Lietuva - širdy ir po kojomis

Regis, po truputėlį bundame. Suvokiame, kad mūsų betautė globėja ES nepaiso ir neketina paisyti Lietuvos interesų. Kad už savąją „globą“, apgalvotas ir apskaičiuotas finansines injekcijas ji iš mūsų šalelės reikalauja paties brangiausio užmokesčio - išsižadėti savęs, savo protėvių papročių ir moralės normų, mentaliteto, tautos ir Tėvynės.

Regis, jau nedaug tetrūksta, kad vieningai imtume priešintis, atremti kosmopolitų smūgius šventiems mūsų tautos ir valstybės indams. Šiandien mus stabdo vienintelis šlykštus pragmatiškas žodelis -  „neapsimoka“.
Apie tai, kas išties apsimoka vardan ryšio su savosiomis šaknimis, kalbamės su reemigrante iš Prancūzijos Karolina Masiulis-PALIULIENE, kuri turtingą gyvenimą ir netgi šlovės spindulius Paryžiuje nedvejodama iškeitė į kur kas kuklesnį ir skurdesnį gyvenimą. Bet - savojoje Tėvynėje, Lietuvoje.

- Augant, gyvenant Prancūzijoje nebuvo atsiradusi pagunda vardan savo asmeninių galimybių tiesiog susilieti su prancūzų tauta, pamirštant, kad esate lietuvė?

- Niekuomet į galvą nebuvo šovusi tokia mintis. Visa esybe jutau savo išskirtinumą, išvaizdos, mentaliteto, charakterio skirtumus... Visiems išdidžiai sakydavau esanti lietuvė. Ir prancūzai nuolat man sakydavo: „Nepamiršk, kas esi“.

O dėl išvažiavimo svetur... Visais laikais taip buvo ir bus. Jaunimas mano, kad gyvenimas pernelyg trumpas laukti, kol padėtis pagerės, ir geresnio pragyvenimo ieško kituose kraštuose. Juolab kad Lietuva savajam jaunimui tikrai nėra itin draugiška: už mokslus mokėti reikia siaubingai daug, darbo jaunuoliams, ypač studijuojantiems, susirasti beveik neįmanoma, o gyvenimo juk atidėti neišeina - valgyti, kurti namus ir šeimas reikia dabar.

- Bet emigranto santykis su Tėvyne taip pat gali būti dvejopas: vieni išvažiuoja, kad Lietuvoje gyvenančiai savai šeimai, kad Lietuvai galėtų padėti, o kiti tiesiog bėga ten, kur geriau.

- Nežinau. Mes buvome taip išauklėti, kad Lietuvos, sovietų okupuotos ir geležine uždanga nuo pasaulio atskirtos Tėvynės vaizdinys visuomet buvo mums prieš akis, kad ir ką darytume. Ir kalbėdami su laisvojo pasaulio spauda niekada nepamiršdavome garsiai priminti pasauliui apie mūsų tautos vargus.

Išties labai daug priklauso nuo auklėjimo. Mano tėvelio pasakojimuose (tad ir vaikiškoje mano vaizduotėje) Lietuva švytėjo kaip prarastasis rojus. Jam nugrimzdus į prisiminimus, man prieš akis ošdavo galingi miškai, čiulbėjo paukščiai ir skleidėsi gėlės. Maniau, kad Lietuvoje niekada nebūna žiemos, niekada nebūna tamsių dienų. O žmonės Lietuvoje sukurti vien iš gerųjų savybių: labai vaišingi, nuoširdūs ir broliškai mylintys vienas kitą. Kaipgi galėjau nepamilti tokios šalies?..

Ir, tiesą sakant, many užgimę vaizdiniai neprasilenkė su tikrove. Pirmą kartą atvykusi į Lietuvą tuojau pat ją pažinau. Tiesiog pro atidarytas lėktuvo dureles padvelkė pievomis, grybais ir dar kažkuo, brangiu brangiu, spaudžiančiu ašarą. Įkvėpiau ir tuojau pat supratau - aš savo Lietuvoje.

- Tas kvapas buvo vertas, kad atsisakytumėte puikiai besiklosčiusios aktorės karjeros ir prabangaus gyvenimo Paryžiuje?

- Lengvas ir sotus gyvenimas pats savaime nėra vertybė. Likusi Paryžiuje, net ir žinodama, kad Lietuva tapo laisva ir turiu galimybę į ją grįžti gyventi, niekada nebūčiau buvusi laiminga. Net ir skendėdama šlovėje ir prabangoje. Tai neišvengiamai pajus ir šių dienų emigrantai, tačiau tai bus vėliau, - iš pradžių jiems duonos kąsnis ir socialinės garantijos atrodo viskas, ko reikia, nes yra alkani ir neturtingi, tačiau pasisotinę jie neišvengiamai pajus širdy ir Tėvynės alkį, kurio nenumalšinęs visuomet jausiesi vienišas ir gyvenąs bergždžiai.

O šiandien, nors Lietuvoje esu labiau laikoma prancūze nei lietuve, jaučiuosi laiminga. Kultūra ir pagarba savo šalies istorijai yra visur, tačiau tokių nuoširdžių ryšių tarp žmonių, sakralaus santykio su šeima, su mirusiaisias, tikėjimu, papročiais ir tradicijomis, nenutrūkusio ryšio su tautosakos lobynais didžiosios ir turtingosios šalys nėra išsaugojusios, o čia jų dar esama. Jaučiu prasmę darbuotis, kad šie dalykai būtų išsaugoti ateities kartoms.

- Ką šiandien jūs, svetimoje šalyje gimusi ir savon Tėvynėn grįžusi, manote apie emigraciją apskritai?

- Paukščiai visuomet išskrenda į tolimus kraštus, bet visuomet grįžta į Tėvynę sukti lizdų ir perėti vaikų. Manau, kad keliauti, važiuoti svetur studijuoti, įgyti išminties, praktikos, perprasti svetur veikiančias sistemas yra sveikintinas dalykas. Taip pat ir laikina ar dalinė emigracija. Tačiau svetimose šalyse negalima pamiršti savo šaknų ir savo pareigų savajai tautai ir Tėvynei. Taip pat negalima ir savosios Tėvynės supriešinti su ta šalimi, kurioje gyveni. Mačiau kai kuriuos arabų sociumus, atsikraustančius gyventi į Prancūziją... Tai nėra emigrantai. Tai naujieji kolonizatoriai, besistengiantys tiesiog užvaldyti teritorijas, nesidomintys, negerbiantys ir konfrontuojantys su tos šalies, kurioje įsikuria, įstatymais, tradicijomis, kultūra. Tokioms invazijoms į svetimas valstybes nesu tolerantiška. Geru žmogumi, gerbiančiu kitus, privalai būti bet kuriame pasaulio krašte. Turi kliautis tomis vertybėmis, kurias įskiepijo tavo tėvai ir seneliai. Ir su kitais žmonėmis elgtis pagal jų įdiegtus moralės principus.

Jei išvažiuojantįjį giminė su bučiniais ir ašaromis išlydi į oro uostą, o grįžtantį lygiai taip pat pasitinka, neabejoju, kad tas žmogus su savo šeima, savo tauta, savo Tėvyne mintimis ir jausmais bus ir dirbdamas Airijoje, ir ieškodamas galimybių JAV, stengsis garbingai, dorai atstovauti savajai tautai svetur. Lietuva nebūtinai turi būti po kojomis, bet širdy - būtinai.

Emigruodamas į Prancūziją mano senelis dėžutėje išsivežė žiupsnelį Lietuvos žemės. Su tuo lietuviškos žemės žiupsneliu jis nesiskyrė visą savo gyvenimą, nešiodamasis kišenėje. Vėliau dėžutę paveldėjo mano tėvas, o dabar ją turiu aš - parsivežiau atgal į Lietuvą.

Čia neištveria į pokalbį neįsitraukęs ponios Karolinos vyras reemigrantas iš JAV - Arūnas Paliulis:

- Esminis skirtumas - ar išvažiuodamas žmogus vežasi savo Tėvynę širdy drauge su savimi, ar ne. Mūsų tėveliai išvažiuodami ją vežė su savimi. Todėl ir puoselėjo ją egzilėje, todėl turėjo ką perduoti ir savo vaikams. Dabar viskas kitaip. Pasikeitusi ne tik Lietuva, pasikeitusi visa Europa. Ir tikrai ne į gerąją pusę. Prieš metus buvo visų užsienyje gyvenančių prancūzų klausiama, kas yra prancūzas ir kas yra europietis. Didžiuma paklaustųjų tik gūžčiojo pečiais ir nesugebėjo nieko atsakyti. Kalbėjo tik apie kažin kokią abstrakčią toleranciją.

Todėl kalbant apie tautiškumą, tikėjimą, moralę reikia pradėti nuo įvardijimo, kad Europos valstybės ir Europos tautos patiria naujųjų ES architektų smurtą - sąmoningą ir organizuotą mėginimą jas sunaikinti. O dėl jūsų teiginio „neapsimoka“ aš taip pat nesutinku. Atvirkščiai - Lietuvai neapsimoka būti ES nare. Man, verslininkui, Briuselio rėmimas, kaip jūs sakote, „finansinės injekcijos“, kelia tik juoką. Įsižiūrėkite ir pamatysite, kad kiek mes gauname iš Briuselio, visuomet dvigubai jiems grąžiname arba tiesiogiai, arba netiesiogiai. Pavyzdžiui, žemės ūkio produktų kainos Europoje padvigubėjo, o ES biurokratai moka Lietuvos ūkininkams varganas išmokas, kad jie nebedirbtų žemės ūkyje. Tiesiog susumuokite, kiek jie gauna ir kiek jie praranda ES naudai, ir paaiškės, kad remiama ne Lietuva, o Lietuvą (ir visas kitas nacionalines ES valstybes) žlugdančios struktūros.

Pasakysiu dar daugiau, apsidairykime aplinkui - Vakarų pasaulio šalys išties yra praradusios daugiau nei Lietuva. Mes dar turime patriotinius jausmus, nesubjaurotus ryšius tarp žmonių, papročius, mentalitetą. Prancūzai, anglai to jau neturi. Jie su pavydu gręžiasi į mūsų dar turimas vertybes, o mes, to nepaisydami, skubame eiti jų pramintu keliu. Dar pokariu Prancūzijoje gyvenęs lietuvių semiotikas Algirdas Julius Greimas sakė bijąs, kad Vakarai, bėgdami į Rytus, o Rytai, bėgdami į Vakarus, vieną dieną tiesiog prasilenks. Šiandien tame prasilenkimo laike juk ir gyvename.

- Ponia Karolina, o jūs sutinkate su Arūno nuomone?

- Kai lietuviai stojo į ES, suprato tai, kaip gįžimą iš priespaudos į laisvą pasaulį. Ir tikrai nesitikėjo tokios centralizuotos administracijos.

Arūnas, žinoma, teisus. Tačiau tikrai žinau, kad tiek Europoje, tiek Amerikoje esti labai daug lietuvių, kurie net ne rytoj - šiandien pat sugrįžtų į Lietuvą ir stengtųsi, dirbtų dėl jos negailėdami jėgų, jei tik turėtų prie ko šlietis, jei pamatytų, kad pati valstybė nori ir stengiasi kovoti už save, už savąją ateitį. Pakaktų pasakyti: „Grįžkite. Mums jūsų reikia. Mes čia drauge darysime tą ir tą“, ir tūkstančiai lietuvių grįžtų. Tačiau kai sakoma: „Grįžkite, nes mums reikia jūsų mokesčių ir balsų per rinkimus, o daryti jums nieko neleisime“, jiems nėra pakankamas motyvas parvažiuoti.

Vis dėlto tikiu lietuvių tauta ir Lietuvos ateitimi. Esame stiprūs ir labai vieningi, nors šiandien to sau patys nepripažįstame. Tiesiog radikalūs istoriniai virsmai mus suglumino, išmušė iš vėžių, pagimdė keistų vilčių, kad mumis nuo šiol kas nors rūpinsis ir kad mums visko dykai duos. Netruksime susivokti, kad neduos, ir tuomet prisiminsime turį sveikas rankas, šviesius protus, pilietinę valią ir šeimininko teisę tvarkytis savoje šalyje. Suprasime, kad daugiau nieko ir nereikia pečiams suremti ir dirbti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės labui.