Lietuvą išgarsinęs Oršos mūšis

Kadais čia LIETUVA vadinos

Kad ir kokia būtų garbinga ar liūdna vienos ar kitos šalies istorija, jos neištrinsi. Nors šiandien savo Tėvynę lietuvis įvardija kaip mažą valstybę, tačiau jei istorija liudija ją buvus plačią, pasaulio vadintą Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, nieko stebėtino, kad ir mūsų dienomis, pagerbdami jos garbingą praeitį, norėdami pajusti, ką reiškė tie neaprėpiami toliai - nuo jūros iki jūros, bent šiek tiek išgirsti, kokie istoriniai prisiminimai tautų, tada valdytų LDK, sėdę ant eiklių žirgų žemaitukų, keliauja jų pagirdyti Juodosios jūros vandeniu.

Įdomi ta amžių tėkmės nuplukdyta realybė. Antai istoriniuose šaltiniuose minima, kad šiandieninės Baltarusijos gyventojai viduramžiais save įvardydavo pagal svarbiausią savo žemės centrą: polockiečiai, vitebskiečiai, sluckiečiai ir kt. O XIV-XV a. sandūroje rašytame Rusios miestų sąraše patys rusai Lietuvos miestais vadina Slucką, Klecką, Polocką, Vitebską, Oršą, Minską ir kitus.

Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad lietuvių kalba į rytus buvo paplitusi apie 100 tūkst. kvadratinių kilometrų, o lietuviškai kalbančių žmonių buvo suskaičiuojama apie 300 tūkst. Mokslininkų nuomone, net apie milijoną. Apie tai liudija LDK buvusiuose plotuose išlikę vietovių lietuviški pavadinimai. Pvz., prie tos istorine tapusios Oršos: Antowili (Antaviliai), Boltuni (Baltūniškės), Szawle (Šiauliai) ir kt.

„Amžina taika“, trukusi... penkmetį

Deja, plečiantis Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei, per daugkartinius karus LDK žemėlapis pasikeitė. Vien po 1503 m. paliaubų LDK prarado didelę teritoriją pagal abiejų valstybių sieną. Gavusi net 20 miestų - Černigovą, Brianską, Novgorodą, Gomelį, Dorogobužą ir kitus, - Rusija pasiekė Dnieprą. O po trejų metų (1506) sėdęs į Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą Vasilijus III jau pretendavo tapti ir LDK valdovu. Liko nepatenkintas, kad Lietuva išsirinko Žygimantą (vėliau pramintą Senuoju), kuris tais pačiais metais buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi. Jis nedelsdamas ėmė stabdyti rusų veržimąsi į LDK žemes. Maža to, jis pareikalavo, kad Vasilijus III laikytųsi Kazimiero laikais sudarytos sutarties ir grąžintų LDK priklausiusias žemes.

Atsakas į tokį reikalavimą buvo toks: sulaužęs 1508 m. spalio 8 d. pasirašytą „Amžinos taikos sutartį“, kuria buvo pažadėta ne tik nekariauti tarpusavyje, bet ir padėti vieni kitiems kokių nors priešų užpuolimo atveju, Vasilijus III 1512 m. pradėjo naują karą prieš LDK.

Beje, per 52 Žygimanto Senojo valdymo metus (1506-1548) tarp Lietuvos ir Rusijos vyko trys karai. Iš viso nuo 1492 iki 1667 m. - net 9 karai!

Tai lyg Žalgirio mūšio pakartojimas

Suprantama, kad tame pasikeitusiame didžiųjų kunigaikštysčių žemėlapyje liko pažymėtos daugybės kruvinų kovų vietos bei datos.

Štai šiemet Lietuva mini 500 m. Oršos mūšio sukaktį. Taip pavadino net šiuos metus.

Kodėl būtent Oršos? Juk per kelis šimtmečius tų kruvinų batalijų dėl žemių buvo ne viena!

Oršos mūšio pavadinimas išliko nuo jo vyksmo vietovės, kur teka upė Orša (dabar Baltarusija), kur stovėjo tokiu pavadinimu stipri pilis.

Skverbtis gilyn į Lietuvą maskvėnus paskatino 1514 m. liepos mėnesį po trečios apgulties pagaliau paimto svarbaus miesto - Smolensko - paėmimas. Ta pergalė jiems tarytum būtų atvėrusi vartus į vakarus. Ruošdamiesi tolimesniems žygiams Oršos pilį ir apylinkes jie pavertė stipriu kariniu centru.

Gavę žinių, kad Žygimantas Senasis, nusprendęs sustabdyti „įsibėgėjusius“ kaimynus, su savo kariuomene traukia link Oršos, rusai jau laukė jų čia, sutelkę 80 tūkst. kariuomenę.

Žinant, kad kartu su prie lietuvių pulkų prisidėjusiais lenkų daliniais bei samdytais kariais LDK kariuomenę sudarė tik 30 tūkst. karių, buvo aišku, kad tai nesulyginamos jėgos. O ir kovos sąlygos buvo nevienodos. Lietuvos pulkams, kaip puolėjams, reikėjo persikelti per Dnieprą. O ką tuo metu reiškė tokia kliūtis - nesunku įsivaizduoti: dar besikeliantys kariai artilerijos salvėmis galėjo būti nuskandinti.

Bet taip neįvyko. Tai lėmė kariaujančių pusių vadų skirtingos strategijos. Pasirodo, rusų norėta kaip reikiant pasimėgauti lietuvių pralaimėjimu, pažeminti juos taip, kad daugiau neišdrįstų priešintis. Deja, jie buvo pamiršę lietuvių pergalę Žalgirio mūšyje...

Ryžtas, narsa ir vado išmintis

LDK kariuomenei Oršos mūšyje vadovavo sumanus, didelę kovų patirtį turintis karžygys Konstantinas Ostrogiškis. Gimęs (apie 1460 m.) Voluinėje (dabar Ukraina), stačiatikis, Lietuvoje buvo labai gerbiamas. Nuo 1507 m. iki mirties (1530 m.) jis buvo LDK didysis etmonas (karo vadas). Tai tas pats Ostrogiškis, kuris 1500 m. pralaimėtame mūšyje prie Vedrošos pateko rusų nelaisvėn, bet po septynerių metų pabėgęs grįžo į Lietuvą ir toliau jai ištikimai tarnavo.

Ruošdamasis Oršos mūšiui, Ostrogiškis gerai apgalvojo, kaip persikels per Dnieprą. Jo kariai ne tik ieškojo per upę brastų toliau nuo priešo akių, bet ir atsigabeno daug valčių, statinių ir iš jų greitai pasistatė pontoninį tiltą. Juo greitai kitame krante atsidūrė ne tik dalis kariuomenės, bet ir artilerijos pabūklai.

„Paskui užimsime visą Lietuvą!“

Maskvėnų įgulai prie Oršos vadovavo Ivanas Čeliadinas. Būdamas užtikrintas savo pergale, apgalvojo ir kovos eigą, kad ji būtų kuo įspūdingesnė, pasauliui įdomesnė.

Rusų kariuomenės dalinių vadai stebėjosi, išgirdę vyriausiojo įsakymą nepulti per Dnieprą besikeliančių pirmųjų lietuvių kariuomenės dalinių. Girdi, jei sunaikinsią tik kariuomenės dalį, tai likę gali sulaukti pastiprinimo (gal jį jau buvo pasiekusi žinia, kad Lietuvos valdovas Žygimantas Senasis su keliais tūkstančiais karių pasiliko prie Barysavo). O kai persikels visi, kur kas gausesnei rusų armijai nebus sunku juos sunaikinti arba, jo žodžiais tariant, „apsuptus kaip galvijų bandą nusivaryti iki Maskvos. Tuomet užimsime visą Lietuvą“.

Tačiau tokia I.Čeliadino pasirinkta strategija nepasiteisino. Persikėlę lietuvių daliniai, atlaikę pirmą kavalerijos puolimą, nieko nelaukdami atkirto rusų priešakinį avangardą. Tai iš karto sutrikdė to nesitikėjusius priešus. O kai pagrindiniai rusų daliniai atsipeikėję puolė kovon, lietuviai pavaizdavo besitraukią... Pakartoję Žalgirio mūšyje panaudotą manevrą, jie atviliojo puolančiuosius į užmaskuotų artilerijos pabūklų ugnį! To nesitikėję priešai sutriko. Patys ėmė trauktis, pakrikai bėgti.

Oršos mūšis lietuvių buvo laimėtas, kaip ir prieš šimtmetį prie Žalgirio.

Abu šie mūšiai vadinami didžiaisiais, nes didžios, neįtikėtinos buvo jų pergalės.

Mūšio baigtis stebino Europą

Nors žemių priklausomybės žemėlapis po Oršos mūšio ne kažkiek tepakito, tačiau Lietuvai jame laimėta pergalė buvo labai svarbi. Ji ne tik sustabdė tolesnį Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės brovimąsi gilyn į Lietuvą, bet ir nustebino Europą, pakėlė Lietuvos autoritetą. Tiesiog buvo neįtikėtina, kad 30 tūkst. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinės pajėgos galėjo laimėti prieš 80 tūkst. rusų DK kariuomenę!

Tai išties buvo lyg Žalgirio mūšio pakartojimas.

Nors nuo Žalgirio iki Oršos mūšio (vykusio 1514 m. rugsėjo 8 d.) jau buvo praslinkę daugiau nei šimtas metų, istorikai, juos lygindami, randa daug panašumų.

Tačiau nors abi tos pergalės lietuvių, lenkų tautoms nešė šlovę, daugelį metų tie įvykiai garsinti nevienodai. Apie Žalgirio mūšio reikšmę ir šiandien pas mus paporins senelis ir vaikas, tačiau kitas didysis mūšis - Oršos lyg ir pamirštas.

Tai lėmė vėlesnė tautų istorija. Pergyvenome įvairius laikotarpius: carinius, sovietinius, kai apie Lietuvą niokojusius vokiečius kryžiuočius kaip apie blogio nešėjus buvo galima kalbėti kiek tik panorėjus, o apie su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste šimtmečiais kariavusius rytų kaimynus net remiantis rašytiniais istoriniais faktais kalbėti neigiamai nebuvo galima.

Tačiau ir šiandien šis Lietuvai svarbus įvykis per mažai garsinamas. O juk galėjome, kaip tai padarė ukrainiečiai, ta tema bent pašto ženklą sukurti. Tiesa, esame dėkingi Jonui Užurkai, apie Oršos mūšį sukūrusiam romaną. Tačiau garsiam karvedžiui Konstantinui Ostrogiškiui, net 23 metus vadovavusiam LDK kariuomenei, sumaniai gynusiam Lietuvą, mūsų visuomenė turėtų regėti daugiau atminimo ženklų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“