Kai miršta medis - gimsta pilietis

Kurtuvėnuose gyvenanti menininkė, menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Salomėja Jastrumskytė dar pavasarį į socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą įkėlė pirmąsias nuotraukas iš plynų kirtaviečių Kurtuvėnų regioninio parko miškuose.

S.Jastrumskytės iniciatyva viešojoje erdvėje visuomenė ėmė platinti vis naujai iškirstų Kurtuvėnų regioninio parko teritorijų nuotraukas, fiksuoti paruoštos išvežti medienos stirtas, stebėti, kuriose vietose pažymėti būsimi kirtimai.

„Visada maniau, kad Kurtuvėnų regioniniame parke miškai patys saugiausi - kad čia neįmanomi jokie kirtimai. Daugelis atsikėlusių į Kurtuvėnus gyventi manė taip pat...“ - sakė S.Jastrumskytė.

Pavasarį ji susidūrė su kitokia realybe: nuėjusi į daugelio mėgstamą pasivaikščiojimų vietą prie pėduotojo akmens ji neberado šalia buvusio miškelio.

Su bičiuliu Aldu Šarausku sėdo į automobilį ir apstulbo tuo, ką pamatė parko miškuose - daugybė plynų kirtimų, didžiuliai rąstų kalnai, plynai buvo iškirsti plotai ir šalia kurtuvėniškių namų.

S.Jastrumskytė stebėjosi, kad miškų naikinimą vis bandoma „aprėdyti visokiomis patogiomis kai kam ekonominėmis logikomis, bandoma užgesinti žmonių kritinį mąstymą, sąmoningumą ir socialinį jautrumą.“

Skaitydama miškotvarkos įstatymus, ji įsitikino, kad įstatymuose tarp galima ir negalima yra paliktas „oro tarpas“, kuriame kas ką nori, tas tą gali daryti, tai ir suteikia galimybę pelnytis iš valstybės saugomų miškų, iškirsti regioniniame parke hektarus miško.

Bloga žinia ir žvėrims

Kad situacija Kurtuvėnų regioninio parko miškuose iš tiesų ėmė sparčiai keistis, patvirtino ir Elgimantas Šufinskas, Kurtuvėnų medžiotojų būrelio vadovas.

Praėjusį šeštadienį Kurtuvėnų medžiotojų būrelis pradėjo medžioklės sezoną.

„Lyginant su praėjusiu medžioklės sezonu, radome labai pasikeitusius Kurtuvėnų regioninio parko miškus - biržės didžiulės iškirstos ten, kur buvo brandus miškas“, - tvirtino E.Šufinskas, Kurtuvėnų miškus pažįstantis, čia medžiojantis jau 40 metų.

Pasak pašnekovo, masiškai kertami miškai bloga žinia ne tik žmonėms, bet ir žvėrims - jiems vis mažėja gyventi tinkamų plotų, nes mažėja brandaus miško, o į jaunuolynus pro aptvarus žvėrys ne visur gali patekti.

„Jeigu už kilometro miške gali matyti, tai koks čia miškas, čia - parkas. Kas kerta medieną, kas biokurui pjauna šakas, bet akivaizdu, kad miškams daroma žala“, - sakė medžiotojas.

Jis teigė, kad iš paliktų sėklinių medžių irgi ne visada yra naudos, nes siaučiantys smarkūs vėjai plynėse juos išlaužo.

„Skaudu žiūrėti. Kad nors Lietuvoje ta mediena būtų panaudojama, apdirbama, pagaminama gaminių - bent darbo mūsų žmonės turėtų, o dabar išplukdo, išveža - kaip žaliavą parduoda, o visuomenei iš to jokios naudos. Teisinasi - atsodina, bet juk akivaizdu, kad ten geras miškas bus tik po 80 metų“, - apgailestavo E.Šufinskas.

Prioritetas - pinigai ar ekosistema?

Kurtuvėnuose prieš 30 metų, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo gamtosauginis judėjimas, čia kūrėsi pirmasis Lietuvoje regioninis parkas, kurio pavyzdžiu buvo sukurti visi kiti šalies regioniniai parkai. Norėta apsaugoti gražiausius Lietuvos miškus nuo beatodairiškų kirtimų. Kodėl dabar įsisukta ir į Kurtuvėnų regioninį parką?

Parko direktorius Rimvydas Tamulaitis teigė, kad kirtimai regioniniame parke vyko „ir prieš 20, ir 10, ir prieš 5 metus“.

O tai, kad dabar visuomenė vėl atsigręžė į miškus, regioninio parko direktoriaus teigimu, susiję ir su urėdijų reforma, kai žmonės ėmė akyliau stebėti situaciją, nes tikėjosi teigiamų pokyčių.

„Veikia du kraštutinumai: vieni sako, kad reikia pasiimti dabar - kam supūdyti, o kiti - kad iš miško yra ir kita nauda, nereikėtų taip beatodairiškai pjauti. Nors turėtų veikti ne kraštutinumai, o būti balansas. Tačiau mes jau visur įpratome kalbėti tik apie pinigus. Kultūroje, gamtosaugoje taip pat, deja, veikia pagrindinis matas - pinigai“, - situaciją vertino R.Tamulaitis.

Interviu su Miškų kontrolės skyriaus Šiaulių teritorinio poskyrio vedėju Robertu PAULAUSKU: