Žudynės auštant

Lietuvos pasienyje su Baltarusija 1991 m. liepos 31-ąją, tarp 3 ir 5 val. ryto, Medininkų pasienio kontrolės poste buvo žiauriai nužudyti šeši ir sunkiai sužeisti du (vienas jų - Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją) pareigūnai. Sovietų Sąjungos specialiosios paskirties milicijos OMON'o smogikų aukomis tapo: Greitojo reagavimo rinktinės „Aras" policininkai Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Kelių policijos rinktinės policininkai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Vilniaus muitinės inspektoriai Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius ir Ričardas Rabavičius. Išgyveno vienintelis muitinės pareigūnas - sunkiai sužeistas Tomas Šernas.

Vilniaus rajono Medininkų kontrolės postą sovietų kariškiai ir omonininkai iki lemtingosios 1991 m. liepos 31 d. buvo užpuolę net kelis kartus - sausio 27-ąją, kovo 25-ąją, balandžio 19-ąją ir gegužės 25-ąją. Todėl po paskutinio incidento į Medininkų postą buvo pasiųsti ir greitojo reagavimo rinktinės „Aras" policininkai, kurie turėjo saugoti beginklius muitinės ir pasienio pareigūnus.

Kaip prisimena žudynių liudininkas T.Šernas, pareigūnai manė, kad ir šis užpuolimas nesiskirs nuo ankstesnių, kai gadinamas turtas, tyčiojamasi iš Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pareigūnų, bet viskas tuo ir baigiasi. Deja. Rusiškai kalbantys smogikai įsakė Lietuvos pareigūnams gultis ant grindų. Į beginklius pareigūnus paleista ne mažiau kaip 13 šūvių. Taikyta į galvas.

Medininkuose gyvybę paaukoję pareigūnai buvo palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse, šalia Sausio 13-osios aukų. Senosios Medininkų muitinės vietoje įrengtas memorialas Medininkų žudynių aukoms atminti. Išsaugotame originaliame muitininkų vagonėlyje - nedidelė ekspozicija. Prie senosios Medininkų muitinės buvo pastatytas paminklas nužudytiems pareigūnams atminti - juodo granito paminklas su septyniais balto marmuro kryžiais. Paminklo projekto sumanytojai architektai Algimantas Šarauskas ir Rimantas Buivydas.

(Ne)nubausti

Visi per tyrimą surinkti duomenys rodė, kad šį kruviną nusikaltimą padarė Rygos OMON'o smogikai, kuriems talkino Vilniaus omonininkai.

Žudynes įvykdė OMON'o milicininkai Česlavas Mlynikas (būrio vadas), Andrejus Laktionovas, Aleksandras Ryžovas ir Konstantinas Michailovas. Tačiau dėl Medininkų žudynių nuteistas ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka tik K.Michailovas. Kitų trijų žudikų, kurie Lietuvos teismų iki gyvos galvos nuteisti už akių, Rusija neišduoda.

Pažymėtas vasario 16-osios kodu

Likimas ar ne, bet Tomas Šernas ryškiai įsirašė į Lietuvos istoriją ne tik kaip vienintelis išlikęs gyvas Medininkų žudynėse, bet ir kaip Vasario 16-osios akto signataro Jokūbo Šerno giminaitis - jis yra signataro sesers Marijos proanūkis. Po Medininkų tragedijos praradęs sveikatą, bet likęs tvirtas dvasia, T.Šernas pasirinko dvasininko kelią - tapo evangelikų reformatų kunigu.

Kalbėdamas apie giminaitį signatarą, T.Šernas pasakoja, jog būtent Jokūbas Šernas Vasario 16-osios akte pasiūlė vartoti žodį „nepriklausomybė" vietoje „neprigulimybės", „liuosybės". O prieš kurį laiką kalbintas „Respublikos" ir paklaustas, kas jį šiandien liūdina Lietuvoje, T.Šernas sakė: „Liūdina Lietuvos politinės kultūros atsilikimas, t.y. galvojimas tik apie savo interesus. Neramu, kad pagal gebėjimą susitarti su laiptinės kaimynais dėl bendrų dalykų, pagal nepasitikėjimą valstybe ar savivalda, mano nuomone, mes esame netoli trečiojo pasaulio šalių. Tas atsilikimas, pasitikėjimo ir atsakomybės trūkumas visiems mums yra realiai pavojingas."

„Respublikos" interviu

Artūras PAULAUSKAS, buvęs Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos generalinis prokuroras

- Kaip šiandien į Medininkų tragediją žiūrite iš laiko, tų 30 metų, perspektyvos?

- Tai išties buvo tragedija. Žuvo nekalti žmonės, iš dalies beginkliai. Ir tas žiaurus Lietuvos pareigūnų žudymas buvo toks beprasmis, jis nieko nelėmė. Todėl sunku suprasti pasienio postą užpuolusių žmonių logiką. Gerai, kad nors ir po tiek daug laiko, bet vis dėlto yra įvardinti nusikaltėliai, dalis jų - nuteisti. Žinoma, dalis jų turbūt jau mirę. Sunku buvo tirti tą nusikaltimą. Visi pėdsakai vedė pas Rygos omonininkus, kurie pasitraukė į Rusiją. O Rusija faktiškai nebendradarbiavo. Tačiau poste sušaudytų žmonių atminimas visam gyvenimui išliks mūsų atminty.

- Keturi smogikai buvo nuteisti iki gyvos galvos, bet tik vienas jų atlieka bausmę. Ar tai galutinis taškas ir nieko neįmanoma bus padaryti?

- Laikas eina. Tų žmonių biologinis amžius irgi artėja į pabaigą.

- Ar mes žinome, kur jie dabar yra, kur gyvena?

- Nežinau, kokia informacija disponuoja mūsų tarnybos šiandien, bet tais laikais omonininkai migruodavo. Dalis jų nuėjo tarnauti į Rusijos specialiąsias tarnybas, miliciją, dalis buvo atsidūrę Padniestrėje, prie Moldovos, ten kariavo. Tai karo žmonės, kurie buvo mėgėjai vykti į karštus taškus ir dalyvauti veiksmuose.

Buvo vienas bandymas susitikti su Boleslovu Makutinovičiumi, Vilniaus OMON'o vadu. Buvome užmezgę netiesioginius ryšius, jis lyg ir jau buvo sutikęs bendradarbiauti ir atskleisti jam žinomas šių žudynių aplinkybes, bet neradome sutarimo, kur turėtume susitikti. Nes į Rusiją aš nenorėjau vykti, jis, aišku, į Lietuvą nenorėjo. Siūlėme jam trečias šalis - Lenkiją, kitas, bet jis vis atmesdavo pasiūlymus, o paskui mūsų bendradarbiavimas nutrūko. Kiek žinau, dabar jis yra miręs.

Yra žmonių, kurie padėjo toje byloje išsiaiškinti visas aplinkybes. Kad Rygos OMON'as tai padarė, buvo gana greit nustatyta iš šovinių, kurie buvo panaudoti tam nusikaltimui įvykdyti, tad iškart iškilo klausimas dėl tų žmonių išdavimo, bet Rusija, kaip minėjau, atsisakė tą padaryti.