Lietuvio tėviškė nyksta prie danų fermos

To, kad prie gimtinės įsikurs kalvarijiečių keikiamas danų kiaulių kompleksas, J.Pajaujui sužinoti nebuvo lemta. 2000 metais į Lietuvą iš Švedijos, kurioje pragyveno 55 metus, atvažiavęs atsiimti LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiaus, jis apsilankė gimtajame Zubrių kaime. Sodyboje su vyru ir trimis vaikais gyvenančią Reginą Česnulytę jis pagyrė už tvarką ir gražiai prižiūrimus gimtuosius namus, prašė ir toliau taip gyventi. Tai ir buvo paskutinė J.Pajaujo kelionė į tėviškę. Tais pačiais metais namo jis sugrįžo visiems laikams. Vykdydami tėvo valią, vaikai jo palaikus palaidojo gimtosios Kalvarijos kapinėse.

Iš namų išvijo kiaulės

„Labai mielas žmogus buvo, draugiškas, be lauktuvių neatvažiuodavo“, - geru žodžiu J.Pajaujį minėjo visi kaimo gyventojai, kuriems tik su juo teko susitikti. Reginą ir jos šeimą su J.Pajauju siejo tie patys namai, iš dalies ir likimas. J.Pajaujui po karo teko bėgti iš gimtinės ir prieglobsčio ieškoti Švedijoje, o jo name gyvenusią šeimą prieš ketverius metus į kitą kaimą išvijo danų kiaulių smarvė. Maža to, moteris per keletą gyvenimo prie komplekso metų prarado sveikatą, uoslę. „Jeigu tik J.Pajaujis būtų žinojęs, kas su jo tėviške nutiks. Gal ir gerai, kad nesužinojo“, - raminosi Regina. Pajaujų sodyboje ji pragyveno daugiau kaip 30 metų. „Tai tarsi jau ir mano namai, gyvenau čia nuo septynerių metų, labai buvo gaila iš čia išsikelti, bet kitos išeities nebuvo“, - sakė moteris.

Sovietmečiu namas priklausė kolūkiui. Iš pradžių čia gyveno trys šeimos. Vienai po kitos išsikėlus, Reginos šeima tapo vienintele sodybos šeimininke. „Namas senas, statytas 1926 metais. Nesakau, kad jo būklė buvo gera, bet paremontavus gyventi dar buvo galima“, - dėstė paskutinė Pajaujų sodybos gyventoja.
Pasak vietinių gyventojų, kol sodyboje gyveno Regina, čia ir gandrai kleketuodavo, ir tvarka buvo, o dabar kiemas apaugo piktžolėmis, obelys ėmė laukėti, neprižiūrimas namas dar labiau suzmeko.

Fermų įkaitė

Pirmoji nerimauti dėl garbaus lietuvio tėviškės likimo pradėjo Santakos kaimo bendruomenės pirmininkė Raimonda Sutkaitienė. Ji yra ir viena aktyviausių kovotojų prieš danų savivalę Jusevičių kaime. „Nesu vietinė gyventoja, kad namas, iš kurio dėl nepakeliamos smarvės buvo priversti pabėgti jo gyventojai, priklausė J.Pajaujo tėvams, sužinojau visai neseniai ir nurimti nesiruošiu. Danai ne tik užlipo ant galvos kaimo žmonėms, jie mindo ir mūsų kultūrines vertybes“, - nerimavo R.Sutkaitienė.

„Nežinojau, kad J.Pajaujo gimtinė tapo danų komplekso įkaite, man tai didelė naujiena“, - „Respublikos“ pasakyta naujiena suglumino ir Kalvarijos savivaldybės merą Valdą Aleknavičių. Meras tvirtino darysiąs viską, kad sodyba būtų išsaugota.

Jonas Pajaujis

    *  Gimė 1920 m. Marijampolės apskrities Zubrių kaime.

    * 1938 m. baigė Marijampolės gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Studijavo statybą, vėliau architektūrą. Okupacijų metais įsitraukė į studentų ateitininkų veiklą. Nuo 1940 m. iki suėmimo dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto veikloje.

    * 1944 m. gestapo suimtas ir iki karo pabaigos sėdėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje.

    * Po karo apsigyveno Švedijoje. Lietuvių draugijos, lietuvių bendruomenės valdybos narys, vėliau - pirmininkas. Periodinio leidinio „Pragiedruliai“ redakcinio kolektyvo narys.

    * 1958 m. išrinktas į Pabaltijiečių komitetą Švedijoje. Pavergtųjų tautų atstovybės Švedijoje narys.

    * 2000 m. J.Pajaujo nuopelnai įvertinti ir Lietuvoje. Jis apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

    * Mirė 2000 m. Gotlando saloje, kur gyveno paskutiniais metais.

    * 2004 m. į Lietuvą parvežta J.Pajaujo asmeninės bibliotekos dalis. Apie 1300 knygų, periodinių leidinių ir archyvinės medžiagos, asmeninių užrašų, laiškų saugoma Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Jolanta BUDRIŪNIENĖ, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėja:

Niekada nesu lankiusis Kalvarijoje ir apie padėtį J.Pajaujo gimtinėje informacijos neturiu. Be abejo, jeigu būtų imtasi iniciatyvos sutvarkyti jo tėviškę, turbūt rastume būdų, kaip prie to prisidėti. Apie materialinę paramą neturėtume kalbėti. Tai turi spręsti valstybė, savivaldybė. Tuo labiau kad J.Pajaujis yra apdovanotas LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

J.Pajaujo dokumentinis palikimas yra tikrai reikšmingas Nacionalinei bibliotekai, o 2004 m., kai jis mums buvo perduotas, tai buvo ypač vertinga dovana, nes iki tol daugelio Vakarų Europoje, ypač Skandinavijos šalyse, leistų mūsų diasporos spaudinių neturėjome. Švedijos lietuvių leistas „Pragiedrulių“ žurnalas, kurio redakcijos narys buvo ir J.Pajaujis, tuomet pirmąsyk pasiekė Nacionalinę biblioteką. Tiesą sakant, pas mus pateko ne visa, o tik dalis J.Pajaujo knygų kolekcijos. Su jo profesija, architektūra susiję spaudiniai tebelikę Švedijoje. Jeigu ten gyvenantys artimieji norėtų tas knygas dovanoti, mes mielai priimtume.

J.Pajaujo asmenybė Lietuvai yra labai reikšminga ir Nacionalinė biblioteka yra už tai, kad visa, kas susiję su jo gyvenimu, būtų išsaugota.

Algis MILIUS, Kultūros paveldo departamento Marijampolės teritorinio padalinio vadovas:

Jeigu sodyba autentiška, statyta daugiau negu prieš 50 metų, ji gali būti įrašyta į kultūros paveldo registrą, kaip medinis kultūros paveldo objektas. J.Pajaujo sodyba yra statyta daugiau nei prieš 50 metų, amžius tinka. Į registrą sodyba galėtų būti įrašyta dėl jos istorinės bei architektūrinės vertės, nes J.Pajaujis yra žinomas visuomenės veikėjas. Dėl visa kita reikia važiuoti į vietą ir spręsti.

Viskas, ką galėsime padaryti, tik versti savininką, kad jis garantuotų apsaugą, užkaltų langus, duris. Jeigu nėra paveldėtojų arba jie gyvena užsienyje, gali kilti problemų dėl įpareigojimų. Sunku ką nors pasakyti, kol nėra duomenų apie J.Pajaujo gimtosios sodybos būklę bei kas yra jos paveldėtojai ir kur juos rasti.

Turime tokių atvejų, kai savininkas žinomas, bet nepasiekiamas. Pavilkijo dvaro (Šakių r. - red.past.) savininkas gyvena Amerikoje, o jam priklausantis turtas griūva Lietuvoje. Jeigu pastatas neturi šeimininko, galima kreiptis į teismą dėl jo atidavimo valstybei. Pagal savivaldos įstatymą, savivaldybė gali rūpintis tik turtu, kuris yra jos balanse. Kita vertus, kur surasti tokį žmogų, kuris norėtų kraustytis gyventi prie kiaulių komplekso ir kęsti smarvę?

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"