Laikas žegnotis ir barstytis galvą pelenais

- Kaip mediko noriu klausti apie karo apnuodytą laiką: ką jis skatina mumyse?

- Aišku, negalima lyginti mūsų ir ukrainiečių, kurių šalis užpulta ir kurie realiai patiria karo siaubą, būsenos, bet vis dėlto, mūsų žmonės, kurių situacija nepalyginamai geresnė, yra ir pavargę, ir išsekę. Ypač tai būdinga kai kurių profesijų, tarp jų ir medikų, kuriems „kovidas" buvo didelis iššūkis, atstovams. Jie neturi psichologinio atokvėpio, jiems tenka mobilizuotis naujo streso akivaizdoje.

Atsimenat, kaip elgėsi visuomenė prasidėjus pandemijai: žmonės aukojo pinigų, rinko priemones, nešiojo maistą negalintiems išeiti iš namų senjorams, dainavo gydytojams, - visuomenė mobilizavosi, susitelkė, na, o paskui atėjo nuovargis. Šiandien išgyvename santalkos fazę, kai kone kiekvienas stengiasi padėti Ukrainai, kaip tik gali, tačiau turime rengtis momentui, ypač jei situacija užtruks, kada tas nuovargis visgi ateis. Jis neišvengiamai ateis...

- Neapibrėžtumo dabartyje daugiau nei paprastai, - gal laikas pirkti ginklus, mokytis šaudyti, rausti slėptuves?

- Žinoma, nėra taip paprasta nei ginklą įsigyti, nei šaudmenų, tačiau tie, kurie ginklais ir šaudmenimis prekiauja, kurie moko šaudyti, liudija, kad dabar šaudyklose - tikras anšlagas. Kitąkart sunku įvertinti, kiek tame yra panikos, o kiek pribrendusio poreikio pasirengti grėsmėms. Iš tikrųjų civilinei saugai turime būti pasiruošę visi ir ne tiktai dėl karo pavojaus, bet ir dėl kitų nelaimių, kurios gali nutikti."Kovidas" parodė, kad mūsų saugumas yra tik įsivaizduojamas, viskas pasaulyje yra labai trapu.

- O ką iš išvardintų dalykų darote jūs?

- Jau keleri metai esu Šaulių sąjungos narys, bet jau iki tol buvau įsigijęs ginklą savigynai, važiuodavau pašaudyti. Ir mano vaikai yra buvę šaudykloje, tikiuosi, jeigu prireiktų, mokėtų ginklu pasinaudoti; apie sūnų nėra ko kalbėti, jis yra tarnavęs kariuomenėje ir moka naudotis koviniais ginklais.

Vasarą, kai dar nebuvo karo, buvome surengę stovyklą su draugų šeimomis, norėdami tuos, kurie nėra Šaulių sąjungos nariai, pamokyti, kaip susikrauti kuprinę, kaip orientuotis pagal žemėlapį, kaip manytis be mobiliojo telefono, kaip naudotis kompasu, kaip suteikti pirmąją medicinos pagalbą ir t.t. Gal ginklu kiekvienas visuomenės narys naudotis ir neišmoks (tas, žinoma, būtų privalumas), tačiau kitų saugos dalykų turime išmokti dar iki karo. Ir ne tik dėl karo.

- Gerai sakote, tačiau civilinė sauga Lietuvoje yra tragiška, o visuotinio pilietinio pasipriešinimo strategija gimsta tik dabar. Kol perkūnas netrenks, mužikas nesižegnos?

- Yra daug posakių, susijusių su pasirengimu ateičiai. Sakoma, jei nori taikos, ruoškis karui ir t.t. Taip pat sakoma, kad protingi mokosi iš svetimų klaidų, o kvaili nepasimoko ir iš savų. Tačiau lengva sakyti, daug sunkiau padaryti. Kelis dešimtmečius gyvenę augant ekonomikai ir be didesnių sukrėtimų santykinai užsiliūliavom bei įtikėjom, kad tokia būsena tęsis amžinai.

Nesinori dėl to ką nors kaltinti, aš ir pats, likus mėnesiui iki karo, nuoširdžiai netikėjau, kad galima išprotėti iki tokio laipsnio - XXI amžiaus Europoje imti ir užpulti valstybę, kurios žmones nevengdavo net ir broliais vadinti, o dalis jų kalba ta pačia kalba. Tai tikras pamišimas, ir jo akivaizdoje tikrai daug kam nebuvome pasiruošę. Dabar galima barstytis galvą pelenais: ir švietimas, ir sveikatos sektorius, ir civilinė sauga buvo nepasiruošę, net nebuvo įvertinta karo rizika.

Užtat dabar, kai jau trenkė perkūnas, užuot bėgioję kaip višta nukirsta galva, mokykimės. Stokime į Šaulių sąjungą, vaikus leiskime į jaunuosius šaulius, skautus, formuokime išgyvenimo sunkiomis sąlygomis įgūdžius. Dabar, kol mūsų dar niekas neužpuolė, laikas pasirūpinti, kad mokėtume ir apsigint, ir išgyvent.

- O kam dabar ne laikas?

- Ko nereikėtų daryti? Greta racionalaus būdo padėti tiems, kurie susidūrė su nelaime, yra neracionalu ieškoti priešų viduje: kažkas ne tokį žodį pasakė, kažkas rusiškai pakalbėjo, tad imkim dabar su jais ir susidorokim. Tikrai nereikia daryti vidaus priešų ar dirbtinių įsivaizduojamų priešų, su kuriais čia pat reikia susitvarkyt. Juk nemaža dalis žmonių, pvz., atvažiavusių iš Mariupolio, irgi kalbės rusiškai.

Man pačiam vienoje laidoje teko susidurti su situacija, kai buvo aiškinama, jog ukrainiečių vaikus tiesiog bandoma atkalbinėt eiti į rusakalbes mokyklas. Viskas gerai, jei jie patys ir jų tėvai to nenori ar jie nekalba rusiškai, bet, tarkime, vyresnių klasių moksleiviams, kuriems ant nosies egzaminai, papuolus į kitą aplinką, išmokti kitos kalbų grupės kalbą yra labai sunku. Trukdyti mokantiems rusų kalbą tęsti mokslą šia kalba, mano nuomone, yra neracionalu.

Be to, šiandien tikrai ne laikas daryti kokius nors administracinius pakeitimus, ne laikas daryti ne tik gydymo, bet ir švietimo įstaigų reformas, kurios buvo suplanuotos iki šitų įvykių pradžios. Norint jas tęsti, reikėtų įvertinti rizikas, atsiradusias dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, ir daryti tam tikrus pakeitimus atsižvelgiant į šiandienos kontekstą.

- O ką Europos Komisija pasakys? - atrems reformų autoriai.

- Matot, sveikatos apsaugos reforma yra labai plati, joje esama punktų, dėl kurių ir mes, būdami opozicijoje, manau, neprieštarausime. Dėl tam tikros greitosios pagalbos pertvarkos, slaugos išplėtimo nėra ko priešgyniauti, juo labiau kad tam tikslui ateinantys europiniai pinigai žymiai pagerintų šitų sistemų darbą.

Kita vertus, manau, kad Europos Komisijai kai kurie reformos užmojai, kuriems Lietuva yra pasiryžusi, nelabai ir žinomi. Abejoju, ar ES žino apie Lietuvos siekį sujungti pirminę ir antrinę sveikatos priežiūrą ir taip savotiškai grįžti į sovietinę sistemą. Na, taip, pagal EK turime per daug lovų, bet, kaip sakiau, šiandien jau yra kitas kontekstas, yra grėsmių, į kurias anksčiau nebuvo atsižvelgta.

Bandžiau klausti ministrą, ar buvo bandyta jas įvertinti, ar buvo bandyta su EK kalbėtis, pasirodo, kol kas - ne. Ateina į frakciją ministras, kaip dvejetukininkas prie lentos, ir tyliai tyliai iškenčia klausimus, į kuriuos nežino, kaip atsakyt. EK - nei kvaila, nei akla, supranta, kad atsirado papildomų aplinkybių, dėl kurių planuodami reformos pokyčius neprarastume jai skiriamų milijonų.

- O svarstyti partnerystes, narkotikų legalizavimus - laikas?

- Juos stumiančioji pusė, manau, labai negražiai elgiasi, bandydama pasinaudoti svetima nelaime, nes nieko baisiau už karą ir jo metu vykdomą genocidą, negali būti. Jie elgiasi tiesiog šventvagiškai nepritariančius partnerystės, narkotikų dekriminalizavimo ir su tuo susijusių BK pakeitimų įteisinimui vadindama proputiniškais, prorusiškais žmonėmis.

Pasinaudojant Ukrainos nelaime, prastūminėti jau kartą atmestus įstatymų projektus, man atrodo yra šventvagiška dar ir todėl, kad jie priešina visuomenę tuo metu, kai mums ypač reikia susitelkt ir ruoštis rimtesnėms grėsmėms. Mums turėtų rūpėti išgyvenimo klausimai, o ne kažkieno užgaidos, kaip prasimanyti „žolės" ir nebūti už tą nubaustam. Kai prasideda karas, žmonės mažiausiai galvoja, kur gauti „žolės"...

- Nepritariantys šitiems projektams laikomi ne tik proputinistais, bet ir visuomenės skaldytojais.

- Manau, kad žmonės, kurie kalba panašias nesąmones, prieštarauja patys sau, pamiršdami, kad tik tokiose valstybėse, kaip Rusija ar Baltarusija, nėra ir negali būti jokio prieštaravimo, jokios opozicijos, - tik visuotinis palaikymas vadams. Lietuva turbūt nesilygiuoja į panašias valstybes, todėl politikoje visuomet bus ir opozicija, bus sveika diskusija, juo labiau kad dėl valstybės saugumo, jos gynimo nei Seime, nei visuomenėje jokios priešpriešos ar susiskaldymo nėra .

- Laukiu nesulaukiu, kol valdžia išduos paslaptį: dėl ko jos valdoma liaudis turėtų vienytis. Aplink valdžią - dėl jos pačios? Dėl įsivaizduojamos gerovės? Tarkime, aš gyvenu kukliame bute, o jūs turite namą - jau vien tas mus skiria, o ne vienija...

- Iš tikrųjų pagrindinis mūsų tikslas - egzistencinis: išsaugoti savo valstybę, suverenią valstybę, kuri, iškilus pavojui, galėtų apsigint, kol ateitų didesnis pastiprinimas. Dėl to mes turėtume vienytis, net ir suprasdami, kad dėl pasaulėžiūros, gebėjimų ir kitų dalykų vieningi niekada nebūsime, - kaip jūs sakot, nebūsim gi lygūs niekada. Istorijoje jau kažkas bandė įgyvendinti tokią utopiją: atėmė, išdalino, išvežė, sušaudė, bet komunizmo sukurti nepavyko.

Ir komunistinėje Kinijoje lygiavos nėra - yra neapsakomai turtingų ir visiškų skurdžių. Visuomenė yra įvairi, yra žmonių, kurie bus verslūs, gebantys rizikuoti, ir yra žmonių, kurie pasirinks ramesnį būvį... Žmonės laisvi apsispręsti, kas jiems geriau.

- Prisimenu, sužinojęs apie bendražygio Sauliaus Skvernelio ligą, nusiskutote galvą plikai. Tai reiškė solidarumą, empatiją, palaikymą - vieną gražiausių žmogaus bruožų. O kaip nusakytumėt S.Skvernelio pasirinkimą, kurį jis pademonstravo, pasitraukdamas iš „valstiečių" ir viliodamas juos į savo partiją?

- Nežinau, ar šiuos atvejus galima sudėti greta. Pirmas santykis yra grynai asmeniškas, susijęs su žmogumi, kuris išgyveno labai sudėtingą situaciją, o tai, kas vyksta politikoje, labiau susiję su kolektyviniais reikalais. Gal nebent sutikčiau su pastebėjimu, kad nėra labai gražu, kai ne tik Saulius, bet ir kiti žmonės, kurie į didžiąją politiką atėjo naudodamiesi partija, jos infrastruktūra, iš jos kaip niekur nieko pasitraukė; žmonės iš tikrųjų jaučiasi ir įskaudinti, ir išduoti. Bet čia jau politinės etikos dalykas.

- Kodėl vilionėms nepasidavėte jūs?

- Aš vertinu žmones, su kuriais atėjau į politiką, suprantu, kiek daug jie padarė dėl manęs, kaip sunkiais momentais padėdavo ir palaikydavo; esu šios komandos dalis. Jei vienąkart ją išduodi, kitą kartą tavimi niekas nepasitikės.

- Gal dar neatėjo laikas?

- Tas laikas ir neateis. Ne kartą esu sakęs: jei nuspręsiu išeiti iš „valstiečių", išeisiu ir iš politikos. Man imponuoja sena ir garbinga LVŽS istorija. Istorija partijos, kuri buvo prie valstybės kūrimo ištakų XX a. pradžioje. Retas žino, kiek žymių Lietuvą kūrusių asmenybių buvo tuometinių Lietuvos valstiečių sąjungos ar vėliau Lietuvos valstiečių liaudininkų gretose. Man garbė priklausyti jų tradicijas tęsiančiai politinei jėgai. Net mūsų himne yra žodžiai: „iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia". Aš jos ir semsiuosi iš ten. Manęs nedomina proginiai politiniai projektai ir politinės mišrainės.