Laimės formulės paieškos

Ar genetika lemia likimą?

Tokios lyg ir nesisiejančios veiklos, kad net kyla klausimas - kodėl? kaip? Gal čia kalta genetika? Ko gero, ir jai būtų galima deleguoti dalį nuopelnų dėl šioje moteryje slypinčių talentų. Indrės mama - aktorės talentu ir dėstytojos griežtumu garsėjusi a.a. aktorė Eugenija Jankutė, tėtis - buvęs „Tiesos“, vėliau - „Dienos“ laikraščių redaktorius Domijonas Šniukas. Motinos senelis, Amerikoje pasimokęs amato, užsidirbęs pradinį kapitalą, grįžo ir pirmasis Lietuvoje, Šiauliuose, pastatė dešrų fabriką, buvo „Piliečių klubo“ įkūrėjas, tų laikų tarybos narys socialdemokratas. Kaip ir dauguma, buvo ištremtas į Sibirą ir iš jo nebegrįžo. Indrės senelei su vaikais pavyko pasislėpti. Grįžus Nepriklausomybei, mama atgavo nacionalizuotą senelio turtą ir kurį laiką gyveno ištaigingame sename name Šiaulių centre, vėliau - Vilniuje. Tėtis - iš mažažemių, augo šešių brolių šeimoje. Jį užaugino teta, jam vienam pasisekė baigti aukštuosius mokslus. Nors abu nuo Šiaulių, tėvai susitiko bestudijuodami. Abu tėvai vienaip ar kitaip darė įtaką jos gyvenimui.

Lyg ir neromantiški senelio mėsininko genai

Indrė juokaudama sako, kad joje labai gyvybingi aktorės, žurnalisto ir mėsininko genai, tik pažiūros kitokios - liberalios. Kaip gali pasireikšti aktorės ir žurnalisto genai, lyg ir aišku, bet mėsininko? Moteris sako, kad dar vaikystėje jai būdavo labai įdomu lankytis mėsos parduotuvėse. Kai gyveno Vilniuje, puikiai žinojo visas aplinkines mėsines: jose studijuodama įvairiaspalves mėsos išpjaustymo schemas praleisdavo ne vieną valandą. Čia atsirado ir pirmieji sociologiniai įgūdžiai: dar būdama vaikas ji atkreipė dėmesį, kad riebią mėsą perka moterys su skarelėmis, o liesą - su skrybėlėmis. Jau ankstyvoje vaikystėje ji buvo nutarusi, kad bus arba biologė, arba klounė. Pas tėvus rinkdavosi menininkai, rašytojai, o ji mamos nemalonę sugebėdavo nusipelnyti ateidama į kambarį pasipuošusi visai netinkamais drabužiais... Salonai jai „nelipo“, geriausiai jausdavosi gamtos apsuptyje. Atostogaudama pas iš Sibiro sugrįžusią močiutės draugę, aplinkinių vadinamą „sibiriačka“, ji ištisas valandas žvejodavo nusitvėrusi lazdyno šaką. Ir gana sėkmingai. Žuvį reikėdavo išskrosti, vėliau rūpėjo varlių sandara... Kai reikėjo pasirinkti specialybę, klausimų nekilo - biologija. Indrė Gruodienė-Sipavičienė jau bebaigdama mokslus augino du sūnus, karjerą pradėjo Mokslų akademijos Ekologijos institute. Ir vis norėjo į gamtą. Į Ignalinos rajoną atvyko, kai buvo statoma IAE, - reikėjo įvertinti teritoriją biologiniu aspektu. Svajonė išsipildė - ekspedicijoje „užsibuvo“, pagimdė dukrą ir dar vieną sūnų. Likimas davė ir drėbtelėjo: miesto panelė, išeivė iš tuometinės aukštuomenės su vyru ir keturiais vaikais įsikūrė vienkiemyje prie Dringio ežero. Ten, o vėliau kitame vienkiemyje gyvendama dešimt metų ūkininkavo, turėjo 7 karves, avių, paršavedžių, pati dyrė gyvuliams kailius, dorojo skerdieną... Kuo ne svajonės išsipildymas?

Visuomenininkė, arba Pasiruošimas žurnalistinei veiklai

Prakuto vaikai, nelemtoji genetika prabudo ir atsirado noras bendrauti. Tuomet pradėjo krutėti ūkininkai. 1995 m. ją išrinko Ūkininkų sąjungos Ignalinos rajono skyriaus pirmininke. Smalsu ir baisu tuomet buvo: aplink visi tokie patyrę, o jos bendravimo įgūdžiai beveik sunykę... Na, bet kas žmogui duota, tai duota. Viskas netruko atsinaujinti, senos pažintys paspartino ignaliniečių įsitraukimą į respublikinę veiklą, atsirado „Metų ūkio“ konkursai, Rudens gėrybių šventės, vietos ūkininkai kasmet vykdavo į užsienį pabendrauti su kolegomis, į parodas, rengdavo įvairius projektus. Nepamainomais pagalbininkais tapo ūkininkai Danutė Butavičienė, Alė Smagurauskienė, Rimantas Velička ir kt. Vieno iš tuomet sumanytų projektų gaila iki šiol. Nemokėdama gyventi lėtai, tinkamai neįvertinusi, kad aplinka dar nepasiruošusi, bandė įkurti netradicinio ūkininkavimo centrą. Buvo suburta net dešimt mentorių, kurie buvo pasiryžę konsultuoti dėl atskirų veiklų plėtros. Dabar būtų pats tas, o tuomet - ryškiai per anksti. Šauniai prasidėjusi veikla tiesiog „užduso“ dėl palaikančiųjų trūkumo. Iš to laiko ramybės neduoda vienas klausimas: kai prie senojo Etnokultūros centro pastato buvo ruošiamos pirmosios rudens gėrybių šventės, tautodailininkas P.Gaižutis išdrožė ir ūkininkams padovanojo gana didelę Rūpintojėlio skulptūrą. Kai toje vietoje buvo pradėta statyti „Maxima“, buvo žadama skulptūrai rasti kitą vietą. Kur ji dabar? Juk tai dovana ūkininkams.

Permainos pradėjo vyti viena kitą. Beravint braškes atvyko tuometinio Seimo nario Kęstučio Trapiko patikėtinė Rasa Leškevičiūtė ir pasiūlė ją pakeisti. Nors ir labai bijojo, nuvyko pasikalbėti, o šis paklausė tik vieno: „Ar bus kam ravėti runkelius?“ Taip po ilgo laiko pirmą kartą laisvoje Lietuvoje 1998 m. vėl tapo valstybinės institucijos darbuotoja. Tuo metu ji mano buvusi vienintelė Seimo darbuotoja, kuri melžė karves... Pajuokavo likimas: nori bendrauti, - prašau, bendrausi plačiai.

2000 m. padedama mamos įsigijo buvusį felčerio namą Ignalinoje - tiesiog rajono savivaldybės kieme. Ignalinos miesto gyventoja senolė Ona Martinkėnienė (pirmoji valsčiaus raštininkė) jai papasakojo, kad šiame name anksčiau buvo kooperatinis bankelis. Šalyje tuomet kaip tik pradėjo kurtis kredito unijos. Ir vėl nauja svajonė: reikia tokios ir Ignalinoje, kad ūkininkai galėtų vienas kitą paremti. 2003 m. pradėjo jos įkūrimo darbus, bet normaliai funkcionuoti ji pradėjo apie 2007 m. Uniją įsteigė penki steigėjai: D.Butavičienė, O.Sokolovienė, V.Čeponienė (dabartinė jos vadovė), D.Laurinčikienė ir ji. Per 60 dienų reikėjo sukaupti 15 tūkst. litų kapitalą ir turėti 50 pajininkų. Štai didysis uždavinys. Visi sakė, reikia, dalyvausim, daryk, o be kapitalo viskas vis žlugdavo... Paskutinę dieną savo indėliu unijos kūrimą išgelbėjo B.Jaškūnienė, ji net dvejus metus darbavosi be atlyginimo, unijai nuomojo ir savo namo patalpas. Kiti rajonai nesusitvarkė, o Ignalinos kredito unija dabar sėkmingai veikia ir turi kasas aplinkiniuose rajonuose.

Naujasis namas tapo aviliu, trūko privatumo, bet po ilgos tylos gyvenime buvo gera tarp žmonių. Čia rinkosi ūkininkai, buvo organizuojamos parodos. Vienoje iš jų apsilankęs gamtininkas B.Šablevičius atsiliepimų knygoje net parašė „Kaip gera pas jus čia šešėlinėje savivaldybėje“. Į namus nuolat kas nors užsukdavo pasitarti: kas dėl ūkio, kas dėl kredito, kas dėl projekto, kas dėl blogo vyro... Ji puikiai supranta, kad daugeliui galėjo pasirodyti, jog daro visko per daug ir nieko nebaigia, bet tai netiesa. Jei būtų taip, tai šiandien nė viena sukurta sistema neveiktų. Kaip ir visame pasaulyje: savo kieme pranašu nebūsi, o krislas kito akyje matomas geriausiai... Visai lietuviška. Nieko naujo, kad už iniciatyvą baudžiama.

Indrė - žurnalistė

Išbaigusi „mėsininko“ genetinius rezervus, pasimokiusi laisvos lietuviškos demokratijos, sutikusi daug nuostabių žmonių, pradėjo realizuoti žurnalistinį genų klodą. 2002 m. rugpjūčio 27 d., kai tėvui sukako 70 metų, Indrė jam pranešė, kad kaip redaktorė išleido pirmąjį „Ignalinos“ numerį. Taip iki 2004 m.

Tais metais nutarė, kad jos pareiga gyventi šalia mamos. Su visa šeimyna išbildėjo į Šiaulius. Tuomet miestas parodė savo nagelius: atrodė, tiek visko mokanti, galinti, turinti puikių kontaktų bus reikalinga miestui. Ir staiga - nieko. Pasijuto princese ledo rūmuose: puikios buities sąlygos, bet ką veikti? Dirbo ryšių su visuomene kompanijoje, gamtininkų stotyje. Provincijoje bendravimas natūralus: tu matai ir tave mato. Ne tavo rūbelius ar mašinas, o tavo darbus. Atlaikė metus ir grįžo. Tuomet pradėjo dirbti „Žeimenos krantuose“ (Švenčionių r. laikraštis). Vėliau kurį laiką nedirbo, rašė straipsnius į šalies dienraščius, vėliau prižiūrėjo elektronines svetaines „Ignalinietis“ ir „Visaginietis“. Lyg iš neturėjimo ką veikti atgaivino, įtvirtino biologijos žinias įgydama magistro laipsnį.

Mamos genai „pramušė“

Nors į darbą Visagine prašėsi ir anksčiau, vietos valdininkų buvo palaikyta kaimo moteryte, kuri elegantiškam Visaginui netinka. 2008 m. vis dėlto pradėjo karjerą Visagino kultūros centre kaip projektų vadybininkė. Iš pradžių buvo sunku nuo grynai lietuviškų tradicijų pereiti prie daugiatautės auditorijos. Šiame etape jau galėjo realizuoti iš mamos paveldėtus genus. Vienas sėkmingai realizuotas projektas, pagal kurį prie centro buvo įkurtas „Europe Direct“ informacijos centras, nulėmė tolesnį likimą - tapo jo vadove. Nors dabar jo veikla finansuojama iš Europos Komisijos, bet bendradarbiaudama su Kultūros centro kolektyvu ji sėkmingai realizuoja daugelį sumanymų. Stebėtina tai, kad I.Gruodienė-Sipavičienė išlaikė labai žemišką požiūrį į visa tai, ką daro. Regis, europiniai projektai turėtų būti labai pompastiški, bet ji su dailininkų klubu akmenis puošė Europos spalvomis, atsirado ir tokie margučiai, tokiomis pat spalvomis su Visagino moterimis mezga kojines... Su šokių kolektyvu „Rodničiok“ pastatė ne vieną šokio spektakliuką, Visagino fotografų darbai „Visagino fotografai Lietuvai ir Europai“ apkeliavo visą Lietuvą kelionę pradėdami Seime, kasmet vyksta akustinio roko festivalis, visaginietės Radviliškyje laimėjo kiaušinienės kepimo prizą, siuvo lėles ir vaidino. Vyresniuosius visaginiečius Indrė mielai konsultuoja projektų rašymo klausimais, aktyviai bendradarbiauja su „Paletės“ dailininkų klubu. Savo ekologinės gyvensenos nuostatas realizuoja mieste keldama inkilus, organizuodama ekologišką naujametinių eglučių puošybą ir kitas veiklas. Dabar Indrė rašo ne todėl, kad pragyventų, o tada, kai rašosi. Ir vėl visiems reikalinga ir mylima, be pompastikos, žmogiškai šilta. Keliskart per metus su kolegomis pasitobulina Briuselyje ar kokioje kitoje Europos šalyje, draugų ratas plečiasi, bet Indrė vėl ruošiasi...

Prie ištakų

Kam ruošiasi? Sugrįžimui į gamtą. Kad senatvėje turėtų duonos, laisvalaikiu ji pradėjo virti obuolių sūrius. Kaip lauktuvės jau dabar jie keliauja į Norvegiją, Daniją, Kanadą ir kitas užsienio šalis ir turi begalinį pasisekimą. Jos gyvenimo patirtis sako, kad šiek tiek reikia dirbti ir neatlygintinai, kad likimui būtų už ką jai padėkoti. Ant ežero kranto stiebiasi augalų įvairove išsiskiriantis sodas, nedidukas namelis. Net kai jis dar nebuvo baigtas, atsirado rašomasis stalas, kuris ten stovės. Svarbiausias darbas ateityje - bestselerio rašymas, na gal dar atvykstančių žmonių vaišinimas arbata, obuolių sūriu... O laimės formulė pagal Indrę Gruodienę-Sipavičienę yra tokia: svajoti. Jei leidi sau žaisti gyvenimą mintyse - svajojasi. Tai leidžia planuoti veiksmus, tereikia leisti jiems vykti.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“