MINDAUGAS BALAVAKAS

Gimė 1970 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje. Spaustuvininkas. Nuo 1991 m. vasario mėn. - VRM Policijos departamento Greitojo reagavimo rinktinės „Aras" policininkas. Pats pasisiuvo policininko uniformą, tačiau ją vilkėjo tik dvi dienas. Žuvo 1991 m. liepos 31-ąją Medininkų pasienio kontrolės poste.

JUOZAS JANONIS

Gimė 1962 m. gegužės 9 d. Alytaus rajone, Mažiznų kaime. Buvo įgijęs techniko mechaniko specialybę. Dirbo Alytaus miesto VAI poskyrio inspektoriumi, nuo 1991 m. birželio 1 d. - VRM Policijos departamento Kelių policijos rinktinės M-12 būrio policininku. Liko žmona Rūta, trejų metų sūnus Evaldas.

ALGIMANTAS JUOZAKAS

Gimė 1969 m. balandžio 13 d. Vilniuje. 1974-1976 m. su tėvais gyveno Kuboje. Baigė kulinarijos mokyklą. Nuo 1991 m. balandžio 23 d. - VRM Policijos departamento Greitojo reagavimo rinktinės „Aras" policininkas. Žuvo 1991 m. liepos 31-ąją Medininkų pasienio kontrolės poste.

ALGIRDAS KAZLAUSKAS

Gimė 1949 m. rugsėjo 1 d. Trakų r., Vaikštenių kaime. 1977 m. baigė Vilniaus politechnikumo vakarinį skyrių. Nuo 1991 metų birželio 1 d. dirbo Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės budėtojų dalies vyresniuoju policininku. 1991 m. liepos 31-oji jam buvo paskutinė prieš pensiją. Liko žmona Nijolė.

ANTANAS MUSTEIKIS

Gimė 1958 m. sausio 28 d. Utenos rajone, Stūglių kaime. Buvo įgijęs braižytojo specialybę. Nuo 1990 m. gruodžio 17 d. dirbo Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriumi. Žuvo 1991 m. liepos 31-ąją Medininkų pasienio kontrolės poste. Liko žmona Alytė, dukra Kristina ir sūnus Justinas.

STANISLOVAS ORLAVIČIUS

Gimė 1956 m. gegužės 17 d. Trakų rajone, Žaliosios kaime. Mechanikas derintojas. Nuo 1991 m. vasario 4 d. - Vilniaus muitinės inspektorius. Žuvo 1991 m. liepos 31-ąją Medininkų pasienio kontrolės poste. Liko žmona Genovaitė, dukros Jolanta ir Elvyra, sūnūs Justinas ir Šarūnas.

RIČARDAS RABAVIČIUS

Gimė 1970 m. rugsėjo 12 d. Alytaus rajone, Savilionių kaime. Buvo įgijęs virėjo specialybę. Nuo 1991 m. liepos 18 d. pradėjo dirbti Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriumi. Šį darbą dirbo tik dvylika dienų, 1991 m. liepos 31-ąją buvo sunkiai sužeistas. Mirė rugpjūčio 2 d. ligoninėje.

Kaip atrodė tais laikais mūsų pasienio postas? Tai buvo tik vagonėlis. Stovintis pamiškėje, iš dešinės kelio pusės, važiuojant į Minską. Nuo Baltarusijos sienos nutolęs 3 km 800 m, o nuo Medininkų kaimo - 2 km.

Tą naktį budėję vyrai buvo ginkluoti trimis automatais ir dviem pistoletais. Iš tų ginklų nebuvo iššauta. Žudikai šiuos ginklus pasiėmė.

Prie vagonėlio atsėlino pėsti, savo mašiną palikę atokiau. Turimais 7,62 mm kalibro ginklais iššaudę mūsiškius vyrus, pavogė ir automobilį VAZ, kuriuo į darbą buvo atvykęs vienas iš policininkų. Šis automobilis vėliau buvo rastas už 800 m, kukurūzų lauke. Virš vagonėlio vis dar plazdėjo iškelta mūsų valstybės vėliava. Pats vagonėlis, skirtingai nuo kitų incidentų pasienyje, liko nesudegintas.

Aukų galėjo būti dar daugiau. Vienas Medininkų poste budėjęs žmogus baigė darbą likus tik dviem valandom iki žudynių.

Ką išsaugojo neeilinio posėdžio stenograma?

O tąkart Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai ką tik, liepos 30 dieną, buvo pabaigę trečią eilinę sesiją. Sužinojus apie Medininkų tragediją, deputatai rugpjūčio 1-ąją susirinko į neeilinę sesiją. Panašiai kaip ir dabartinis Seimas buvo sukviestas į neeilinę sesiją, kad skubiai priimtų įstatymų pataisas dėl neteisėtų imigrantų.

Istoriją išsaugojo posėdžių stenogramos. Tada, prieš 30 metų, 93 deputatai rytiniame posėdyje išklausė tuometinio vicepremjero, signataro Zigmo Vaišvilos, generalinio prokuroro Artūro Paulausko ir Krašto apsaugos departamento vadovo, signataro Audriaus Butkevičiaus pranešimus.

Z.Vaišvila sakė:

„Pasirinktas postas, kur buvo tik policijos postas ir muitininkai, nebuvo pasienio apsaugos darbuotojų. Šita provokacija įvykdyta profesionaliai. Aišku, kad tikslas buvo žmonių sunaikinimas, o ne kažkoks apiplėšimas."

A.Paulauskas patikino, kad Lietuva dėl šio įvykio bendradarbiaus ir su Baltarusijos teisėsauga. Taip pat pasakė apie melagieną: „Dėl konfliktų su baltarusiais, tai čia melas iš didžiosios raidės." Tad net ir tais laikais, kai nebuvo interneto, plunksnos broliai prigalvodavo ir melagingų žinių.

A.Butkevičius tada įvertino Medininkų tragediją platesniu politiniu aspektu:

„Iki tragedijos Medininkuose buvo nemažai didesnių ir mažesnių sprogimų. Iš esmės - per savaitę. Tiriame sprogimus sandėlyje, kuriame buvo saugomas įvairių žinybų turtas, tarp jų ir mūsų žinybos (KAD) batai. Sandėlis sudegintas. Tiriame provokacijas dar šešiuose pasienio postuose. Visi šie įvykiai limpa į vieną grandinėlę. Neatsitiktinai tą pačią naktį yra įvykdytas ir sprogimas traukinyje Užkaukazėje, kur žuvo 15 žmonių."

A.Butkevičius siūlė po Medininkų tragedijos nedaryti nė vieno žingsnio atgal:

„Visas pozicijas, kurias turime užėmę, išlaikyti, nors ir esame provokuojami ir terorizuojami."

O po 30 metų...

Ar esama kažkokių paralelių tarp anos tragedijos Baltarusijos pasienyje ir dabartinės nelegalų krizės pasienyje. Juk ir vėl aiškėja, kad pasienyje dirbantys mūsų darbuotojai nepakankamai techniškai aprūpinti. Tiesa, dirba ne palaikiuose vagonėliuose, bet prie kiauros sienos.

Kauno evangelikų reformatų parapijos administratorius T.Šernas nepanoro šia skaudžia tema diskutuoti. Pasakė tik tiek, jog kiekvienas dėl dabartinės imigracijos daro savo išvadas. Nes tai yra ir teisinė, ir humanitarinė, ir politinė problema.

Signataras A.Butkevičius buvo atviresnis:

„Pradėkime nuo to, kad ši konkreti situacija yra kaip reta nevykusios Lietuvos užsienio politikos rezultatas. Lietuva pati neteisingai įvertino procesus, vykstančius Baltarusijoje, sukėlė konfliktą, santykių krizę ir palaikoma ES resursų bei transatlantinės Sąjungos padėjo Baltarusijai greičiau dreifuoti Maskvos link. Nors dabartinės Baltarusijos vadas niekada nebuvo šios didesnės integracijos šalininkas."

Anot A.Butkevičiaus, tai, kas dabar vyksta „ant" sienos, nėra primityvus Aliaksandro Lukašenkos kerštas. Tai bandymas įeiti į kitą derybų lygį. Tačiau, nors A.Butkevičius ir kritikuoja mūsų užsienio politiką, stumiančią Baltarusiją į Maskvos glėbį, bet vis vien mano, jog dabartiniam A.Lukašenkos šantažui Lietuva pasiduoti negali.

Kita vertus, jei Lietuva ketino vykdyti kieto spaudimo politiką, tai tam reikėjo pasiruošti ir resursų. Nes valdžia seka pasaką apie tvoros statybą, o vielos resursų turi tik 1,5 km.

„Lietuvos užsienio politika yra žemiau bet kokios kritikos, - padarė išvadą A.Butkevičius ir priminė: „Kai pradėjome kurti valstybės sieną, labai teisingai laikėme ją Krašto apsaugos ministerijos (KAM) funkcijų sudėtine dalimi, kol vienas Lietuvos prezidentas 1992 metais sumanė iš KAM valstybės sieną atiduoti Vidaus reikalų ministerijos (VRM) pavaldumui. Deja, ši schema veikė tik tol, kol valstybei jokių grėsmių nebuvo. Gali dabar ateiti ir ginkluotų teroristų, todėl valstybės siena turi iš apsaugos schemos pereiti į gynybos schemą.

Valstybės siena - ne vaikų darželio siena, todėl viskas, kas nepadaryta, gulasi ant gyventojų pečių. Visų pirma, Lietuva turi gauti kiek galima didesnę sąjunginių (ES) valstybių pagalbą. Ne kokių išmaldų, palapinių, kurias atsiunčia graikai, ne kažkiek gražių žodžių iš austrų. Lietuva, kaip ES sienos valstybė, turi dabar skirti didelę savo lėšų dalį Europos saugumo klausimams užtikrinti, todėl turi už tai gauti ES finansinę kompensaciją. Tai Lietuvos užsienio politikos uždavinys."

O kaip elgtis su nelegalais?

„Būtina spręsti jų deportacijos klausimą, - atsakė A.Butkevičius. - Taip, kaip jie buvo pasodinti į lėktuvą ir atvežti čia, lygiai taip pat juos reikia pasodinti į lėktuvus ir išvežti iš čia. Ir tai būtų pigiau, nei išleisti vieno nelegalo išlaikymui 1000 eurų per mėnesį."

O šit civilių norui patiems saugoti sieną, buvęs Krašto apsaugos ministras A.Butkevičius nepritarė:

„Visų pirma, to nereikia, nes valstybė turi ir kitų priemonių.

Antra, tokios visuomenės priemonės gali privesti prie fizinių susidūrimų ir konfliktų. Neparuošti vietiniai gali įsivelti į įvairaus pobūdžio muštynes su nelegalais ir taip bendrą konflikto lygį tik pakurstys. To nereikia daryti.

O ką reikia daryti, kai valdžia per du mėnesius sugebėjo pastatyti tik porą kilometrų sienos ir iki šiol net nėra surinkusi visų reikalingų medžiagų sienos statybai? Taip pat yra įvairių sienos techninės apsaugos priemonių, kurias tik sujungus į visumą gaunamas efektas.

Tą besitęsiančią problemą reikia kuo greičiau spręsti. Tai ne gyventojų klausimas, bet neefektyvaus valdžios darbo rezultatas. Reikia pradėti nuo sienos apsaugos koncepcijos. Sienos apsauga turi būti grąžinta KAM.

Taip pat turi būti sprendžiamas nelegalų deportacijos klausimas. Kai neliks jiems nė menkiausios minties, kad gali turėti šansą integruotis Lietuvoje ar kitose ES valstybėse.

Ketvirta, turi būti dirbama su vietos žmonėmis, jiems aiškinama, kad priemonės (nelegalų apgyvendinimas - aut. past.) yra laikinos, kad visa Lietuva dalinasi šia problema.

Penkta, pasienio gyventojai, kaip ir bet kurios kitos šalies pasienio gyventojai, turi būti valdžios pagalbininkai. Suteikti informacijos apie pasienyje pastebėtus neaiškius asmenis. Su pasienio žmonėmis reikia ne konfliktuoti, bet atlikti aiškinamąjį darbą.

Pabaigoje turiu pasakyti, kad per 30 metų valstybės sienos apsaugos klausimas buvo tiesiog simuliuojamas, kol Baltarusija buvo suinteresuota saugoti savo sieną. O dabar turime viso mastelio krizę."

Komentuoja buvęs Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas, o dabar Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vladimiras BANELIS:

Matote, kiekviena krizė yra ir galimybė.

Jei kalbame apie istorinius įvykius, piliečiai visada turi, ką ginti ir saugoti. Tai nėra vienkartinė kova. Laisvė yra vertybė. Kartais ateina ir neramios, įtemptos dienos, bet šalies, jos institucijų lyderiai turi galvoti, ką daryti. O jie tarpusavyje tik špaguojasi ir nesusikalba.

Vertinimų dabar yra labai daug, bet nereikia laukti, kad kas nors atsitiks. Roges reikia ruošti vasarą. Pasirengimas turėjo būti kitokio lygio, bet ir dabar tarp valdžios nėra vieningos komunikacijos. Vienas ministras kalba vienaip, o kitas - ne tik kitaip pasako, bet ir savo kolegos žodžius paneigia. Turi sakyti žmonėms, kaip yra iš tikrųjų. Tiesiai sakyti, kaip yra. Nes pasako - padarysim, o paskui nepadaro ir aiškina, kodėl nepadaro. Žmonės girdi viena, o mato - priešingai.

Visiems dabar sunku, o ypač - pasieniečiams. Jie davė priesaiką, bet trūksta rankų ir kojų. Ir politikai turi daryti namų darbus labai greitai.