Lukiškių aikštės įstatymas - atšaukti ar įgyvendinti?

Reikia ar nereikia Lukiškių aikštės įstatymo, „ Radijo ringe" diskutavo Seimo nariai Eugenijus Gentvilas ir Aušrinė Norkienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Argumentų tvirtumą vertino menotyrininkė, leidyklos „Lapas" vadovė Monika Gimbutaitė.

Dėkoju Lietuvos radijui už laidą, leidusią išgirsti dalyvius ir tiesiogiai pajusti, kas yra kas ir kodėl. Beklausant kilo daug klaustukų. Išvadas galime daryti drąsiai. Tą pabandysiu padaryti ir aš.

Ringo tema - Lukiškių aikštės įstatymas. Čia tuojau pat kyla klausimas, ar įstatymai kuriami tam, kad būtų vykdomi, ar, esant ūpui, kaitaliojami? Jei įstatyme yra netikslumų, kas dėl to kaltas: argi ne tie patys politikai ir valdininkai? Nors apie aikštės problemas esu daug rašęs, toliau pateiksiu trumpą aptariamo dalyko analizę, kad ateityje diskutuojantieji nors šiek tiek žinotų apie patį aptariamą dalyką.

Aikštės tema - Vytis, kaip pagrindinis aikštės akcentas. Herbas yra simbolis, kartu ženklas. Turbūt neverta ginčytis, kad, jei aikštė - valstybės, tai valstybės herbas yra pagrindinis jos simbolis. Po ilgamečių klajonių dėl to jau seniai sutarta, bet ponui Gentvilui vis dar neaišku. Gal jis mato geresnį? Pati tema buvo puikiai suformuluota dar 1999 metais architektų brolių Nasvyčių paruoštame ir Seimo patvirtintame dokumente dėl Lukiškių aikštės paskirties. Klausant laidos, kilo klausimas: jei temos branduolys - valstybės herbas, kodėl ringe nesimato žinančių ir dirbančių heraldikos srityje? Ar čia toks Lietuvos radijo laidos specialus sumanymas? Kodėl per 30 metų į diskusijas ir konkursus nebuvo kviečiami heraldikos žinovai? Čia noriu atkreipti dėmesį, kad mūsų valstybės herbo vardas Vytis yra Abiejų Tautų Respublikos narės - Lenkijos - heraldikos dovana. Kitų Europos valstybių herbai vardų neturi. Privalome išsiaiškinti mūsų herbo prasmę. Kodėl? Todėl, kad dalyko nežinojimas sužlugdė daug konkursų ir netikusių, bet daug kainavusių projektų. Mūsų valstybės herbo figūros prasmė yra brandus valdovas, gebantis apginti savo šalį. Jis niekur nelaksto ir nieko nesiveja. Atrodytų, koks skirtumas, laksto-nelaksto, vejasi-nesiveja, bet, pažvelgę į buvusių konkursų nesėkmes, negalime nematyti, kad jas lėmė heraldikos nežinojimas. Kitas nesėkmes lėmė paminklo žanro nepaisymas. Herbas yra simbolis, kartu ženklas, o paminklas raitelis yra konkretaus žuvusio ar jau mirusio herojaus atminimas. Tokia yra viso pasaulio paminklų raitelių tradicija. Kita vertus, negalime paminklo raitelio priverstinai tapatinti su valstybės herbu, nes valstybė dar gyva ir jai atminties paminklų statyti nedera. Ją galime pagerbti tik herbo simboliu. O kaip ir kokiu būdu - turi spręsti profesionalai. Čia tiktai turiu pastebėti, kad man neteko matyti didelių valstybės herbų paminklų: nei erelių, nei liūtų, nei leopardų.

Pažvelkime, ar vykę konkursai buvo nacionalinio lygmens, ar buvo gerai paruošti, ar teisėti? Apsistosiu tik prie Kultūros ministerijos konkurso ir jo laimėtojų. Prieš savaitę iki konkurso paskelbimo buvau iškviestas į ministeriją ir, dalyvaujant viceministrei Gintautei Žemaitytei, patarėjams Viktorui Bachmetjevui ir Janinai Krušinskaitei, detaliai apklaustas apie mano nuostatas dėl aikštės. Kodėl - nežinau. Gal todėl, kad daug rašiau ta tema. Sakau, buvau apklaustas, nes girdėjau tik klausimus ir jokių komentarų. Konkurso rezultatus paskelbus, kitokių rezultatų ir nelaukiau, bet buvau nustebintas, kodėl laimėjusio projekto tema tik pokario rezistencija, kur kitos kovos dėl valstybės, kuri ir šiandien - mūsų namai? Apie kitas projekto savybes kalbėti neverta. Išvada akivaizdi: konkursas - neteisėtas, nes turėjome specialiai suformuotą tendencingą konkursą, tendencingą vertinimo komisiją ir keistą, o gal ir nusikalstamą, rezultatą. Teisininkai žino įstatymo raidę, bet nepaiso sąžinės, konkurso rengėjų šališkumo ir kompetencijos. Jie žino: kas turi valdžią, tas teisus. Šis konkursas sukėlė tik susipriešinimą ir populistinių ginčų audrą. Apie sugaištą laiką ir Kultūros ministerijos išleistas lėšas nė kalbėti neverta, Vilniaus savivaldybė jų iššvaistė kur kas daugiau. Čia norėčiau palinkėti „konkurso nugalėtojui" kolegai Labašinskui: galvokite apie savo, kaip profesionalo, ateitį.

Kompetencijos. Apklausų dėl pagrindinio aikštės simbolio išvados yra akivaizdžios: pagrindinę reprezentacinę valstybės aikštę geriausiai įprasmina valstybės herbas. Kaip ir koks jis privalo būti, turi spręsti heraldikos specialistai, architektai ir skulptoriai. Daugiau negu keista, kad ginčai sukasi tik apie pagrindinį aikštės simbolį, pamirštant vieningą architektūrinį pačios aikštės ansamblį. Jis privalo nešti pagrindinį emocinį krūvį. Kad galima būtų imtis darbo, pakanka aikštės vardo, idėjos, paskirties formuluočių sename 1999 metų Seimo nutarime. Pakankama jų ir naujajame įstatyme. Kodėl ne dirbame, bet knisamės?