Landsbergio ministerija tik imituoja pagalbą žmonėms: informacijos negaunama net apie artimųjų netektis

Nelaimė ir institucijų abejingumas

Moteris papasakojo, kad 2015 m. gegužę Švedijoje, Upsalos mieste, įmonės AB „Gabioner Sweden" atliekamų darbų vietoje stovėjusiame namelyje ant ratų gyvi sudegė trys Lietuvos piliečiai, tarp kurių buvo ir jos sūnus Robertas Radavičius.

Pirmiausia moterį nustebino tai, jog apie nelaimę jai pranešė ne vaikus Švedijoje įdarbinusi įmonė, ne Lietuvos URM, kuriai tuomet vadovavo Linas Linkevičius, ar ambasada, o vaikų draugai. Nustebino, nes, Sonatos teigimu, Upsalos policija iškart po incidento informavo visas minėtas įstaigas ir institucijas.

„Sužinoję apie nelaimę nedelsiant nusipirkome bilietus į keltą ir jau po kelių dienų buvome Švedijoje. Upsalos policijoje mums pranešė, kad nelaimės vietoje visi įmanomi įkalčiai bei, kas liko iš sudegusių žmonių, yra surinkta ir vieta paruošta šiukšlių išvežimui. Nepaisant to, mums leido nuvažiuoti į nelaimės vietą, - skausmingas detales prisiminė moteris. - Nuvažiavę į vietą išvydome nesurinktas apdegusias žmonių kūnų dalis. Iškvietėme policiją, ji vėl aptvėrė gaisravietę, mums būnant atvažiavo ekspertai surinkti to, kas liko iš sudegusiųjų. Po dviejų dienų vėl aplankėme gaisravietę, kad įsitikintume, ar tikrai viską surinko. Ir vėl teko patirti košmarą - kūnų likučiai gaisravietėje vis dar mėtėsi. Dėl šio incidento kreipėmės į Upsalos policiją bei Generalinę prokuratūrą. Mums buvo pažadėta, kad atsakingi asmenys turės atsakyti už tokį aplaidumą."

Grįžę iš Švedijos žuvusiųjų tėvai kreipėsi į visas Lietuvos institucijas su klausimu - kodėl per dvi savaites niekas nepaskambino ir nepranešė apie nelaimę, bet atsakymo sulaukta nebuvo. Tuomet Sonata savo iniciatyva raštu kreipėsi į URM. Susirašinėjimas truko apie mėnesį, tačiau vėliau URM atstovas, nurodęs, kad nebedirba ankstesnėse pareigose, pasiūlė kreiptis į kolegas. Iš jų jokio atsakymo sūnaus netekusi moteris nebesulaukė.

Netrukus jos laukė dar vienas smūgis. „2015 m. liepos pabaigoje gavome pranešimą iš Švedijos policijos apie tyrimo baigtį. Buvome šokiruoti atsakymo, kad į incidentą dėl palaikų nesurinkimo jie nesigilins ir prokuratūra nusprendė tyrimą nutraukti. Po ilgo susirašinėjimo URM pasiūlė kreiptis į Švedijos ombudsmeną. Tai padarėme, tačiau 2016 m. pradžioje gavome atsakymą, kad mūsų skundas nebus nagrinėjamas ir kad jie neprivalo aiškinti, kodėl. Atsakymą iš Švedijos ombudsmeno persiunčiau Seimo žmogaus teisių komitetui bei URM, bet jokių atsakymų negavau!" - apie mūsų institucijos „pagalbą" papasakojo Sonata.

Dvejopi standartai

O štai, pasak jos, kai netrukus Švedijoje buvo nužudyta šios šalies gyventoja ir įtarimai pareikšti Lietuvos Respublikos piliečiui, mūsų URM visokeriopai padėjo švedams, kad tik nusikaltimas būtų greičiau išaiškintas.

„Mane toks ministerijos elgesys sužlugdė kaip žmogų. Negana to, kad neaiškiomis aplinkybėmis sudegė sūnus, dar ir teko susidurti su palaikų išniekinimu ir visišku mūsų valdžios abejingumu savo piliečių atžvilgiu! Praėjus 6 metams po nelaimės po truputį pradedu reaguoti į judančius daiktus, bet pyktis, neviltis ir nuoskaudos liejasi per kraštus!" - neslėpė moteris.

Beje, jos vertinimu, būtent dėl URM abejingumo, sūnaus žūties istorija dar nesibaigia. Vis dar vyksta civilinė byla dėl trijų žmonių žūties. Tačiau ir čia Sonatai kyla daug abejonių dėl lietuviško teisingumo. Švediškos įmonės AB „Gabioner Sweden" atstovai ignoravo nuo 2016 m. vykstantį procesą, todėl 2020 m. sprendimas buvo priimtas už akių. Ir tik tuomet, pasak Sonatos, praleidus visus terminus, švedai sugalvojo pasisamdyti advokatą, o aukštesnės instancijos teismas tenkino jų skundą ir byla buvo grąžinta į pirmąją instanciją. Nors bylai buvo paskirta nauja teisėja, per metus dar nėra įvykęs nė vienas teismo posėdis...

Ką dangsto URM?

Kadangi situacija tikrai neeilinė, „Vakaro žinios" paprašė tiek URM, tiek Švedijos ambasados komentarų.

Dabartinės, Gabrieliaus Landsbergio vadovaujamos, URM atstovai priminė, kad pagalbą šalies piliečio mirties užsienyje atveju apibrėžia teisės aktai, todėl diplomatinė atstovybė gali tik suteikti reikiamą informaciją arba perduoti artimųjų pareiškimus reikiamos šalies institucijoms. Žuvusiųjų palaikais ir jų pargabenimu, pasak URM, turi rūpintis patys artimieji.

Komentuodama 2015 m. incidentą Švedijoje, URM patikino, kad kartu su mūsų šalies ambasada teikė žuvusiojo artimiesiems „teisės aktuose nustatytą konsulinę pagalbą, ambasada aktyviai kontaktavo su Švedijos institucijomis reikalaudama atlikti išsamų tragedijos tyrimą, suteikti reikalingą informaciją artimiesiems". Taip pat, ministerijos teigimu, „buvo palaikomas ryšys ir teikiama informacija žuvusiojo artimiesiems, jų teisiniams atstovams, į tyrimą įsitraukusioms Lietuvos institucijoms, tarpininkaujama jų bendravimui su atsakingomis Švedijos institucijomis".

Pamačiusi ministerijos atsakymą, S.Radavičienė netvėrė pykčiu.

„Tai ką URM atsakė, yra visiškas melas! Netgi mūsų advokatas kelis kartus kreipėsi į URM dėl pagalbos suteikimo, bet sulaukta buvo tik atsirašinėjimo. Į visas Švedijos ir Lietuvos institucijas kreipėsi mūsų advokatas ir mes patys. Tai galime patvirtinti dokumentais", - nurodė įskaudinta mama.

Vilniuje esanti Švedijos ambasada, atsakydama į užklausą, pasiūlė susisiekti su vietos policijos atstovais arba prokuratūra, kurioje buvo priimtas lietuviams nepalankus sprendimas. Taip pat buvo nurodyta, kad sprendimu nepatenkinti Lietuvos piliečiai už savo lėšas gali pasisamdyti jų klausimais užsiimsiantį advokatą.