Langelis į gyvenimą nereikalingiems vaikams

Dabartinė direktorė Renata Rimdžiuvienė Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose-pagalbos centre „Šeimos slėnis“ dirbo ir tuomet, kai ši įstaiga dar taip nesivadino. Bet būtent joje prieš dešimtmetį Petronėlės Valatkevičienės ir Astos Baukutės iniciatyva „langelis“ pradėjo veikti.

„Oficialus atidarymas įvyko lapkritį, o jau gruodžio viduryje sulaukėme pirmojo vaikelio. Tai buvo visiškai sveika, kelių dienų mergaitė, kuriai, pagerbdami šios iniciatyvos autorę, suteikėme Petronėlės vardą“, - prisimena direktorė.

Beje, pirmoji mergaitė iš 28-ių, per dešimtmetį paliktų vaikų, buvo vienintelė, kurios tolesniu gyvenimu dar buvo domimasi. Turimomis žiniomis, ji įvaikinta ir sėkmingai auga naujoje savo šeimoje. Likusių vaikų likimais dėl asmens duomenų apsaugos darbuotojai domėtis negali. Tokia padėtis kiek liūdina, nes būtent įstaigos moterys ir yra tie žmonės, kurie paliktiems kūdikiams tampa pirmąja šeima. Tačiau liūdina tik darbuotojus, nes mažyliai tikrai nieko iš šio laiko neprisimena. Juk mamos vaikus palieka prabėgus po gimdymo dviem trims dienoms ir dar nespėjus nukristi virkštelei.

Per visą langelio veikimo laiką jis „priglaudė“ 15 mergaičių ir 13 berniukų. Po šešis vaikus buvo palikta 2010 m. ir 2016 m. Tokių metų, kad nebūtų paliktas nė vienas kūdikis, dar nėra buvę.

„Čia paliekami visiškai sveiki, išnešioti mažyliai“, - pastebėjimais dalinasi R. Rimdžiuvienė, pasidžiaugusi, kad penkios mamos visgi savo atžalų po kelių dienų sugrįžo. Viena jų vaiką buvo atidavusi, taip keršydama aplankyti neatėjusiam vyrui. Po poros dienų moteris susivokė ir jau kartu su vyru grįžo savo kūdikio. Dar vieną, jau vaikus užauginusią moterį, pasiimti mažylį motyvavo jos pačios vaikai.

„Kitos mamos galėjo grįžti atitokusios po pogimdyvinės depresijos arba sulaukusios palaikymo šeimoje, kuri galbūt iš pradžių jų ir naujos gyvybės nepriėmė“, - galimas situacijas svarstė pašnekovė.

Pasak jos, smagu, kad grįžtama. Bet tuomet tėvams reikia praeiti ilgą procedūrą - kreiptis į Vaikų teisių skyrių, paaiškinti situaciją, pateikti įrodymus, jog tikrai laukėsi ir gimdė, atlikti DNR testą ir dar eiti į teismą. Tik po šios procedūros vaikas grąžinamas mamai.

Tie mažyliai, kurių niekas nepasigenda, trims mėnesiams atiduodami laikiniems globėjams, o praėjus šiam laikotarpiui gali būti įvaikinami. Tuomet jie pradeda visiškai naują gyvenimą ir nutraukia bet kokius saitus su praeitimi.

Situacijų būna įvairių

Paklausta, ar vaikus atnešusios mamos kalbinamos, įstaigos vadovė patikslina, kad kalbama su tomis, kurios akivaizdžiai abejoja arba pačios eina į kontaktą.

„Langelio principas yra anonimiškumas. Tad net jeigu mama (vyrai nė karto nėra atnešę) ateina palikti vaiko vidury dienos, matant auklėtojoms, tačiau kalbėtis nenori, niekas jos nestabdo. Pasitaikė keli atvejai, kai mamos paliko mažylius su papildoma, jų tapatybę padedančia nustatyti, informacija. Dvi mamos net paliko graudžius atsisveikinimo raštelius. Bet ir tokiu atveju nei mes, nei policija, kuri kviečiama užfiksuoti kiekvieną palikimo atvejį, mamų neieško. Tai - jų pasirinkimas, - sako R.Rimdžiuvienė. - Daugiau teko bendrauti tik su mama, kuri atvedė palikti savo pusantrų metų vaiką. Kadangi jis buvo per didelis kelti į langelį, teko kviesti mūsų darbuotojas. Jos bendravo su mama, kalbino vaiką pasilikti, net pagalbą daiktais ir drabužiais suorganizavo. Tam kartui lyg ir pavyko mamą įkalbėti, bet vėliau ji vis tiek vaiką paliko.“

Tai, kad paliekami kelių dienų mažyliai, leidžia spėti, jog dažnai juos atneša iš netoliese esančių Antakalnio gimdymo namų, nes langelis yra įsikūręs atokiau nuo pagrindinių gatvių, palyginti atkampioje Žolyno gatvėje. Be to, nė vienas kūdikis nebuvo tiesiog „numestas“. Visi jie buvo švarūs, prižiūrėti, aprengti pagal sezoną. Pastaroji aplinkybė leidžia daryti prielaidą, kad moteris taip elgtis verčia ne tik materialinės, bet ir psichologinės aplinkybės - galimas sutuoktinio nenoras turėti vaikų, įtarimai dėl neištikimybės, neplanuotas nėštumas, šeimos nepalaikymas ir t.t.

„Labai gali būti, kad jeigu žmonės mūsų šalyje turėtų stabilias, pragyventi leidžiančias pajamas, o gimdyvės žinotų, kad bet kada gali sulaukti specialistų ir psichologų pagalbos, paliktų vaikų gerokai sumažėtų arba išvis jų neliktų. Čia juos atneša ne asocialios, o savo atžalomis bent taip bandančios pasirūpinti mamos. Turbūt vėliau ne viena jų gailisi, tačiau laiko atgal neatsuksi...“, - pastebi pašnekovė.

Kiekvienas paliktukas - įvykis

Kasmet čia paliekama mažiausiai po vieną vaikelį. Kiekvienas toks atvejis darbuotojams vis dar yra išskirtinis įvykis. Suskambus langelio signalui, ne tik slaugytojos, bet ir likęs personalas, jeigu dar yra įstaigoje, skuba - kad tik greičiau, kad tik kūdikiui nieko nenutiktų.

„Ir net po to, kai pamestinukas paimamas, pervystomas, nuprausiamas ir paguldomas, jaučiame tam tikrą virpulį. Tarsi po gimdymo, nes faktiškai ką tik priėmėme dar vieną naują gyvybę, kuria, bent jau artimiausiu metu, turėsime rūpintis“, - įspūdžiais dalinasi moteris.

Vėliau, nors vaikas netrukus iškeliauja į gydymo įstaigą, vardą jis gauna dar čia. Vardo ir pavardės parinkimas - žaismingas procesas, kuriam daugiausia įtakos turi vaiką priėmusių darbuotojų fantazija. Jeigu tuo metu yra visas kolektyvas, vardas renkamas bendrai, pasitarus. Jeigu dirba tik dvi slaugytojos, jos vardą gali parinkti pagal metų laiką arba mėnesį. Vienos linkusios analizuoti tos dienos vardadienius, kitos - prisiminti jaunystę ir pamestinukams suteikti savo simpatijų vardus. Įtakos vardo parinkimui gali turėti ir paros laikas, oro sąlygos ar supanti aplinka.

„Visos žinome, kad tie vardai ir pavardės - laikini. Jeigu sugrįš tikrieji tėvai, vaikas gaus jų pavardę, jeigu jį įvaikins - įtėvių. Be to, tiek vieni, tiek kiti mūsų duotus vardus gali pakeisti - įstatymai tai numato. O mums lieka tik prisiminimai. Ne patys liūdniausi, bet norėtųsi, kad ir jų būtų mažiau. Juk jeigu moteris devynis mėnesius nešioja po širdimi kūdikį, gimdo jį ir neišmeta į šiukšlių dėžę, o atneša iki mūsų, vadinasi, joje dar rusena bent nedidelė motiniškumo kibirkštėlė, kurią, palankiau susiklosčius aplinkybėms, būtų galima įpūsti iki laužo. Norisi tikėti, kad vieną dieną apie tai susimąstys ir mūsų valdžia bei sukurs šalyje tokias sąlygas, kad tokios, gal ne savo noru vienišos likusios, mamos visgi pačios galėtų auginti savo atžalas“, - optimistine gaidele pokalbį baigė R.Rimdžiuvienė.

Komentaras

- Kas atsitinka, kad moteris po 9 mėnesių laukimo ir gimdymo vėliau ima ir nusprendžia palikti vaiką?- paklausėme Krizinio nėštumo centro psichologės Rūtos Julijos Klovaitės.

- Visais atvejais tai - labai sudėtingos situacijos. Tokios moterys dažniausiai pastoja neplanuotai, būna vienišos, neturi artimų ryšių, draugų. Dažnai būna komplikuotas ryšys su pačios moters tėvais, ypač mama. Būna, kad vaikelį planuojanti palikti moteris turi psichikos sutrikimų. Besilaukiančias moteris, turinčias psichikos sutrikimų, kankina klausimai - ar jos pajėgs užsiauginti kūdikį, ar susidoros su mamos pareigomis. Kartais moteris susivokia apie pasikeitusią būklę pakankamai vėlai, kai nėštumas jau būna įpusėjęs. Tuomet nėštumas būsimai mamai tampa didžiuliu stresu. Ji išsigąsta ir sutrinka, slepia nėštumą nuo artimųjų. Vėliau išgyvena didžiulį nerimą ir baimę. Jeigu su tuo nepavyksta susitvarkyti ir laiku negaunama tinkama pagalba bei parama, vaikelis paliekamas.

- Kas galėtų paskatinti motiną to nedaryti arba bent jau sugrįžti ir kūdikį atsiimti?

- Lietuvoje labai trūksta pagalbos šeimoms, trūksta paslaugų, teikiamų namuose. Nėra kam įvertinti būsimosios mamos aplinką ir galimybes auginti kūdikį dar nėštumo metu. Jeigu moteris žinotų, kad gaus reikiamą pagalbą iki ir po gimdymo, ji jaustųsi saugesnė. Labai svarbu, kiek tai įmanoma, būsimoms mamoms sudaryti sąlygas, kad jos taptų savarankiškesnės, jaustųsi stiprios. Taip pat suteikti informacijos besilaukiančioms moterims, kur galima gauti pagalbą, kai atrodo „žemė slysta iš po kojų“. Tuomet gal tokių atvejų turėsime mažiau.

Krizinio nėštumo centro tel. 8 603 57912