„Laisvės kario“ žirgas parėjo Lietuvon

„Laisvės kario" skulptūra, kurio autoriai - lietuvis skulptorius Arūnas Sakalauskas ir du ukrainiečiai Olesius Sidorukas ir Borisas Krilovas, buvo atidengta 2018 metais Valstybės dienos išvakarėse. Tai buvo reikšmingiausias įvykis minint valstybės atkūrimo šimtmetį ne tik dėl to, kad buvo vienintelis paminklas, skirtas šiam jubiliejui, bet ir todėl, kad buvo pastatytas už Lietuvos žmonių pinigus. Šią misiją atliko Vyčio paramos fondas.

Jo įkūrėjas, gerai žinomas kultūros veikėjas Vilius Kavaliauskas, sakosi tuomet supratęs, kokius kalnus galima nuversti Lietuvoje. Sakosi pats netikėjęs, kad gali pavykti surinkti paminklui reikiamą sumą, ypač kai visa valdžia, prezidentė bei jiems atstovaujanti žiniasklaida buvo kone priešiškai nusistatę prieš visuomenę telkiančią idėją.

Kaunas nenuvylė

Rusijai užpuolus Ukrainą, V.Kavaliausko bičiulis O.Sidorukas jam paporino, kad žirgynas, iš kurio buvo nusisamdę žirgą „Laisvės kario" skulptūrai kurti, yra pakliuvęs į karo veiksmų zoną, todėl jo savininkė Oleksandra Semionova nusprendusi jį evakuoti į Ukrainos vakarus. Ten Tarptautinė jojimo federacija ir savanoriai padėjo sukurti žirgų prieglaudą, tačiau ji yra laikinas sprendimas. Jeigu neatsiras, kas žirgus prižiūrės, gali tekti juos net nušauti, nes Ukrainoje šiuo metu iš esmės nėra saugios vietos - sviediniai krinta visur.

V.Kavaliauskas, kuris nemeta nei darbų, nei draugų pusiaukelėje, prisipažino neturintis jokio patyrimo, susijusio su žirgais: „Pats nieko bendra neturiu su jojimu, gyvenime tik du kartus esu sėdėjęs ant arklio, vienąkart - kai reikėjo trypti kolūkio silosą Rudaminoje, Lazdijų rajone, antrąkart - 1978 metais, kai Amerikoje, Kolorado valstijoje, kur lankiausi su jaunimo turistine grupe, paklaustas, ar noriu pajodinėt, pasakiau, kad noriu ir man davė sportinį žirgą. Jis taip pasileido bėgti, kad nuo to laiko - ne tik nelipu ant arklio, bet ir labai pagarbiai žiūriu į raitelius."

Dabar, kai juntamas žmonių pakilimas, dėsto V.Kavaliauskas, gal ir būtų galima surinkti pinigų žirgams gelbėti, tačiau Vyčio fondas negali būti atsakingas už viską. Bet taip pat negalėjome ir nieko nedaryti. Tad ėmėm tarpininkauti, kad žirgai atkeliautų į Lietuvą.

„Mano reikalas buvo surast, kad kas nors Lietuvoje tuos žirgus priimtų, - pasakoja fondo įkūrėjas. - Feisbuke labai daug žmonių siūlėsi juos išpirkti, tam tikslui rinkti pinigus, bet kadangi žirgai vis tiek turi kažkam priklausyti, jais turi kas nors rūpintis ir treniruoti, parašiau ir paskambinau į Lietuvos žirgyną. Neatsakė. Kreipiausi į Jojimo federaciją. Atsakymo negavau.

Kreipiausi į Vyriausybės kanceliariją, bandžiau ieškoti atsakingų Žemės ūkio ministerijoje. Viešai paskelbiau, kalbėjau su keliais žirgynais. Ieškojau pirmiausia žmonių, kurie tam nebūtų abejingi. Kelis kartus kalbėjau su Kauno rajono savivaldybe, skambinau Kauno rajono merui Valerijui Makūnui, sakiau: jūsų rajone yra keli žirgynai, būtų labai gražu, kad „Laisvės kario" skulptūros modelis nenutoltų nuo Kauno..."

Kaunas ir vėl nenuvylė. 2018 metais miestas priėmė iš sostinės išguitą Vytį („Laisvės karį"), šiemet Kauno r. savivaldybė surado vietą jo modeliui Laurui ir dar keliems žirgams.

Anot V.Kavaliausko, karas Ukrainoje padarė mus geresnius. Tas sukrėtimas padėjo prisiminti, kad pasaulyje esame ne vieni, kad yra ir kaimynai, kitos tautos, su kuriomis mums reikia bendrauti ir sutarti. Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Arūnas Talalas patvirtino, kad baigiami visi formalumai, leisiantys žirgus pervežti per sieną.

Pabėgėliui pereiti sieną paprasčiau nei žirgui, kuriam neužtenka vien paso, reikia ir įvairių lydinčių dokumentų. Manyta, kad krovinys paliks Ukrainos pasienį trečiadienį, tačiau greičiausiai data nusikels į priekį, sakė A.Talalas. Žirgus numatyta įkurdinti Kauno rajono Pajiesio žirgyne, ten įdarbinant ir juos atlydinčią trenerę. Ieškoma gyvenamosios vietos jai ir sūnui.

O žmonės lieka kariauti

Laikinoje žirgų prieglaudoje Lvove dar yra įstrigę keturi tos pačios vaikų jojimo mokyklos žirgai. Su viltimi dėl jų likimo į Lietuvą sužiuro O.Semionova, šios mokyklos savininkė.

„Iš viso mokykloje turėjome 12 žirgų, - pasakoja ji, - du iš jų pasiėmė viena mokinė į santykinai saugią vietą, du išvyko į Švediją kartu su treneriu ir mūsų dukterimi, kuri yra sportininkė, ketina toliau treniruotis ir mokytis Stokholmo universitete. Aštuoni, tikiuosi, ras vietos Ukrainai draugiškoje Lietuvoje, kurioje dažnai lankėmės ir kurią labai mylime. Tarp jų - Lauras ir Bitneris, - žirgai, pasitarnavę modeliais „Laisvės kario" paminklui.

Mūsų mokykla yra Gorbovičių kaime. Mus tikriausiai gelbėjo tai, kad ji buvo ne Kijeve, bet arti sostinės. Gretimas kaimas labai stipriai nukentėjo: daugiau kaip 30 namų per antpuolį sudegė iki pamatų. Prasidėjus karui, supratome, kad privalome žirgus gelbėti, turime juos išvežti bet kokia kaina, nes Ukrainoje beveik neliko saugios vietos nei žmonėms, nei gyvūnams. Fronto linija buvo visai arti.

Kai vedėme žirgus į priekabas, griaudėjo sprogimai. Evakavome juos į Vakarų Ukrainą, į tranzitines arklides. Iš ten jie turėtų patekti į kitas saugesnes vietas, kur toliau būtų treniruojami, nes tokia galimybė Ukrainoje nežinia kada bus."

Anot O.Semionovos, per karą Ukrainoje nukentėjo labai daug žirgynų. Iš arklidžių „Babuškin sad", esančių už penkių kilometrų nuo mūsų, neliko nieko, kai į jas pataikė sviediniai. Sudegintas Irpinės žirgynas. Žmonės pasakojo gretimame kaime matę klajojančius žirgus, jie buvo baikštūs ir nieko artyn neprisileido.

„Bučoje žirgai tyčia buvo paleisti, kad išsigelbėtų nuo kulkų ar ugnies, juk rusų kareiviai šaudė juos dėl smagumo. Ir ne tik gyvulius, bet ir žmones - Bučą dabar turbūt žino visas pasaulis, į jo patirtą siaubą neįmanoma žiūrėti", - pasakoja ukrainietė.

Paklausta, ar jos šeima nesirengia palikti agresoriaus niokojamos Ukrainos, O.Semionova atsakė:

„Mes suprantame, kad karas nesibaigė, kad ir toliau nebus paprasta, bet šiandien trečia diena, kai aplink - tyla... Mano vyras, vyresnysis sūnus, mano tėvai, brolis, kuris, būdamas Kanados pilietis, grįžo ginti savo tėvynę, - mes negalime bėgti iš savo šalies. Mes norime atstatyti Ukrainą. Tai šeimos pozicija. Kad ir kaip tai garsiai skambėtų, mums čia - garbės reikalas. Vyras kilęs iš senos bajoriškos giminės, o aristokratija visuomet pasižymėjo troškimu kažką gero nuveikti savo šaliai".

Skulptorius su automatu

Skulptoriai O.Sidorukas ir B.Krilovas kone daugiausiai nusipelnę kuriant Ukrainos istorinių asmenybių paminklus, jų duetas bene produktyviausias visoje Ukrainoje. Ir Lietuvoje radęsis „Laisvės karys" - ne vienintelis jų darbas, - jie yra paminklų Vydūnui Klaipėdoje, Bernardui Brazdžioniui ir Žygimantui Augustui Pasvalyje kūrėjai.

V.Kavaliauskas prisimena, kad jam padarė įspūdį, kaip sąžiningai ir kaip profesionaliai ukrainiečiai kūrė skulptūrą. Dvi savaites stebėjo, fotografavo, filmavo išnuomotą žirgą su raiteliu balne, kad niekas nepraslystų pro akis, kad nesuklystų, atkartodami gyvūno raumenis.

Prieš karą lankydamasis Ukrainoje prezidentas Gitanas Nausėda apžiūrėjo O.Sidoruko ir B.Krilovo kuriamą LDK etmono Konstantino Ostrogiškio sarkofagą.

„Kai Kijevo priemiestyje pasigirdo okupanto tankų salvės, Olesius užrakino namą, paprašė pavežti šeimą valstybinės sienos link, o pats nuvažiavo į karinį komisariatą, - pasakoja V.Kavaliauskas, - jis nėra tarnavęs kariuomenėje, bet dabar jis yra nacionalinės gvardijos eilinis".