Ligoninė, garsinusi Vilnių ir Lietuvą

Per visą XX a. Geležinkeliečių ligoninė buvo viena pagrindinių Vilniuje. Ji buvo pastatyta pagal Rusijos caro Aleksandro III 1885 m. patvirtintą geležinkelių statutą, kuriame atskiras straipsnis nurodė būtinybę statyti geležinkeliečių ligonines prie Rusijoje nutiestų ir tiesiamų geležinkelių. Vilniaus Geležinkeliečių ligoninė buvo pastatyta kaip viena iš aptarnaujančių Peterburgo-Varšuvos geležinkelį. Tuo metu Rusijoje buvo pastatyta modernių ligoninių sparčiai besivystančios pramonės inžineriniam personalui ir darbininkams. Geležinkelių statybai ir geležinkelininkų ligoninėms buvo skirta dalis aukso, kurį Rusija gavo iš Amerikos, pardavusi Aliaską. Ligoninės statyba prasidėjo 1905 m., baigta 1911 m., o oficialiai atidaryta 1912 m.

Ligoninė pastatyta atokiau nuo miesto, 10 hektarų spygliuočių miške. Pagal tų laikų europietišką projektą (projekto autoriaus rasti nepavyko) buvo pastatytas modernus dviejų aukštų pastatas. Ligoninės priėmimo skyrius buvo pritaikytas skubiai pagalbai, iš jo kilo liftas tiesiai į operacinį bloką ir švariąją operacinę antrame aukšte. Į pūlingąją operacinę pirmame aukšte buvo atskiras įėjimas.

Operacinių sienos žaliomis plytelėmis Europoje ir Amerikoje buvo pradėta kloti tik 20 a. antroje pusėje ar pabaigoje. O štai Vilniuje operacinės tokiomis žaliomis, lengvai valomomis plytėlėmis jau buvo išklijuostos. Žalia spalva pasirodė besanti „draugiška" opericinėse dirbančių žmonių akims.

Į ligoninės požemį buvo nutiesta geležinkelio bėgių atšaka. Autorės darbo šioje ligoninėje laikotarpiu ten stovėjo vagonas-operacinė, paruošta bet kuriuo metu išvykti į geležinkelio avarijos vietą. Garvežys atvykdavo nedelsiant, gavus pranešimą apie įvykį. Kad būtų galima iš karto pradėti skubią operaciją, vagono instrumentai ir operacinė medžiaga buvo sterilizuojama kas trys paros.

Šio vagono galimybėmis įsitikinau, kai 1963-1968 metais dirbau šios ligoninės chirurgijos skyriuje. Į avarijos vietą teko vykti 2 kartus: traukiniui nuėjus nuo bėgių miško kelyje Vilnius-Varėna ir į Naujosios Vilnios stotį, kai buvo pranešta apie ten įvykusią avariją. Pastarasis įvykis iš tikrųjų buvo pasirengimo patikrinimas.

Ši 150 vietų ligoninė buvo skirta gydyti geležinkeliečiams ir jų šeimų nariams. Kartu pagalba buvo teikiama ir Vilniaus miesto gyventojams. Be pagrindinio ligoninės korpuso, dar buvo pastatyti atskiri vaikų ligų ir tuberkuliozės pastatai bei nedidelis administracijos pastatas.

Pirmuoju Geležinkeliečių ligoninės vadovu buvo Nikolajus Michailovas), vėliau Aleksandras Drozdovas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. spalio mėn. ligoninėje pradėti gydyti sužeistieji: 124 lovos buvo skirtos kareiviams, 16 - karininkams ir juos lydintiems pasiuntiniams. Iki karo pabaigos ši ligoninė veikė kaip karo ligoninė.

1919 m., tik perėmus iš vokiečių okupacinės valdžios geležinkelius, medicinos pagalba geležinkeliečiams atgaivinta.

Lenkams okupavus Vilnių, 1921 m. Geležinkeliečių ligoninė turėjo 270 lovų. Iš jų 60 lovų buvo skirta chirurgijai, 70 - vidaus ligoms, 35 - akušerijai-ginekologijai, 30 vaikų, 15 nervų, 15 akių, 15 sergantiems ausų-nosies-gerklės ligomis. Tuberkulioze sergantiems buvo skirta 30 lovų. Laboratorija ir rentgeno skyrius turėjo atskiras patalpas.

Statistika rodo, kad 1938 m. ligoninėje dirbo 18 gydytojų, 26 medicinos seserys, 49 sanitarės. Tais metais ligoninėje gydėsi 4291 ligonis.

Lietuvai atgavus Vilnių, 1939 m., Lietuvos geležinkelių sanitarinė tarnyba čia įsteigė Lietuvos geležinkelininkų Vilniaus ligoninę ir ambulatoriją. Tuo metu ligoninei labai trūko gydytojų.

Vokiečių okupacijos metais, per Antrąjį pasaulinį karą, Geležinkeliečių ligoninė buvo vėl paversta karo ligonine. Po karo dalis personalo liko šioje ligoninėje dirbti toliau. Prie jo prisijungė keli karo gydytojai, atvykę iš fronto. Taip pat čia dirbo nemažai karo medicinos seserų.

1945 m. Lietuvos geležinkelių vyriausiuoju chirurgu ir geležinkeliečių ligoninės chirurgijos skyriaus vedėju buvo paskirtas Borisas Efrosas. Su jo veikla susijęs chirurgijos suklestėjimas šioje ligoninėje. Čia buvo įdiegti pažangiausi tuometinės diagnostikos ir gydymo metodai, chirurgai buvo skatinami dalyvauti moksliniuose darbuose. 1949 m. B.Efrosas vienas pirmųjų chirurgų Vilniaus universitete apgynė disertaciją apie trofinių opų gydymą.

B.Efrosas savo autobiografijoje rašė, kad apgynęs disertaciją ir gavęs medicinos daktaro laipsnį, jis iškėlęs sau keturias užduotis: ligoninėje paruošti chirurgus krūtinės ląstos chirurgijai, sukurti anesteziologinę tarnybą; ligoninės rūsyje įrengti eksperimentinį skyrių su vivariumu; įsteigti kraujo perpylimo stotį, kad visada užtektų kraujo transfuzijoms.

Visų šių tikslų B.Efrosas siekė aštuonerius metus retkarčiais vykdamas į Maskvą mokytis pas profesorius A.Bakulevą ir E.Mešalkiną.

Eksperimentinis skyrius su vivariumu pradėjo veikti 1950 m. Svarbiausiais eksperimentų tikslas buvo išmokti širdies ir plaučių operacijų technikos, taip pat fiziologiniai tyrimai, anestezijos tobulinimas.

1958 m. kovo 12 d. B.Efrosas sėkmingai padarė pirmąją Lietuvoje širdies operaciją - mitralinę komisurotomiją. Ligonis po jos išgyveno 25 metus. Taip Geležinkeliečių ligoninėje prasidėjo širdies ir plaučių chirurgija, kuri išgarsino B.Efrosą, nes operacijos buvo sėkmingos. Jo operacijų rezultatai buvo geri, todėl ligonių, kurie kreipdavosi į dr. B.Efrosą 1958-1963 m. laikotarpiu, buvo daug.

Dabar ant ligoninės pastato kabo 2002 m. atidengta atminimo lenta, žyminti pirmąją širdies operaciją Lietuvoje ir jos autorių dr. Borisą Efrosą.

1958-1979 m. Geležinkeliečių ligoninėje buvo chirurgijos klestėjimo metai, čia vyko intensyvus darbas. B.Efrosas atliko apie 100 širdies operacijų, paskelbė naujų dirbtinės stemplės metodų, skrandžio ir plaučių chirurgijoje pritaikė tantalo siūles, atliko daug sudėtingų ortopedinių operacijų.

Dr. B.Efrosui tobulinti instrumentus gelbėdavo Vilniaus garvežių depo specialistai-šaltkalviai, pvz., jie pagamino ekstraktorių metaliniams vinims po osteosintezės pašalinti. Komisurotomas - instrumentas dviburio širdies vožtuvo operacijai, - taip pat buvo pagamintas garvežių depe. Instrumentas, pagamintas Vilniaus garvežių depe ir panaudotas 1958 m. atliekant pirmąją Lietuvoje širdies operaciją, yra eksponuojamas Geležinkelių muziejuje Vilniuje.

Pamenu, 1965 m. buvo operuojamas pacientas, kuriam dėl šlaunikaulio lūžio prieš 2 metus buvo atlikta vidinė osteosintezė (kaulo sujungimas) metaline vinimi. Ši vinis turėjo būti pašalinta, tačiau operacijos metu sulūžo specialus instrumentas. Nepaisant to, operaciją užbaigėme sėkmingai, nes instrumentą mums greitai pagamino garvežių depe.

Įstaigos prestižas labai išaugo ligoninei vadovaujant Eugenijai Petrulienei, kuri 1958 m. tapo vyr. gydytoja ir dirbo ja iki mirties 1985 m.

Vėliau gyd. A.Benešiūnas, buvęs geležinkeliečių ligoninės chirurgas, savo atsiminimuose rašė: ,,Vadovauti ligoninei atvyko jauna energinga lietuvė gydytoja. Maloniai pasišnekučiavus, mane ir gyd. V. Žygelį priėmė dirbti gydytojais chirurgais. Atsirado ir etatų. Mes pajutome, kad ,,kadrų politikoje" kažkas pasikeitė."

Daktarė įdarbino būrį kvalifikuotų specialistų: A.Benešiūną, V.Žigelį, A.Sluckį, L.Puzerienę, E.Rimšienę, V.Urboną, V.Stonkų, iš Sibiro tremties grįžusius puikius specialistus - rentgenologą K.Paltanavičių, laboratorijos gydytoją Čaikienę ir kt.

Vilniaus geležinkeliečių ligoninė priklausė Pabaltijo geležinkelio valdybai, tad visa raštvedyba turėjo būti tvarkoma rusų kalba, tačiau gyd. E.Petrulienė iškovojo, kad ligos istorijos būtų rašomos lietuvių kalba. Kai ji leido ligoninėje pakrikštyti merdintį kūdikį, buvo apskųsta partinei valdžiai. Šį smūgį ji atlaikė pacituodama atitinkamą LTSR Konstitucijos straipsnį.

Ligoninėje buvo suformuotas požiūris - pirmenybę teikti geležinkeliečiams ir visiems ligoniams, susijusiems su eismu. Vadovaujant gyd. E.Petrulienei, ligoninė prisiėmė pareigą - pradėti skubios chirurginės pagalbos budėjimus Vilniaus miesto ir apylinkių gyventojams 2 kartus per savaitę. Į šią ligonininę, kaip į artimiausią, buvo vežami sužeistieji autoįvykiuose Vilniaus-Kauno kelyje. Geležinkeliečių ligoninės Kraujo perpylimo skyrius pirmasis Vilniuje pradėjo vystyti nemokamą donorystę. Su gilia pagarba ir dėkingumu prisimename geležinkeliečius donorus, kurie kas 2 mėn. duodavo po 200 ml kraujo, o prireikus kraujo, atvykdavo tuoj pat. Turint pakankamai šviežio kraujo, buvo išgelbėta daug gyvybių.

Kaip didžiausia geležinkeliečių gydymo įstaiga Lietuvoje, ligoninė teikė paramą Klaipėdos, Šiaulių, Švenčionėlių, Kaliningrado ir Černiachovsko geležinkeliečių ligoninėms. Geležinkeliečių ligoninė priklausė Pabaltijo geležinkelių apygardai su valdyba Rygoje. Joje buvo organizuojamos mokslinės konferencijos, kuriose visada dalyvaudavo ligoninės gydytojai, skaitydami mokslinius pranešimus. Šios ligoninės gydytojų pranešimai būdavo įtraukiami ir į visos Lietuvos bei Sovietų sąjungos medicinos mokslo renginių programas.

1985 m. ligoninė renovuota ir reorganizuota. Veikė 300 lovų - pulmonologinis, kardiologinis, gastroenterologinis, nervų, otorinolaringologinis, akių ir vaikų - skyriai. 1992 m. įstaiga perduota Vilniaus miesto savivaldybei, o 2004 m. ji pervadinta į VšĮ Vilkpėdės ligoninę ir nuo tada veikia kaip slaugos ir palaikomojo gydymo įstaiga.