Marius JONAITIS: dėl visuomenininkų ir vyskupo

Norint sužinoti, ką mąsto kitas žmogus, reikia elgtis paprastai - su juo kalbėtis. Tačiau kalbėtis su potencialiai kitaip mąstančiu dabar nėra populiaru. Ypač tokios linijos laikosi vis dar valdžioje esanti valdančioji mažuma. O kam kalbėti, jeigu jų ideologinis lyderis taip įvardino oponentus: „Tai kokie čia žmonės? Jie Jedinstvo. Nereikia jų vadinti Lietuvos žmonėmis... Fašistai, Jedinstvo. Nu taip, problema, žinoma. Pamišėlių pakankamai daug"?

Drąsus žmogus, vienok, bet kur čia tokiu nebūsi, jeigu tave supa valstybės lėšomis išlaikomi apsauginiai. Nors pagal įstatymus kaip ir nepriklauso. Bet įstatymai skirti visokiems pamišėliams. O gal jis teisus? Nes tik pamišėliai gali pakęsti tokią valdžią. O čia tik nurėkė nepatinkančius politikus. Siaubingas nepaklusnumo aktas!

Tad kaip tada vertinti sausio 12 dienos bulgarų elgesį? O ten problemos panašios...

Na, bet susirinko nuo 700 iki 2500 žmonių (skaičiaus dydis priklauso nuo to, kas ką remia) ir neleido kalbėti jiems nemaloniems politikams. Jų buvo nedaug, tad visi kiti galėjo pasisakyti. Tylos minutė ir buvo tylos minutė, himno giedoti niekas netrukdė, o kartu giedojo. Tad neleido kalbėti tiems, kurie neleidžia kalbėti jiems.

Verta prisiminti, jog sausio 11 dieną, net 20 Seimo narių kreipėsi raštu į Seimo pirmininkę V. Čmilytę-Nielsen dėl: „Žodžio suteikimo vyskupui ir visuomenininkams". Tačiau šis prašymas buvo atmestas. O juk būtų puikus kompromisinis variantas. Kadangi... ne tie, oi ne tie. Dar ne tuos žodžius ištars.

Verta akmenėlį mesti ir į Prezidento pusę, nors žmonės jį sutiko nuosaikiai (pasyvūs plojimai, bet ne švilpimas), vis dar su viltimi, tačiau ir vėl nepamatė jokio lyderystės akto. Kas trukdė Prezidentui, kaip vyriausiajam kariuomenės vadui, paprašyti kareivių patraukti tas bjaurias tvoras? Paprašyti, kad pykstantys žmonės atsiųstų savo atstovą kalbai? Tai būtų nestandartiška, stipru bei verta pagarbos.

Tačiau Prezidentas to nepadarė (lyderystės verto poelgio), tad beliko jam muistytis kėdėje ir vakare šiek tiek pabarti potencialius rinkėjus. Ech, tikras lietuviškas smūtkelis su 7 kardais savo širdyje. Taip sunku, taip sunku... Padėk, Dievuliau, ir tam ir anam ponui. Tačiau visi lieka nelaimingi, o jis be antros kadencijos.

Na, o jedinstvo, fašistai ar problema, kaip teigia neįvertintas Patriarchas ( po mirties irgi neįvertins), yra tiesiog žmonės. Mūsų tautos žemė ir druska. Jie kalba, tiesiog reikia bandyti juos išgirsti. O jie pasakoja...

Apie kovidinės isterijos fone suluošintus likimus. Prarastus darbus bei verslus. Apie net iki 200 eurų pasiekusias šildymo kainas už gruodžio mėnesį (skaudžiausiai jaučia Vilnius) ir jų nežavi mintis, kad vasarį sąskaitos bus dar didesnės. O Vilniuje gali net įvykti seniai matytas reiškinys - šildymo ribojimas. Skaitykite „Vasarį vilniečiams gali dingti šiluma?".

Problemų, kurias įvardino dešimtys kalbintų žmonių iš visos Lietuvos, buvo tiek, kad net kildavo klausimas, o kas gerai? Žmonės vienbalsiai tvirtina, kad gerai, jog žmonės pradeda drįsti viešai piktintis, kas buvo tabu jau gana ilgą laiko tarpą. Gerai, nes žmonės pradeda nebijoti, o tai jau pradžia į išsilaisvinimą iš sąstingio, vangumo bei pasyvumo.

Kaip sakė žymus JAV pilietinio judėjimo aktyvistas Martinas Liuteris Kingas: „A riots is the language of the unheard" (riaušės yra neišgirstų kalba). Kodėl aktualūs šio Amerikos pilietininko žodžiai? Todėl, kad dalis Lietuvos piliečių yra tokiame pačiame būvyje kaip ir juodaodžiai JAV (6-7 dešimtmetis, 20 amžiaus), nes ne visur tinkami, ne visur juos įleidžia. Ir ne visi juos nori girdėti.

Tačiau lietuviai vis dar kalba ir bando būti išgirsti. VIS DAR bando. Tad reikėtų valdančiosioms grupėms ne slapstytis po Sausio 13 -osios aukomis, kas yra negarbinga, o bandyti žmones išgirsti. Visos dienos tinkamos kalbėti bei bandyti išgirsti.

Kol kas.