Tai ne pirmas į trečią dešimtmetį kopiančios privačios mokyklos jubiliejinis renginys. Gimnazijos pedagogų kolektyvas visuomenei jau yra pristatęs neformalaus ugdymo projektą - Seimo informacijos biure surengė mokinių darbų parodą, kurios tikslas buvo parodyti, kaip skatinami vaikų gebėjimai. Kitas solidus renginys buvo socialinio projekto „Lyderystės akademija“ pabaigtuvės Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje. Įspūdingas buvo ir visų metų emocinio intelekto ugdymo projekto rezultatas - muzikinis vaidinimas „Surasti kelią į sėkmę“, vykęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.

Noriai dalijasi patirtimi

Ne veltui Vilniaus privačios gimnazijos šūkis yra „Ką sužinojau šiandien, galiu pritaikyti dabar ir pasidalinti su kitais!“. Tai savo sveikinimo žodyje pabrėžė švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus. „Mūsų mokykla išskirtinė tuo, kad nuo pirmųjų dienų stengiamasi atskleisti vaikų talentus ir gabumus, juos lavinti, o svarbiausia - juos mokyti mokytis. Tai būtina daryti be prievartos visapusiškai tobulinti žinias, o tam mokykla siūlė ir siūlo pačių įvairiausių metodų. Viso to rezultatas - stipri gimnazija. Manau, kad mūsų darbo sėkmę lemia keli aspektai - kūrybingi, aukštos kvalifikacijos ir kompetencijos mokytojai, jauki bei saugi aplinka ir itin stipri bendruomenė. Tiesą pasakius, ką veikia privačios mokyklos mažai kas žino, todėl mūsų tikslas ir buvo parodyti, kaip mokyklos kūrimas išsirutuliojo iš gražios idėjos ir išaugo į gimnaziją, - pristatydama konferencijoje akademinių žinių ir metodinės veiklos patirtį kalbėjo mokyklos steigėja Tatjana Liubertienė. - Pedagogai turi suteikti galimybę kiekvienam vaikui tobulėti, nes visi vaikai yra talentingi,  padėti jiems suaugti, išugdyti įvairiems gyvenimo iššūkiams pasiruošusius žmones, tikrus valstybės piliečius“.

Ši atsakinga misija ir tenka mokytojui, kuris galėtų puikiai ir įdomiai perteikti visus šiandieniniam gyvenimui būtinus gebėjimus. Todėl ir pats mokytojas turi tobulėti, nuolatos mokytis ir, jei reikia, laiku sulaukti reikiamos pagalbos bei pastiprinimo. „Geriausių pasaulio mokyklų sistemų kūrėjai jau suprato, kad bendradarbiavimas yra svarbiausias efektyvaus žinių perdavimo ir mokymosi veiksnys“, - kalbėjo T.Liubertienė, pasidžiaugusi darnia gimnazijos pedagogų komanda. Ji priminė  Sokrato žodžius: „Laiminga šalis, kurioje protingiausi ir doriausi ir protingiausi žmonės tampa mokytojais“.

Svarbiausia - noras ir galimybės mokytis

Privati mokymo institucija išsikovojo savo vietą šalies švietimo sistemoje, puoselėja savo sukurtas tradicijas, išleido trylika abiturientų laidų, prieš trejus metus įgijo garbingą gimnazijos statusą. Šiandien mokykla žinoma ne tik kaip vaikų mokymo institucija, bet ir kaip gerosios patirties skleidėja šalies mokykloms.

2011 metais įkurta VšĮ Vilniaus privačios gimnazijos filialas Šiuolaikinių inovacijų ir kompetencijų tobulinimo centras padeda tai daryti efektyviai, reaguoti į visas ugdymo naujoves. Tai savita metodinė laboratorija, kurios svarbiausias uždavinys - sudaryti galimybes tobulėti ir padėti siekti pagrindinio tikslo: visa, kas geriausia, perteikti vaikams. „Vaikas - pagrindinis valstybės ir kiekvienos šeimos turtas. Tad mums visiems turi rūpėti, koks jis, būsimos valstybės, žmogus? Ar našta sau ir visuomenei? Ar drąsus, intelektualus, stiprus, mąstantis ir kūrybingas? Mokykla - didžiulė valstybės politika ir strategija“, - kalbėjo T.Liubertienė. Ji įsitikinusi, kad jiems pavyko sukurti galimybių mokyklą, kuri šiandien turi dar ir ilgosios gimnazijos vardą. Kodėl ilgosios? Todėl, kad užsukę į mokyklą rasime ir mažylių ikimokyklinukų, ir pradinukų, ir paaugliukų bei gimnazistų. Pirmajai privačiai mokyklai nebuvo lengva įgyti autoritetą, augti. Padėjo tėvų pasitikėjimas, stipri mokytojų ir psichologų komanda.

Apie mažylius, paaugliukus ir kitus

Konferencijoje būta labai įdomių ir naudingų pasisakymų apie vaikų nuo pustrečių iki penkerių metų savarankiškumo, kūrybiškumo ugdymą, bendradarbiavimo skatinimą, vaiko pasiruošimą mokyklai, jo ugdymo reikšmę prieš įžengiant į moksleivio pasaulį ir net ekonominio mąstymo ugdymą pradinukų auditorijoje. Beje, šioje mokykloje naujovė - mokomi pradinukai iš rusakalbių šeimų. Viskas buvo iliustruojama gimnazijoje nufilmuota medžiaga apie mokymąsi žaidžiant, gamtos ir pasaulio pažinimą, sporto, meno būrelius ir kolektyvus, kūrybos ir fantazijos skatinimą. Salėje sėdinčių beveik vienų moterų - vis dėlto tai įrodymas, kad vyrų pedagogų trūksta - dėmesį patraukė keli su vaikų ir paauglių psichologinėmis problemomis susiję pasisakymai, veikiau patarimai. Priešmokyklinio ugdymo pedagogė Rasma Lankevičiūtė akcentavo, kad mažyliams juos rengiant atsakingam momentui - peržengti pirmosios klasės slenkstį - ne taip svarbu jų mokėjimas pažinti raides ar skaičiuoti, bet svarbiau juos nuteikti taip, kad nejaustų baimės. „Tai svarbu daryti ne didaktiniais pamokymais. Reikia kartu su vaiku išnagrinėti vienokią ar kitokią galimą konfliktinę situaciją ir patarti jam, kaip nesutrikti, jeigu kas nors tyčia skriaudžia. Pradinukui labai svarbu ieškoti išeities, kad netaptų pastumdėliu“, - aiškino pedagogė. O psichologė Rasa Šimukonienė gvildeno klausimą, kaip sutarti su labiausiai problemiškais jaunesniais paaugliais, dėl kurių pedagogai kartais net meta darbą. Psichologė pateikė pavyzdį iš savo darbo praktikos, kai jai teko vesti pamokas ankstyviesiems paaugliams, kurie triukšmavo ir varė ją iš proto: „Klasėje vyravo visiškas chaosas, ypač triukšmavo berniukai. Mergaitės prieidavo prie manęs ir prašydavo: „Parėkit, mokytoja, nes kitaip berniukai jūsų neklausys“. Bet gal tris mėnesius jiems bandžiau aiškinti: „Aš noriu jus gerbti, o jūs mėginate mane paversti ragana“. Labai pamažu, bet pedagogei pavyko įveikti triukšmadarius, pasikeitė ne tik santykis su ja, bet ir mokinių bendravimas. Čia svarbiausia kantrybė ir tvirta suaugusio žmogaus pozicija, nes paauglio smegenyse vyksta jo amžiui būdingi neurofiziologiniai pokyčiai. R.Šimukonienė, iliustruodama darbą su ankstyvaisiais paaugliais, kaip pavyzdį pasitelkė į pagalbą populiariosios knygos „Alisa stebuklų šalyje“ heroję. Anot jos, jaunesnieji paaugliai į visą tą sumaištį, smalsumą, nesusipratimą, norą suprasti aplinkinį pasaulį įkrenta taip, kaip Alisa į triušio olą. Ir tai būtina suprasti ir mokytojams, ir tėvams. „Veiksmingesnis kelias į paauglio širdį yra ne kokie nors bauginimai, bet jo problemų suvokimas, padrąsinimas, parodymas, kad jis mums svarbus, ir taip paskatinsime veikti tam tikra kryptimi“, - sakė psichologė.

Lyderiai - mitas ar tikrovė?

Viena įdomiausių gimnazijos iniciatyvų - penkerius metus tęsiamas socialinis projektas „Lyderystės akademija“, kurio veikloje dalyvauja Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Tarptautinio verslo mokykla, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Projekto vadovė Agnė Liubertaitė pateikė prieš savaitę atlikto tyrimo rezultatus. Klausiami, kaip įsivaizduoja lyderį mokykloje, dauguma vilniečių kaip prioritetines savybes nurodė energiją ir drąsą, taip pat gebėjimą būti pirmūnu. „Tai, sakyčiau, stereotipinė situacija lyderį matyti tik tuomet, kai vaikinas ar mergina turi daug energijos, tačiau lyderių būna ir kitokių, - įsitikinusi projekto vadovė. - Tai įrodė ir „Lyderystės akademija“, kuri kiekvieną rudenį atveria duris naujiems būsimiems lyderiams“. Pasak jos, lyderiai gali būti visokie: lyderis filosofas, lyderis menininkas, dvasinis lyderis ir kt.

Į Lyderystės akademijos užsiėmimus noriai renkasi ne tik šios gimnazijos, bet ir kitų mokyklų moksleiviai. Šiemet komisijai teko sunki misija - iš gausaus būrio vilniečių moksleivių atrinkti 60 gabiausių, kurie tęs mokslus aukštosiose mokyklose.

Parengta pagal dienrščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“