respublika.lt

Likimo siųsti ženklai

visas tekstas

(0)
Publikuota: 2020 gegužės 30 13:48:09, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 5 nuotr.
R.Šarknicko asmeninio albumo (Gabrielės Raudytės) nuotr.

Gyvenimas visaip bandė Robertą ŠARKNICKĄ. Bandė našlaityste prie gyvų tėvų, brolių, seserų, bandė vaiknamyste, išdavyste, bandė liga, šeimos kaip stiklas trapumu, tarsi norėdamas pažiūrėti, kiek jis gali atlaikyti. Bandė ir tebebando parlamentaryste, kur nesunku jaustis aukštesniam už kitus. Tačiau bene skaudžiausias likimo smūgis jį ištiko pernai, kai automobilis jo akyse partrenkė aštuonerių metų dukrelę. Iš siaubo akimirksniui jam buvo atėmę kojas.

 


- Jei neklystu, šiuo metu jus vėl aplankė šviesusis, jei ne šviesiausias, gyvenimo periodas?

- Taip, mūsų šeimoje įvyko stebuklas, dukrelė jau sveika ir, galima sakyti, gimusi antrą kartą. Ačiū visoms Lietuvos šeimoms, kurios meldėsi už mus ir siuntė šiltus palaikymo žodžius.

- Rasi, stebuklų būta ir daugiau - jūsų šeima išvengė subyrėjimo?

- Kai viena kita žiniasklaidos grupė mėgino pūsti skyrybų burbulą, tikrai skaudėjo, tačiau mums su žmona pavyko įveikti santykių krizę. Taip, tai irgi gražus, šiltas stebuklas, kad mudu išlaikėme tą egzaminą.

Man tapus Seimo nariu, sutriko įprastas gyvenimo eismas. Nors žmona džiaugėsi tomis permainomis, pastebėjau, kad vis daugiau laiko man praleidžiant ne namie, vis didesnė tyla randasi tarp mūsų. Nerami tyla, veikianti abi puses. Teko paieškoti sprendimų.

- Dukrelė atsimena tą nelaimingą dieną?

- Paties įvykio ji neprisimena, tik prisimena, kaip mes važiavome į Rokiškį, kur nutiko ši nelaimė, iš Zarasų. Ten norėjau aplankyti dvi vaikystėje mane globojusias tetas; jos atnešdavo man pieno, trumpam pasiimdavo iš vaikų namų. Nuvažiavę radom vien žolėse skendinčią bakūžę. Dukrelės kaipmat pasitiesė paklotą, o aš nuėjau klausti, kur tetulės. Senyva moteris kitoje kelio pusėje paaiškino, kad jos senelių namuose, ir primygtinai siūlė arbatos, bet padėkojęs atsisakiau, juo labiau išgirdęs šaukiant: „Tėti, tėti.“ Beeidamas parinkau dukrelėms alyvinių obuolių. „Reikia krautis, nes jau lietus ateina“, - pasakė vyresnioji dukra Patricija.

Sėdom važiuot į Rokiškį ir, keistas dalykas, kelis kartus vis klydau, vis pasukdavau ne tuo keliu. Paskui perkratydamas tą dieną pagalvojau, kad likimas siuntė man ženklus, bandė trukdyti nustatytu laiku atsidurti Rokiškio Nepriklausomybės aikštėje, kur įvyko tragedija. Tačiau aš, kaip ir daugelis, ženklams buvau kurtus. Nors sakoma, kad nuo likimo nepabėgsi, tačiau jeigu, anot vieno rašytojo, mokėtume skaityti simbolius, galbūt galėtume bent šiek tiek pakreipti jį norima linkme...

Rokiškio informaciniame turizmo centre nusipirkome projekto „Surink Lietuvą“ magnetuką ir jau ruošėmės eiti, bet muziejininkė pasiūlė pasižiūrėti senovinių suknelių. Dukrelei sužibo akys: „Tėti, noriu, noriu, bet dar pasakysiu sesei, gal ir ji norės…“ Gerai, sakau, tik būk atsargi, žiūrėk…

Staiga matau: automobilis, Julytės skrydis, matau, mano brangus žmogutis netenka gyvybės, o man taip pakerta kojas, kad nepajudu iš vietos.

Prisimenu, norėjau vairuotojui, kuris susvyravo lipdamas iš automobilio, trenkti į krūtinę.

Prisimenu, rėkiau, o tas, išgėręs, nėjo nei padėt, nei gelbėt, stovėjo sau, kalbėjo telefonu apie picą, „nuvažiuok paimti“, sakė kažkam, šypsojosi… Jis iki šiol nesugeba mūsų atsiprašyti.

- Net nepasikalbėjote?

- Ne. Teismo procesas tebevyksta. Teko skaityti tą bylą (visko neturiu teisės viešinti), bet pagrindiniai dalykai, kurie užsifiksavo: vairuotojas teigia, kad atsiprašė, kad padėjo sumokėti už vaistus ir panašiai… Jis ir toliau meluoja. Sunku patikėti, kad taip lengvai, be sąžinės graužaties, miega ramiai.

- Bet, sakote, jam esate atleidęs?

- Atleist atleidau, bet, žinoma, man skauda viduje. Man skauda, kad jis toliau meluoja, kad greičiausiai jis bus nubaustas tik administracine tvarka. Aišku, nesinori, kad žmonės kalėjimuos sėdėtų, bet nesinori ir kad panaši nelaimė nutiktų dar kam nors. Na, o jeigu jam bus grąžinta teisė vairuoti automobilį, nežinau… socialinis teisingumas bus paniekintas.

- Sakoma, kad stebuklas visuomet esti greta nevilties.

- Regis, šeštą Julytės komos dieną sujudėjo jos akies blakstiena, - atsirado viltis, kad viskas bus gerai. Sakau žmonai Agnei, blakstiena sujudėjo, jai lyg buvo sunku patikėti, nes nepastebėjo, bet viduje jaučiau, kad ji manimi patikėjo. O paskui vienas ir kitas judesys lyg nauja dovana. Kiekvieną dieną lenkiau pirštus kiekvienam atgimusiam kūnelio judesiui.

Vienu metu mano darbo kabinetas buvo ligoninė, kur dirbau su dokumentais, kur pasikeisdami su žmona budėjome dieną naktį, padėdavo ir uošvė Danutė, bet man buvo labai svarbu būti šalia. Kai atsiduri įvykio vietoje, kai pats savo akimis matai, kaip žūsta tavo vaikas, negali nuo jo trauktis nė minutei. Turi matyti, kaip jis keičiasi, kaip atsiranda kažkoks naujas judesys.

Už kiekvieną krustelėjimą dėkojau Dievui, eidavau į koplytėlę, meldžiausi, atleidimo prašiau taip pat. Palatoje su žmona pasikeisdami garsiai skaitėme istoriją apie mergaitę, kuri taip pat pakliūna po automobiliu ir taip pat (tada dar nežinojome) įvyksta stebuklas: ji pasveiksta ir ima vaikščioti. Kartą sanitarė, valiusi grindis, mums tarstelėjo: „Kam jūs skaitote? Juk ji vis tiek negirdi.“ Susižvalgėme su žmona ir skaitėme toliau.

- Nelaimė nepridūrė baimių dėl artimųjų? Nepasijutote itin nesaugus?


- Po nelaimės žmona Agnė sakė mane girdėjusi verkiant per miegus. Bet negali visą gyvenimą verkti ir bijoti. Būna, namie lipa vaikas, krinta ir susižeidžia, būna, bėga pas mamą ir pamiršta aplinkoje slypintį pavojų - ar automobilį, ar ugnį, ar neuždarytą šulinį, ar sulūžusią lentą laiptinėje... Kai supranti, kad gyvenimas yra sunkus, imi ieškoti būdų jam palengvinti. Paradoksalu, bet tik suvokus šitą tiesą gyventi darosi lengviau.

- Viename jūsų tekste radau tokį prisipažinimą: „Pamatęs mamą realybėje, supratau, kad gyvenime esu vienas.“

- Bendrauju su mama ir kuo toliau, tuo labiau ji man tampa reikalinga, kažkas, matyt, atsiveria mumyse metams bėgant. Aš jos niekada nekaltinau. Nenoriu, kad jai dėl to būtų sunku. Esu mamai dėkingas už gyvybę, labai dėkingas, kad ji sureagavo, kas įvyko jos anūkei Julytei, atvažiavo, budėjo šalia.

Aš manau, ji visą gyvenimą mane mylėjo, tik gal kitaip gyvenimas jai susiklostė. Kai buvau šeštokas ar septintokas, esu gavęs laišką iš sesers, bet man atrodė, kad ir mamos plunksna bus ten prisidėjusi, - tas laiškas man buvo brangesnis net už pridėtą šokoladą, visur nešiojausi su savimi. Kai jis kišenėje, atrodė, eini koridorium, išeini į kiemą, ir artimieji eina su tavimi.

- Praeitis vis dar primena save?

- Ne, viskas jau iškalbėta, išleista jau ir knyga „Šarkos sielos šauksmas“. Aišku, ateina nauja karta, jai įdomu, kaip našlaitis tapo Seimo nariu nieko neturėdamas. Taip, kadaise visas mano turtas buvo valdiški sunumeruoti rūbai, bet aš turėjau rankas, širdį, o šiandien turiu net galimybę padėti kitiems.

O mylėti aš mokausi kiekvieną dieną neskirstydamas žmonių pagal pažiūras ar partijas, - juk ir abėcėlėje yra daugiau raidžių, ne vien tik A ir B. Stengiuosi būti toks, koks ir anksčiau, nenoriu sugesti, nes kėdė labai keičia žmogų - anksčiau pažinotų žmonių kartais Seime nebegali pažint. Man tebėra svarbu žmonių namai.

- Galėtumėt paaiškinti plačiau?


- Tai turbūt tam tikras šleifas iš vaikystės: kai neturi namų, tada eini jų ieškoti. Pats žodis „namai“ man yra šiltas, jame gali rasti įvairių jausmų, kurie apkabina, saugo, globia… Kai pabėgdavau iš vaikų namų, prisimenu, kartais įsiverždavau į svetimus kiemus. Pasisupdavau svetimose sūpynėse, dar kokį obuolį nugvelbdavau ir dingdavau, kaip pabaidytas paukštis. Todėl ir savo knygą taip pavadinau.

Baisi jėga traukdavo į tuos kiemus ir nors žinojau, kad negražu, negalima, bet eidavau vis tiek - man reikėjo namų… Nesvarbu, kad adreso neturėjau, bet visa Lietuva man yra brangi, nes išvaikščiota jausmais, skurdu, ilgesiu, džiaugsmais, - visa jausmų paletė buvo ir yra ant žemės Lietuvos.

Džiaugiuosi, kad gimtinėn grįžta vis daugiau žmonių, gera girdėti sakant, kad Lietuvoje - jų širdis. Visas pasaulis emigruoja, visada taip buvo ir bus, svarbu, kad patys vieni kitų neišvarytumėm iš savo vienintelių namų.

- Nepasiilgote savo profesijos? Prieš tapdamas Seimo nariu, vaidinote Alytaus teatre. Vaidinot paties režisuotą H.Miulerio „Tylią naktį“ su scenos legenda Doloresa Kazragyte. Išėjęs nusilenkti publikai ištardavot tris žodžius: „Parašykit laišką motinai…“

- Kadaise šį spektaklį su Monika Mironaite buvo pastatęs Rimas Tuminas. Jame pasakojama apie sūnų, kuris prieš Kalėdas aplanko motiną senelių namuose ir prašo dar vienos sutarties dėl žemės pardavimo.

Režisuodamas pasinaudojau man pačiam nutikusiu epizodu, paskutinį kartą aplankius savo tėtį. Gyveno jis mažoje trobelėje kažkur Kauno gale. Mažas žalias namukas, skurdu, bet viduje - švara, stiklainis, spiralė vandeniui užkaisti… „Gal nori arbatos, - klausia, - turiu apelsinų žievės.“ Nuo jos pakvipo visas kambarys ir man atrodė, kad tėtis šitokiu būdu, netardamas nė žodžio, atsiprašo manęs.

Šitą fragmentą ir įkėliau į paskutinę spektaklio sceną, kai Motinai (Doloresai) vienišas kaimynas atneša apelsiną, nulupa tyloje ir tas žieves sumeta į arbatą. Motina pasiima puodelį, muzika garsėja, jai skruostu bėga ašaros…

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s