Lietuva pamažu virsta kolonija?

Apie tai su „Vakaro žiniomis" pasikalbėti sutiko daug metų Rodezijoje dirbęs Rendalas Fosteris ir jo žmona Jūratė Grušaitė.

Rodezija apima dabartinę Zimbabvės teritoriją. Nors oficialiai tai buvo britų kolonija, nuo 1923 m. Rodezija veikė kaip atskira respublika, turėjo savo parlamentą ir dalinį savarankiškumą. Ilgainiui Rodezijai pavyko sukurti vis stipresnę autonomiją, čia kūrėsi vis daugiau baltaodžių iš Didžiosios Britanijos. 1965 m. Rodezijos ministrų kabinetas priėmė vienašališką nepriklausomybės deklaraciją, kurioje buvo skelbiama, kad Rodezija, Didžiosios Britanijos teritorija pietų Afrikoje, valdanti save nuo 1923 m., dabar save laiko nepriklausoma suverenia valstybe.

„Užsitęsė ginčas tarp Didžiosios Britanijos ir Rodezijos vyriausybių dėl sąlygų, kuriomis pastaroji galėtų tapti visiškai nepriklausoma. Jo kulminacija buvo pirmasis vienašališkas vienos iš jos kolonijų - Rodezijos - atsiskyrimas nuo Jungtinės Karalystės nuo 1776 m. JAV Nepriklausomybės deklaracijos. Rodezija buvo laikoma neteisėtai atsiskyrusia kolonija, todėl beveik visiškoje tarptautinėje izoliacijoje Rodezija išliko nepripažinta valstybė, padedama Pietų Afrikos ir (iki 1974 m.) Portugalijos. Rodezijoje gyvenantys valdžios atstovai, kurių didžiąją dalį sudarė baltieji žmonės, nesuprato Didžiosios Britanijos sprendimų ir laikė, kad jų, savų žmonių, buvo atsisakyta. Prasidėjo ilgai užsitęsęs tarptautinis karinis konfliktas, gausus ir teroristinių išpuolių. Vidaus reikalų ministerija tapo administracine valdžios institucija visoje Rodezijoje.

Visa tai iš arti stebėjo ir pats Rendalas. „Aš įstojau į Rodezijos armiją būdamas 18 metų ir trejus metus tarnavau Rodezijos lengvosiose pėstininkų pajėgose, kovos su sukilimais padalinyje. Vėliau pradėjau dirbti Vidaus reikalų ministerijoje.

Dalyvavau bendruomenės plėtros projektuose, įskaitant mokyklų steigimą. Rodezijoje gyvenantys juodaodžiai buvo labiausiai išsilavinę visoje Centrinėje ir Pietų Afrikoje. Rodezijos vyriausybės politika siekė suteikti galimybes neišsilavinusiems juodaodžių kaimo gyventojams visapusiškai dalyvauti šalies vystyme. Juodaodžiai taip pat visuomet buvo atstovaujami parlamente per išrinktus parlamento narius", - pasakoja Rendalas.

Vėliau Rendalui teko imtis žvalgybinių užduočių. Rodezijoje buvo sukurtas „Intaf" korpusas, kurio darbas buvo žvalgybos duomenų rinkimas per sistemą, vadinamą „Ground Coverage". „Vadovavau specialiam ir mažai žinomam Psy Ops skyriui, kuris kovojo su tradicinių spiritinių priemonių naudojimu tarp teroristų. Čia labiausiai padėjo mano išsilavinimas politikos mokslų ir socialinės antropologijos srityse. Savo karjerą baigiau kaip „Intaf" vidaus reikalų ministro privatus sekretorius, o baigiantis karui emigravau į Pietų Afriką", - pasakoja Rendalas.

Su žmonėmis elgiamasi neteisingai

Visa tai prisiminęs, Rendalas sako, kad Lietuvos likimas buvo labai panašus. Pavyzdžiui, kai vos atgavus nepriklausomybę buvo naikinama viskas, ką sukūrė Sovietų Sąjunga. „Mano nuomone, kolūkio sistemos infrastruktūros sugriovimas buvo pinigų ir energijos švaistymas, nes tai buvo galima panaudoti. Antra vertus, suprantu Lietuvos žmonių siekį neturėti nieko bendra su kolūkio sistema ir panašiais dalykais. Tačiau kartu tai galėjo atverti kelią korupcijai ir padėjo žmonėms, kurie vis dar yra susiję su ta sistema", - sako Rendalas.

Deja, net ir po 30 metų nepriklausomybės Rendalas sako, kad Lietuvoje vis dar nėra tikrosios demokratijos, o su šalies žmonėmis elgiamasi neteisingai. Vyro nuomone, tai ypač naudinga ES: „Manau, kad ES, kaip ekonominė sąjunga, turinti bendrą gynybos strategiją, galėtų būti gera idėja. Tačiau kartu suvereni valstybių narių nepriklausomybė turėtų būti gerbiama ir kitais su ekonomika ir gynyba nesusijusiais klausimais. Pavyzdžiui, kalbant apie nacionalinę valiutą. Kitaip sakant, nemanau, kad ES yra demokratinė sąjunga. Man atrodo, kad pavojinga, kai niekieno nerinkti biurokratai priima tiek daug įstatymų."

Lietuva kenčia sovietines pagirias

Dar daugiau, jis sako įžvelgiantis mūsų šalyje diktatūros bruožų. Tačiau plačiau apie tai kalbėti vyras nenorėjo. „Mano nuomone, daug žmonių Lietuvoje, ypač gyvenantys regionuose, vis dar kenčia varginančias sovietines pagirias ir dažniausiai nesivargina galvoti patys. Geriausias kelias iš šios situacijos - visuomenės švietimas ir nepriklausoma žiniasklaida.

Pirmausia lietuviams reikia įveikti sovietines pagirias ir išsiaiškinti, kas yra tikroji demokratija. Manau, kad geriau su visu pasauliu bendrauti kaip atskiram vienetui. Yra daug klausimų, kuriuos reikėtų sau pagaliau užduoti. Pavyzdžiui, kodėl iš Lietuvos į svetimus kraštus išvyko ir vis dar negrįžo tiek daug jaunimo?" - svarsto Rendalas.

Vyras sako labai mėgstantis lankytis Lietuvoje ir negaili mūsų šaliai komplimentų: „Man patinka jūsų maži miestai, gamta, agrarinė Lietuvos dalis, nuostabūs miškai ir ežerai. Čia gyvena draugiški žmonės, kurie vis dar yra įtarūs, sutikę nepažįstamą žmogų. Man, žinoma, pasisekė, kadangi turiu gražią žmoną lietuvę, tad esu priimamas.

Turite nuostabią šalį su įdomia istorija, kultūra ir kalba. Aš nuolat stengiuosi dalintis tuo su savo šeima ir draugais visame pasaulyje ir visada skatinu juos aplankyti nuostabią Lietuvą".

Rendalo žmona Jūratė Grušaitė prieš kelerius metus tapo meilės emigrante, paskui būsimą vyrą išvykusi ši Lietuvos. Pažinojusi tiek Romualdą Ozolą, tiek Vytautą Landsbergį, ji, net ir išvykusi iš Tėvynės, niekuomet nenustojo domėtis politika. Apie tai, kas vyksta Lietuvoje, moteris dažnai kalbasi su savo vyru. Abu jie sako, kad tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, nebepanašu į demokratiją.

- Rodezija yra pavyzdys, kas nutinka šaliai, kai dėl jos susiduria dvi ideologijos. Rezultatas buvo toks, kad valstybė žlugo kartu su visa socialine ir sveikatos sistema. Iš baltaodžių būdavo atiminėjami verslai, jie buvo žudomi. Labai panašiai, kaip pas mus, iš žmonių buvo atimamas turtas, jie buvo tremiami ir griaunama tai, kas valstybėje iki tol buvo sukurta.

Juk vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, pirmiausia buvo sugriautas žemės ūkis, pramonė, pradėta žemės reforma, sužlugdyta inteligentija. Buvo sugriauta viskas, kas buvo pastatyta. To rezultatas - likę stovėti tušti nenaudojami pastatai. Na, pasakykite, ar geras šeimininkas, gavęs turtą, jį griauna, ar puoselėja ir bando iš jo sukurti didesnę vertę? O kai ateina proletaras, pirmiausia viskas atimama, pasisavinama, sugriaunama ir pamirštama. Buvo elgiamasi taip, kad žmonės būtų pasinėrę į išgyvenimo problemą, naiviai įsivaizduodami, kad patys šeimininkauja savo kieme.

- Šiandien nėra populiaru kalbėti apie tai, kad „prie" sovietų buvo kažkas gero...

- Esu ne kartą pavadinta „homosovietikus". Bet marginale tapau jau prieš daugiau kaip 10 metų, nes nebijojau sakyti, ką galvoju. Tai tik dar labiau išlaisvino. Šiandien nebijau pasakyti, kad, stebint, kas vyksta Lietuvoje, atrodo, kad čia atėjo tas pats komunizmas. Tik kitu drabužiu ir kitomis antraštėmis. Nuosekliai vykdoma programa, kaip sužlugdyti valstybę ir padaryti ją kolonija. Nežinia, kam priklausančia.

- Argi nėra priešingai, kad ES yra demokratinių valstybių bendrija?

- ES daugiausia, ką padarė mums, tai davė pinigų, kad politikai būtų palankūs sąjungai. Ir tai yra labai geras sprendimas. Juk didžioji visuomenės dalis neatsisakys geresnio gyvenimo. Viskas vyksta vardan globalaus pasaulio ateities. Gal todėl nekeliamas klausimas, nematoma, kad mums buvo žadėtas europinis rojus, liko tik europinės kainos ir mažiausios algos. Net išmokos ūkininkams vis dar nevienodos.

Tik vėliau visa tai supratau. Iki šiol atsimenu kalbas, kad Europos Sąjunga mums bus plačių galimybių užtikrinimas. Mane labai nustebino, kai R.Ozolas sakė, kad nereikia Lietuvai stoti į Europos Sąjungą, nes mus ir vėl suvaržys, ir toliau diktuos, kaip reikia gyventi. Tuomet negalėjau to suprasti. Tik vėliau pamačiau, kad tai tikrai yra komunizmas, tik su kita vėliava. Komunizmas, nuo kurio bėgome.

- Kokią valstybę įsivaizdavote dalyvaudama Sąjūdžio veikloje?

- Tikėjomės, kad kursime pažangią valstybę, pagrįstą mūsų tautiniais ir moraliniais įsitikinimais. Buvome naivūs, manydami, kad viską galime patys. Matant, kas vyksta dabar, atrodo, kad buvome kažkam reikalingi ir vykdėme tai, kas mums buvo liepta.

Šiemet valstybinių švenčių minėjimuose žmonės buvo apkaltinti, kad yra jedinstvos, buvo tikrinami jų plakatai. Tai yra totalitarinio režimo išraiška. Kaip galima man nurodyti, ką galiu galvoti, ateinant į minėjimą? Aš ateinu švęsti turėdama nuomonę. Demokratinėje valstybėje turiu tokią teisę. Žinote, bendravau tiek su R.Ozolu, tiek su V.Landsbergiu. Ar man šiandien laisvoje šalyje kažkas gali nurodinėti, kurį iš jų aš turiu labiau mylėti ar kuriuo labiau žavėtis? Kas atsitiko su valstybe, jeigu laukuose vienas vaikštantis žmogus gaudomas ir baudžiamas dėl to, kad yra be kaukės? Kokia tada prasmė buvo tų nepriklausomybės kovų, žmonių žūčių, kurie aukojosi dėl savo valstybės ateities, dėl laisvės gyventi savo valstybėje?