Lankyti bręstančių rugių

Kažkada toks vasaros metas būdavo artėjančios javapjūtės įžanga ar pasiruošimas bei laukimas - tada visi sėdavo rugius, miežius, avižas, viso to reikėjo namų ūkiui. Kviečiai auginti kur kas rečiau, taigi, ir baltu pyragu mėgautasi nedažnai. Daugiau darbų buvo skirta rugiams - jie juk duona kasdieninė, be to - rugių šiaudais dengti stogai, iš rugio šiaudų pintos šiaudinės skrybėlės.

Nieko keisto, kad visai pateisinamas būdavęs toks užsiėmimas - rugių lankymas. Šeimininkas matė juos peržiemojusius, po to - augančius, plaukiančius... jūs dar nepamiršote, kaip rugiai ar kiti javai „plaukia"? Taip, jie banguoja lyg jūra, jų bangos bėga javų lauku ir, atrodo, kad visa ši šviesi žaluma ištrūks, išsilies iš lauko ir nuplauks, nutekės kažkur.

Rugiams plaukiant jie žydi, tada net galvoti nereikia, žinome, ką auginame - visas oras kvepia duona. O tada užsimezga grūdai, varpos apsunksta... ir taip kuo toliau, iki pat rugiapjūtės. Rugiapjūtei startą duodavo šventa Ona... Čia ne ji pati, o tik jos diena (liepos 26-oji), todėl šiandien apie tai kalbėti ankstoka.

Yra dar viena svarbi tema - trumpalaikiai gyvūnų namai javuose. Mes tą pamirštame, ypač neturėdami javų ir net nenutuokdami, kur šiuo metu patogu gyventi šernams, stirnoms, kiškiams ir kurapkoms. Tiesa, rugių mes auginame nedaug, o kiti javai (kad ir kviečiai) yra tokie žemaūgiai, kad stirnos paslėpti negalėtų.

Ko žvėrys vasarą „kraustosi" į javus? Visų pirma, atviruose laukuose, prapučiamuose vėjų, visada mažiau nei miške kraujasiurbių vabzdžių. Be to, čia ramybė, niekas nedrumsčia poilsio. Javuose gerai (ir saugiai) jaučiasi stirniukai, čia jų neranda plėšrūnai. Daugelis žvėrių vertina dar nesubrendusius, vadinamosios „pieninės brandos" grūdus, kuriuos sukramčius galima čiulpti. Tokį maistą vertina šernai, barsukai, net mangutai. Vėliau, grūdams bręstant, jie kietėja, toks maistas darosi sunkiau „įkandamas".

Ypatinga javų aplinka kurapkoms, putpelėms ir net griežlėms. Kažkur greta, pievos pakraštyje savo vaikus išperėjusios kurapkos, juos vedasi į javus - čia gausu lesalo. Abiejų tėvų lydimi, jie čia turi neįkainojamus patirties mokslus. Čia girdimas ir putpelės balsas - deja, ją pačią pamatyti yra didelis atsitiktinumas ir dar didesnė sėkmė. Strazdo dydžio, labai slapi putpelė javuose jaučiasi puikiai, čia būna ir jos lizdas, čia auga jaunikliai. Jei norite išgirsti, kaip „pliksi" putpelė, išeikite prie javų lauko vakare ir ramiai įsiklausykite. Žmonės įvairiai mėgdžioja jos balsą, nes jį patį atkartoti žmogui beveik neįmanoma.

Javų laukai, taip ilgai buvę namais daugybei gyvūnų, greitai sulauks permainų - bus javapjūtė ir jų vietoje liks ražienos. Žinoma, visi mes tikimės, kad ūkininkai pasielgs protingai ir javus kirs nuo lauko vidurio, kad gyvūnai galėtų saugiai pasitraukti. Jiems visiems teks ieškoti naujų namų - žvėrys grįš į miškus, kurapkos - į pievas ir dirvonus, o putpelės visai greitai išskris į savo žiemavietes Afrikoje.