(0)Prieš pandemiją visi teatrai lygūs. Visų durys užrakintos, tačiau už jų gyvenimas nesustoja, teatralai nenuleidžia rankų. Šiemet, pasitikdami savo profesinę šventę - Teatro dieną, - aktoriai nesibūrė draugėn, nekilnojo tostų už Melpomenę, o jeigu ir kėlė, tai nuotoliniu būdu, linkėdami, kad nelaboji pandemija kuo greičiau nusibaigtų. Kokiomis nuotaikomis gyvena teatralai kadaise teatrų miestu vadintame Panevėžyje?
4 nuotr.
Prioritetas - lietuvių kalba
Garsiojo Panevėžio lėlių vežimo teatro durys žiūrovams seniai užvertos. Viduje kruta tik dailininkų iš Ukrainos šeima. Jie kuria dekoracijas, lėles būsimiems spektakliams, kurie neaišku kada bus pastatyti. Visi aktoriai užsidarę namuose.
Teatro įkūrėjas Antanas Markuckis taip pat namie. Skirtingai nei miesto daugiabučiuose tūnantys kolegos, jis karantinuojasi savo sodyboje užmiestyje. Bet vis vien neranda sau vietos. Būtų šilta, galėtų bent apie namus apgrėbti. O kai košia lediniai vėjai, tai nė šuns nesinori į lauką išvesti. Nors sėdi prie kompiuterio, netinginiauja, bet, sako, jaučiasi keistai.
Netinginiauja ir aktoriai. „Aš irgi klausčiau, kaip aktoriai gali dirbti nuotoliniu būdu, - nuspėja klausimą teatro vadovas. - Pas mane daugiausia aktorių - ukrainiečiai. Jie mokosi tekstus, tobulina lietuvių kalbą. Su jais dirba lietuvių kalbos mokytoja, yra grafikai, jie žino, kurią valandą bus paskambinta, todėl turi būti pasiruošę bendrauti skaipu“.
A.Markuckis svarsto, kad, ko gero, ukrainiečiams paprasčiau išgyventi karantiną. Jie jauni, nors ir atkirsti nuo kavinių, ankstesnių pramogų, kelionių į kitus teatrus, bet turi draugų, su kuriais skambinasi, kuria ir siunčia jiems filmukus arba šiaip paskendę internete. O vadovui kitaip.
„Man reikia veiklos. Įsivaizduok, teatre spektakliai, repeticijos, vaikai, užsakymai, derinimai, ateina raštai, atsakinėji, kažką organizuoji - ten verda gyvenimas, o kai to nėra, man, veiklos žmogui, to labai trūksta“, - nuotolinis darbas, prisipažįsta, netinka jo natūrai.
Nežinia dėl ateities A.Markuckį slegia psichologiškai, o teatro situaciją jis vadina kvaila. Kolektyvas jau buvo užsitikrinęs Kultūros tarybos, savivaldybės lėšas vasaros gastrolėms, naujiems pastatymams, festivaliams. Jeigu iki liepos suvaržymai baigsis, į tradicinę kelionę po Aukštaitijos kaimus arklių tempiamu vežimu jie tikrai išvažiuotų. Bet rugsėjo planai, kai per Panevėžio gimtadienį į tarptautinį lėlių teatrų festivalį turėjo suvažiuoti teatrai iš užsienių, griūva. „Kažin, kad ir baigsis karantinas, bet ar psichologiškai žmonės benorės judėti?“ - ilgai laukto renginio ateitimi rimtai abejoja vadovas. O ir patys turėjo važiuoti į Moldovą, Slovakiją, Ukrainą, Estiją - viskas nuplaukė.
Apie save Panevėžio lėlininkai primena internetu. Transliuoti spektaklių tiesiogiai nesiryžta, nes ką gali žinoti, ar kuris aktorių nebus pasigavęs viruso. Užtat šeštadieniais ir sekmadieniais apie teatro gyvenimą rodo filmus, kuriuos yra susukę užsienio ir mūsų kūrėjai.
„Keistas jausmas: kada dirbi, nori truputį ilgiau namuose pabūti, patinginiauti, pamiegoti. O dabar, kai nereikia niekur važiuoti, man keista ir neramu sėdėti prie kompiuterio. Jeigu taip tris ar keturis mėnesius, jau gali prasidėti kažkokios psichologinės problemos. Nes slegia viskas, kai girdi vien apie tą patį. Atrodo, esi laisvas, galėtum laukais bėgti, bet negali. Viskas stabdosi. Visi įmanomi filmai peržiūrėti, knygos perskaitytos, ką toliau daryti nežinau. Aš toks žmogus, man sėdėti sunku.
Gimimo dienai, kuri sutampa su tarptautine lėlininkų diena kovo 21-ąją, pavaduotoja paštu atsiuntė tūkstančio detalių dėlionę, ją reikės sudėti. Bet man reikia rimtesnės veiklos“, - A.Markuckis juokauja, kad jeigu pandemija užsitęs, ateis diena, kai sode turbūt teks skaičiuoti slyvų ir vyšnių žiedus.
Vis viena jis guodžiasi, kad tokia padėtis Lėlių vežimo teatrui - dar ne pasaulio pabaiga. Nes kitiems dar blogiau. Ką daryti tiems, kurie buvo priversti uždaryti kirpyklas, grožio salonus, parduotuvėles, autoservisus ir nežinia, kiek visa tai tęsis? „O jeigu tai užtruktų metus ar porą - kas tada?“, - klausia.
Baisiau nei virusas
Koronavirusas blogai, bet ne taip blogai, kaip galėjo būti. Šitaip kalba iš lietuviškų serialų daugeliui pažįstamas Panevėžio J.Miltinio dramos teatro aktorius, įstaigos aktorių profesinės sąjungos pirmininkas Vytautas Kupšys. Anot jo, per karantiną J.Miltinio teatras gyvena panašiai, kaip ir kiti teatrai. Tik čia nusiteikimas, spėja, geresnis, nes įveikta metų metus trukusi vidinė kova, kai teatrą žlugdė aktorių ir įstaigos vadovų susipriešinimas.
Konfliktai, teigia profsąjungos lyderis, išsisprendė vadovauti kolektyvui atėjus ilgamečiam Šiaulių dramos teatro direktoriui Antanui Venckui: „Darbai įsibėgėjo iš karto. Pasimatė, kad mūsų žmonės iš tikrųjų darbo nesikrato, o atvirkščiai, išsiilgę ir nori dirbti. Taip, beje, visą laiką buvo. Bet štai atėjo ta, pasakysiu žemaitiškai, koronė.“
Ta „koronė“ įkalino aktorius namuose. Kad neprarastų „kvalifikacijos“, jie kala atmintin tekstus. Nes šiaip jau darbas teatre vyksta. Jaunas režisierius Aleksandras Špilevojus stato Ivano Vyrypajevo „Irano konferenciją“. „Tai tokia pjesė, kur galima dirbti ir dviese, kol spektaklis neįsibėgėjo. Kadangi ministerija daugiau kaip 5 aktoriams neleidžia dirbti vienu metu, režisierius išsikviečia po vieną, po du aktorius. Bet kai reikia laikytis dviejų metrų atstumo, ką teatre gali daryti?“ - dėl to, sako V.Kupšys, išties liūdna. Kiti repetuoja su režisieriumi Algirdu Latėnu, statančiu Ronaldo Harvudo (Ronaldo Harwood) pjesę „Aprengėjas“.
Kaip vis dėlto aktoriai išgyvena priverstinę saviizoliaciją?
V.Kupšio žodžiais, kai baigėsi teatre užkulisiniai žaidimai, jaučiamas palengvėjimas ir visų geranoriškas nusiteikimas.
„Buvo taip sunku, kad sunkiau būti nebegali. Jeigu nebūtų reikalai pasikeitę, jeigu būtų likęs Jevsejevas (Andrius Jevsejevas - faktinis paskutiniųjų metų teatro vadovas - aut. past.) manęs tame teatre nebebūtų. Ir ne manęs vieno. Nes sėdėti teatre ir žiūrėti, kaip dirba kiti, buvau nepratęs. Ir ne tik aš. Kas vyko, tai buvo absurdas“. Aktorius pranašauja, kad ilgainiui pasimatys, kas iš tiesų buvo kaltas dėl ilgai teatre tvyrojusios įtampos.
Dėl to įvykusio virsmo, sako V.Kupšys, ir tas koronavirusas neatrodo toks baisus: „Mes visi laukiam diena iš dienos skambučio, kada galima bus eiti į teatrą ir dirbti. O kaip bus, vienas Dievas žino“.
