3 nuotr.Štai esame prie gamtos vasaros slenksčio. O gal - net ir joje, nes tikrai matomos ribos čia, kaip ir mūsų suskirstytuose metų laikuose, nėra. Tiesa, gamtoje požymių yra kur kas daugiau, nei kalendoriaus žymos, todėl ši riba yra lyg ir logiškesnė bei aiškesnė. O kas gamtoje turi įvykti, kad žinotume esantys jau vasaroje?
Visų pirma, turi būti šilta. Turi būti drėgmės, kad viskas vešėtų... Ne, šie požymiai nieko nesako apie vasarą - juk šilta kartais būna ir balandžio pradžioje. Vasarą paskelbia pirmiausia augalai, jų kaita. Šio pavasario augalai, taip gražiai žydėję net ir sunkiomis sausros sąlygomis, baigė savo misiją. Jų žiedai paprastai būna ant trumpų žiedkočių. Dabar pro juos jau pakilo kitų augalų žaluma, o iš jos stiebiasi žiedai - pievose vėdrynai, žiognagės, šlapynėse neužmirštuolės, o smėlynuose - sparčiai augančios katpėdės ir šiemet anksti žiedinius pumpurus suformavę čiobreliai. Žinoma, nepraeisim pro rasakilas, pro dobilus. Kai kas sako, kad jiems vasarą paskelbia žydintys rapsų laukai...
Išgirdus šiuos žodžius, nupurto šiurpas: kokie dar rapsai? Ką jie iš viso bendro turi su Lietuva? Tiesa... sako, kad juos galima brangiai parduoti, ir išmokos neblogos... Tačiau gamtoje toks daiktas, kaip aukso kruopa, svoriu prilygsta paprastam grūdui. Ir to rapso - nei lesi, nei grauši. Ir bitės geriau į juos neskristų, nes su nemaloniai svaigiu aromatu gauna pesticidų dozę. Ir ne bet kokių pesticidų, o pačių agresyviausių bitiniams vabzdžiams.
Gamtoje nieko neparduosi. Ir nenupirksi, nes ten viskas tikra. Štai pavasariui išeinant šalti vėjai ir šalnos gerokai palankstė jaunus lapelius. O iš žiedų daug kur gali nebūti nei sėklų, nei vaisių. Ypač soduose. Gamtoje jų bus, čia nederlius negresia. Štai žiūrime į egles ir svarstome, kiek iš tų gražių žiedynų, apkibusių jų šakas, išeis kankorėžių. Kankorėžiuose subręstančios sėklos yra mūsų gyvojo pasaulio svarbiausias stimulas - po gausaus jų derliaus galima sulaukti pelinių graužikų populiacijos didėjimo, o kur graužikai, ten ir pelėdos, lapės... Pelių ir pelėnų nesibaigia 2-3 metus, po to jie retėja, mažėja... Kai graužikų naudotojų populiacijos visai išsenka, vėl gausiai pražysta eglės...
Sako, Lietuvoje kaip niekada daug stirnų. Taip, tiesa, jų nemažai. Matyt, tą sąlygojo lengvos žiemos, kai gali išlikti net patys silpniausi individai. Žinoma, stirnos jaučia ir pasikeitusias žmonių nuotaikas, vis mažiau baikščios. Dažnai jos išeina prie kelių, o čia jų tyko beprotiškai lekiančios mašinos. Ne visada žvėrims ir mašinoms pavyksta išsiskirti taikiai - kai kada susidūrimai būna tragiški. Pikčiausia, kad visada tokiais atvejais kaltinami žvėrys, bet niekada - vairuotojai. Yra reto protingumo individų, kurie sako: reikia padidinti medžioklės normas, kvotas ir mažinti stirnų skaičių, nes... Kodėl mažinti? Turiu pastebėti, kad Lietuvoje stirnų populiacija, lyginant su Vokietija, yra mažesnė bent 10-12 kartų. Jeigu kas mano, kad viską galima išspręsti medžiojant, o dar paprasčiau - beatodairiškai šaudant, galima suprasti jų logiką - jeigu nebus nė vieno žvėries, tada į kelią niekas neišeis...
Po kelių dienų stirnos atsives stirniukus. Jie bus tokie mažučiai, tokie ryškiai rudi, su baltom kūdikių dėmelėm. Jie bus patys brangiausi stirnų turtai. Kasmet svajoju, kad neištiks nė vieno atvejo, kad niekas iš gamtos neplėš stirniukų, neneš į namus ir nepasmerks jų žūčiai. Gal nors šiemet taip bus, nes iki šiol to pasiekti nepavykdavo...
Taigi, visiems linkiu ramios, žalios, žydinčios vasaros. Kurioje mes galime vaikščioti ir grožėtis nieko blogo nedarydami gamtai.
