas. Tuo metu valstybė neturėjo galimybių užtikrinti leidybos, o verslas tikrai nespausdins vadovėlių į priekį, kai dar neaišku, ar įstatymai bus priimti. Suprantu verslą. Kam jiems rizikuoti ir leisti vadovėlius, jeigu paskui įstatymas nebus priimtas ir verslui tai skaičiuosis „į minusą"? Jeigu tai būtų atiduota į valstybės rankas, situacija būtų kitokia, bet ir išlaidos valstybei būtų didesnės.

- Argi švietimas yra ta sritis, kurioje reikėtų galvoti apie apsimokėjimą?

- Taip, švietimas yra brangus. Bet tai privalomas dalykas, nes be jo nebus ir šalies. Švietime galvoti turime kitaip, nei mąstoma dabar. Kiekvieno euro atsiperkamumas turi būti matuojamas galvojant apie tai, kad tik kai žmogus baigs mokyklą ir aukštąjį mokslą, jis pradės dirbti ir nešti Lietuvai pridėtinę vertę. Tai ilgalaikis atsiperkamumas. O mūsų politika formuojama pagal principą „čia ir dabar." Todėl trūksta strateginių sprendimų.

- Pedagogus pykdo tokia situacija ar jų jau niekas nebestebina?

- Tai nėra naujiena, taip dirbame jau visus trisdešimt metų. Situacija nesikeis tol, kol nebus tikro susitarimo dėl švietimo. Ne tokio, kurį prieš trejus metus pasirašė partijos. Turi būti susitarta visoje bendruomenėje dėl to, koks yra mūsų švietimo ilgalaikis tikslas. Turiu omenyje ne šioje kadencijoje, o po 20 metų. Ir turėtų būti visiškai nesvarbu, kokia partija laimi rinkimus, turime judėti to tikslo link. O kai dabar kas ketverius metus ateina nauja Vyriausybė ir bando viską keisti ir tobulinti, reformuoti, tuomet tokią situaciją ir turime. Ir tai yra ne tik vadovėlių rengimas, bet ir mokytojų rengimas, jų išlaikymas ir visa kita. Šiandien jaunas žmogus, matydamas, su kuo susiduria pedagogai, nebenori ateiti čia dirbti. Arba padirbę mėnesį, drąsiai išeina iš darbo. Ir taip yra ne tik dėl uždarbio, bet ir krūvių, atmosferos darbe, smurto, spaudimo.

- Bet mokytojo specialybė prestižine turėtų tapti jau iki 2025 m.

- Tie lozungai ir lieka lozungais. Aš ir šiandien jaučiu, jog mano profesija yra prestižinė. Tai yra požiūris, kaip tai suprantama. Tam, kad profesija būtų prestižinė, ne tik švietimiečių, bet ir politikų, tėvų, visuomenės, žiniasklaidos požiūris į švietimą, mokytoją turėtų keistis.

Nesakau, kad nejudama į priekį. Judėjimas yra, bet norėtųsi, kad tai vyktų daug sparčiau. Bet matant dabartinį valdžios požiūrį į švietimą, tik laiko klausimas, kada viskas grius. Jeigu požiūris ir finansavimas nesikeis, mano prognozė būtų tokia, jog kita Vyriausybė gal dar „atitemps", bet dar kitai Vyriausybei teks susidurti su situacija, kai nebus kam dirbti mokyklose.