Lietuvių kalbos mokytojas Jonas Krivickas

Šiaulių J.Janonio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Jonas Krivickas buvo ir liko žinomas kaip kraštotyrininkas, knygų autorius, fotografas, etnografinio ansamblio dalyvis, keliautojas, gidas, Šiaulių miesto Garbės pilietis.

Knygoje „Praskriejo kaip vėjas“ J.Krivickas (1927-2007 rašo: „Mano kelionės po šią ašarų pakalnę prasidėjo dar nepriklausomos Lietuvos laikais, kaip visi sakydavo, prie Smetonos. Vėliau sovietinė, po jos hitlerinė, paskui pakartotinė sovietinė okupacija ir galų gale nepriklausomos Lietuvos nustekentas dešimtmetis. Sugriuvo galingiausios pasaulio valstybės, o aš, mažas šios žemės šašas, vis girgždu, ir tiek“.

Jono Krivicko gimtinė - Šiauliai. Joną Krivicką pažinojo daugelis šiauliečių. Jį galima buvo pamatyti kamerinės muzikos koncertuose, spektaklių premjerose, šventėse, susitikimuose su žymiais žmonėmis. Mokytojui, atrodo, nesunku buvo autobusu ir pėsčiomis vykti į Kurtuvėnų klojimo teatro festivalį, Tytuvėnų klasikinės muzikos koncertus. Jis dalyvavo ir kalbėjo Vilniuje vykusiame lietuvių kalbos draugijos (LDK) atkuriamajame suvažiavime, rašė apie lietuvių kalbą, Juliaus Janonio gimnaziją spaudoje, leido knygas, lydėjo ekskursijas po Lietuvą ir gebėjo įdomiai bei šmaikščiai pasakoti istorijas, legendas, anekdotus.

1946-1950 m. būsimasis pedagogas studijavo Šiaulių mokytojų seminarijoje, paskui dvejus metus Šiaulių mokytojų institute, be to, dirbo 5-osios pradinės mokyklos vedėju. „Baigęs Mokytojų institutą 10 metų buvau „ištremtas... į Varėnos rajoną. Ten važiavau labai nusiminęs, o vėliau tai buvo patys gražiausi jaunystės metai. Dirbau Varėnoje (1952-1954), Perlojoje (1954-1956), Merkinėj (1956-1962). Ir ko tik neteko mokyti: logikos, psichologijos, braižybos, piešimo, algebros, geometrijos, vokiečių kalbos, istorijos, teko būti chorvedžiu, tik niekada negaudavau lietuvių kalbos pamokų. Tik 1956 m., baigęs Vilniaus Pedagoginį institutą, gavau ir savo specialybės pamokų.“ (Iš J.Krivicko prisiminimų).

Merkinėje ir Perlojoje plėtojosi Jono Krivicko interesų sfera. Čia jis, atradęs nuostabią gamtą, ėmė keliauti po kaimus, rinko etnografinius eksponatus ir kaupė žinias būsimam muziejui, kuris šiandien vadinamas Nacionaliniu Merkinės muziejumi. Čia jis vasarojo su vaikais stovyklose Pamerkiuose, vėliau Jurgionyse, Trakų rajone. „Stovyklose vaikai išmoksta virti valgyti, vaikštom po kaimus, piešiam namų ornamentiką, senovinius namų apyvokos daiktus. Vakarais repetuojame dainas, ruošiame kaimiškas vestuves. Stovyklavimo pabaigai paruošiame spektaklį. Sueina dzūkeliai su vaišėmis, naminuke, važiuojame į bažnyčią su arkliais. Žodžiu, tikros vestuvės, žaidžiame, šokame. Man visad tenka piršlio vaidmuo. <...> Taip įsipainioju į visokius reikalus, griebiuosi visko, o nieko iki galo rimtai nepadarau. Svajojau apie dailę, muziką, o pasidariau literatūros mokytoju, vėliau mane „įmurkdė“ į kraštotyrą, o ir pats gerai ta liga susirgau. Taip dabar ir blaškausi nuo vieno prie kito. Nieko nespėju. Tik naktį, užpuolus nemigai, pradedi ką nors regzti, tada visai sudie miegeliui“.

Varėnos rajone J.Krivickas ėmė fotografuoti „iš reikalo“: įamžino vietos folkloro simbolius, kryžius, trobas, buitiškas gamtos miniatiūras.

1962 metais Jonas Krivickas grįžta į Šiaulius, pradeda dirbti 1-ojoje internatinėje mokykloje vyresniuoju auklėtoju, vadovauja mokyklos turistams. Nuo 1967 m. Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje dirba lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, išleidžia dvi auklėtinių kartas (1974 m., 1986 m.). Mokiniai prisimena, kad jo pamokos buvo paprastos, be įmantrių metodų, stengiantis perteikti meilę literatūrai, tėviškei, kurias labai mylėjo.

Dirbdamas Šiaulių Ekskursijų biure, Jonas Krivickas parengė maršrutinės medžiagos, išleido leidinių, lankstinukų, metodinių rekomendacijų „Po Žemaitiją“ (1971), „Žemaitijos kalvomis“ (1972 ), „Metodinės rekomendacijos apie ekskursiją Nr. 3“ (1989) ir kt. Apie šimtą J. Krivicko straipsnių pedagogikos, literatūros ar kultūros klausimais publikuoti įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose, o kraštotyros ekspedicijų metu surinkta medžiaga skelbiama knygose „Gruzdžiai“ (2009, 2010), „Kuršėnai“ (2003), „Turistinė Šiaurės Lietuva“ (2004), „Literatūrinės spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje“ (2005).

Jonas Krivickas buvo ilgametis mokytojų ansamblio „Salduvė“ narys. „Mokytojų ansamblyje man įdavė basetlę ir pradėjo mokyti griežti. Šis tas išeina. Debiutas buvo Saločiuose.  Kai kada mūsų ansamblį pakviečia muzikuoti Šiauliuose į „Jonio pastogę“. Iš pradžių lyg gėdijausi - juk negarbė mokytojui griežti smuklėse, bet greitai pripratau“.

J.Krivickas kūrė eiles, puikiai piešė, turėjo įtaigaus pasakotojo talentą. Tačiau šis Mokytojas niekada nelaikė savęs kūrėju, buvo kuklus ir paprastas.

„Manau, kad Jonui kultūra, menas, išvykos, bendravimas su žmonėmis ir davė jėgų gyventi, kurti ir dalintis tuo, ką pamatė, sužinojo, išgirdo, kuo susižavėjo pats. Tai buvo kultūros žmogus, gebantis daug duoti kitiems ir nieko nereikalaujantis sau“, - taip apibūdina buvusį kolegą lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Rimvydas Sruogis.