Lietuvybės medį gaivina tradicijos

- Sunkoka įsivaizduoti gūdžiu sovietmečiu strateginėje Sovietų Sąjungos gamykloje stiprią liaudies meno kūrėjų gildiją. Gamyklos seniai nebeliko, o sambūris išliko. Kaip?

- Norėčiau pirmiausia atsakyti į antrąjį klausimą. „Mūzos“ stiprybė yra jos žmogiškieji ryšiai. Tai yra svarbiausia, ir tai mane palaiko. Valdiškoje įstaigoje tau gali pasakyti - to nereikia, ano. Mus sieja dvasios bendrumas. Ne lipimas ant kulnų, priminimas, kad turi kažką sukurti, pagaminti, surengti parodą, o kūrybinė draugystė. „Mūzoje“ kūrėjai vienas kitą palaiko ir augina. Žino, ateis laikas, ir tu atsiskleisi. „Mūza“ nebuvo vien mano kūrinys. Už tai reikėtų dėkoti tuometės Maisto pramonės automatų gamyklos direktoriui Jonui Šeškevičiui. Jis buvo didelis autoritetas visiems, drąsus žmogus, kultūros globėjas, jam buvo labai svarbu, kad kiekvienas įmonės darbininkas turėtų kuo po darbo užsiimti. Gamykloje dirbo per 1 tūkst. darbuotojų, o saviveikloje ir kūrybinėje veikloje dalyvavo kas ketvirtas. Ir kitose gamyklose būdavo kultūros klubai, bet jie apsiribodavo saviveikla. Pas mus buvo skatinama liaudies kūryba. Mūsų klubo nariui Jonui Davainiui reikštis net buvo įsteigtas cechas. Tame ceche buvo gaminami suvenyrai, prizai, bižuterija iš metalo ir gintaro. Proginius ženkliukus emaliu dengdavo. Menininkas kurdavo, o darbininkai gamindavo. Ne vienas to cecho darbininkas vėliau pats ėmėsi kūrybos, net 4 tos artelės darbuotojai tapo mūsų klubo nariais, rengia parodas.

- Daug kas prisimena nuostabias „Mūzos“ Jonines. Kuo jos buvo tokios ypatingos?

- Tai nebuvo tik „Mūzos“, tai buvo visų gamyklos darbininkų, jų šeimų šventė. Sovietų metais sovietinės gamyklos profilaktoriume prie Nemuno mes rengdavome tokias nuostabias Jonines, kad jos nepastebimai tapo ir mano savastimi. Nedrįstu sakyti, kad man tai gražiausia kalendorinė šventė, bet, metams einant, Joninėms skyriau ypatingą dėmesį. Mano buvę stovyklautojai ir pažįstami žmonės į buvusį gamyklos profilaktoriumą ieškoti paparčio žiedo važiuodavo dar ilgai. Man būdavo patikėta rengti vasaros stovyklas darbuotojų vaikams. Susirinkdavome birželio pradžioje ir tris savaites ruošdavomės vidurvasario šventei. Laukdami Joninių, gal ne tiek Joninių, o Kupolinių, vaikai tapdavo ypatingi. Pagal senąsias tradicijas, surinkę iš pievų kupolę, iškeldavome ją ir visą parą saugodavome. Auštant išsidalydavome po žiupsnelį kupolės žolelių. Vaikams tai buvo lyg stebuklas, žinia, kurią reikia saugoti. Mums Jonines pavykdavo padaryti dvasine švente. Pajausti gamtos stebuklą, trumpiausios nakties trapumą, prisilietimą prie medžio, gėlės, vandens, sulaukti aušros, rasos ir patikėti, kad paparčio žiedas tikrai žydi. Aš iki šiol ruošiu Jonines su savo klubo nariais, tik jos būna kamerinės. Kai manęs klausia, ar Joninės yra pasikeitusios, visiems atsakau, kad viskas priklauso nuo tų, kas jas organizuoja. Joninės turi madas. Dabar Joninės švenčiamos su folkloriniais ansambliais, liejasi alus, rengiamos apeigos. Pastaruoju metu jos švenčiamos plačiai, nes turime laisvą nuo darbo dieną.

- Kokias senąsias tradicijas laikytumėte mums svarbiausias?

- Mus svarbios visos kalendorinės šventės. Svarbu jas švęsti, kad ir šiuolaikiškai, bet švęsti taip, kad justų dvasia. Dabar visi laukiame advento vakarų. Advento tradicija būdavo susirinkti prie verpimo ratelio, virvių vijimo. Mes jau nesėsime prie ratelio, bet per advento laikotarpį turėtume susikaupti, susimąstyti. Prieš Kalėdas sielą apvalyti ir pabūti mintimis su savo protėviais, išreikšti artumą per dainą, poeziją. Mūsų kultūros centre per adventą vyksta mažiausiai 4 koncertai. Jau antri metai pas mus atvažiuoja Veronika Pavilionienė su savo „Blezdinga“. Veronika - tuo viskas pasakyta, ji daro tikrai dvasingus dalykus. Ji susidraugavo su mūsiškiu Česlovo Sasnausko choru ir kartu rengs advento vakarą. Sakyčiau, kad mums pavyko pasėti advento dvasinio suartėjimo sėklą per muziką. Jau ir vietiniai kolektyvai varžosi dėl dalyvavimo. Jiems tai labai svarbu, ne dėl jų pačių, bet ir dėl gerbėjų. Norime, kad būtų sukurta programa ne save parodyti, o priimti šalia esantį ir atskleisti dvasinį susitelkimą prieš adventą. Man neramu, kad mes sueuropėjome ir pradedame puoštis prieš adventą. Visas gruodis jau būna šventiškas, spindi, tviska gatvės, vitrinos. Ir, greičiausiai, to atgal nebeatsuksime. Kai visą mėnesį šventė, tikrosios ypatingumas išsibarsto. Nors reikia stengtis. Rūmuose su jaunimu puošiame miško eglutes natūraliais žaislais tik prieš Kalėdas. Kasmet vis daugiau papuošiame, nes jaunimui tai patinka.

- Per Heloviną jau ir pas mus pakiemiais vaikšto veidus išsipaišę mažamečiai, prašinėdami saldainių ir pinigų, o vyresni žmonės nesuvokia, ką tai reiškia. Svarsto, gal kalendorių supainiojo? Gal, apšokusios Kalėdas, Užgavėnes atėjo?

- Ačiū Dievui, mūsų kultūros centre tokių švenčių nebūna. Vienais metais, kai dirbau kaime, jaunimas rengė Heloviną, ir aš jiems padėjau, bet greta to vyko ir kitos šventės. Džiaugiuosi, kad žmonėms, su kuriais dirbau, labiau išliko prisiminimas apie mūsų kalendorines šventes. Ir žinau, kad jeigu būčiau dirbusi su tais žmonėmis ilgiau, Helovinas iš ten būtų prapuolęs. Viskas priklauso nuo kultūros organizatorių. Jeigu mes turėtume ką pasiūlyti geriau, tokių švenčių neliktų. Juk turime savų, švaresnių švenčių už šią.

- Sutrikdydamas tylų krikščionišką susikaupimą prieš Vėlines, vis dėlto Helovinas prasibrovė...

- Jau sakiau, viskas priklauso nuo kultūros darbuotojų sugebėjimo sulieti šią dieną su praeitimi. Kalbėsiu apie Velykas ir pagrindinį jų atributą - velykinį margutį. Niekas neįsivaizduoja Velykų be velykinių margučių. Tik vėl - ką žmonėms pasirinkti? Parduotuvės pilnos priemonių nulipdyti kokius nori velykinius margučius. Kinai prigamina visko margų margiausio. Ne iš vieno girdėjau „man gražu“. O esmė? Kinai mūsų tradicijų nežino. Turi pats paimti tikrą kiaušinį ir sudėti į jį tradicijas. Tada velykinis kiaušinis atitiks prasmę. Jeigu neturi vaško, gerai dažyti ir su žolelėmis, gali dėstyti simbolius iš kruopų. Svarbu, kad jaustum prasmę. Vesdama edukacines pamokas stebiu žmones ir matau, kokie gražūs, susikaupę dėliodami vašku ant kiaušinio gyvybės medžio simbolius. Nedrįsčiau sakyti, kad perduodančių tradicijas mažėja. Net padaugėjo edukacinių užsiėmimų mokyklose, kultūros įstaigose. Mes dirbame tam, kad tradicijos sugrįžtų į namus.

- Ką pasakytumėte apie išvažiavusius į užsienius? Ar jie tradicijas išsiveža?

- Visaip būna. Jeigu išsivežė iš namų, tai ir saugos. Jeigu neišsivežė, taip ir liks išmestais žmonėmis. Vieniems tradicijos numirs, kitiems jos dar labiau sustiprės. Treti, kaip neturėjo, taip ir neturės. Jie tik uždirba pinigus ir juos prageria. Nematau didelės grėsmės tradicijoms dėl emigracijos. Juk daugiausia išvažiuoja tvirtų šeimų vaikai. Blogiausia, kai tradicijas kopijuojame, ir nevykusiai kopijuojame. Tą patį Heloviną apverčiame aukštyn kojomis, nes nejaučiame jo dvasios. Kiekviena tradicija turi būti prigimta, o kai to nėra, būna tik išsidarkymas.

- Daugelį metų organizuodavote muges Marijampolėje. Kaip atskirti, kur tautodailė, kur kičas?

- Skaudi tema, išsigimė visos mugės, taip pat - Kaziuko. Į palapinę įrėmintas kūrėjas turi vieną mintį: kaip uždirbti, kad liktų sau, ir susimokėti už vietą aikštėje. Dažnai stovi perpardavinėtojai, o ne patys kūrėjai. Žiūrovui palikta atskirti, kas tikra, o kas ne. Energetika yra, jeigu pamatęs daiktą abejoji, geriau trauk į šoną. Tos šventės labai gražiai prasidėjo, ir labai negražiai gali baigtis. Emocinį ryšį nustelbė noras parduoti, ir brangiai parduoti. Nieko čia dabar nebedarysi stabdymais. Turime laukti kokio naujo pakaitalo, nes tai, kas dabar yra, tapo komercija. Jeigu valdžia suinteresuota tik tuo, kad visiems apsimokėtų, tikrai nesugrąžinsime tikrosios tautodailės vertės. Nežinau, koks tai turėtų būti pakaitalas. Turi spręsti kultūros politikai. Galbūt leisti reikštis kuriantiems ne dėl pinigų, o dėl dvasios. Tokių vis mažiau. Kiekvienas kūrėjas jau ir savo vaiką moko: daryk taip, kad uždirbtum. Mokykis verstis, nes kitaip prapulsi, arba...

- Turbūt nutylėjote „arba važiuok iš Lietuvos sotesnio kąsnio“? Kaip atsilieps mums tas žvėriškas išsivažinėjimas?

- Išvažiavimas yra skausminga tema, bet mes turime tai priimti. Ne nuo tų, kurių vaikai išvažiavę, priklauso, kad jie išvažiavo. Didžioji dauguma tikrai nenorėjo, bet neturėjo pasirinkimo. Todėl ir sakau, kad mūsų tradicijas reikia puoselėti, ir teisingai puoselėti, kad jos savo prasmės neprarastų už jokių sienų. Vaikui į kelionę reikia įdėti ne tiek duonos, kiek pagarbos savo prigimčiai. Prisiminkime mūsų pokario išeivius. Kokie jie išvažiavo patriotai, tokie ir liko. Ir dabar tokių yra.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“ priedą „Žalgiris“