respublika.lt

Kur veda švietimo sistemos reformos? (0)

2012 rugsėjo 07 10:47:17
Respublika.lt

Pokalbio temą „Kada švietimo sistemoje baigsis reformos“ padiktavo atėjęs rugsėjis, primindamas vėl tas pačias bėdas. Lietuvoje ir toliau uždarinėjamos mokyklos, į gatvę metami mokytojai, mokyklos kariauja dėl mokinių krepšelių, pedagogai dėl pamokų, o Švietimo ir mokslo ministerija tvirtina tęsianti švietimo sistemos reformą. Mokytojai klausia, ar ateis kada nors toks laikas, kai galima bus pradėti ramiai dirbti?

×

ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo svečiai: Aidas ALDAKAUSKAS - Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento vadovas, Jūratė VOLOSKEVIČIENĖ - Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė, Vita BARIŠAUSKIENĖ - Varėnos rajono Liškiavos pagrindinės mokyklos direktorė ir profesorius Algirdas STANAITIS.


G.JAKAVONIS: Anksčiau vienas kolega, prie šio stalo diskutuojant švietimo temomis, pasakė, kad didžiausia klaida dabartinės Lietuvos Nepriklausomos valstybės istorijoje buvo ta, kad švietimas buvo prilygintas paslaugai.

Ar, jūsų manymu, teisinga, kad švietimas, kultūra įvertinami pinigais? Juk šie dalykai yra tautos išlikimo pamatai.

A.ALDAKAUSKAS: Tai - ekonominiai terminai. Jeigu švietimą priskirsite gamybai, bus dar baisiau. Švietimas yra tam tikra paslauga, kuria naudotis turi teisę visi Lietuvos Respublikos piliečiai.

J.VOLOSKEVIČIENĖ: Jau nebe pirmus metus per kiekvieną susitikimą kartoju, kad švietimas negali būti paslauga. Nes įvedus rinkos ekonomiką į švietimą, kada mokinys prilyginamas tam tikrai mokinio krepšelio kainai, ir atsirado nesveika konkurencija. Gaudomas ne motyvuotas mokinys, o mokinio krepšelis, kada mokykla nori išgyventi. Taigi švietimas tapo nebe kultūros dalimi, o nesveikos konkurencijos objektu.

Paslauga, mano giliu įsitikinimu, nėra privaloma. O mokslas pagal Konstituciją bent iki 16 metų Lietuvoje yra privalomas. Tai čia susiduria du įstatymai. Dvi sąvokos: privaloma ir neprivaloma. Jeigu šiandien noriu, kad man būtų suteikta kirpėjo paslauga, aš einu į kirpyklą. Bet mokinys į mokyklą privalo eiti. Tai jokiu būdu negali būti paslauga.

Antra, kai švietimas buvo įvardytas kaip paslauga, įsivyravo labai aiškus komercinis posakis „klientas visada teisus“.

G.JAKAVONIS: Turite galvoje mokinius?

J.VOLOSKEVIČIENĖ: Taip. Mokinys - klientas, ir visada teisus. O mokytojas, kaip paslaugos teikėjas, praranda savo teises. Iš jo reikalaujama kokybiško švietimo, jam „numetamos“ tiktai pareigos, mažėja konstitucinių teisių.

Viešai skelbiama, kuo mokinys yra galingesnis už mokytoją. Ačiū Dievui, kad ministerija pagaliau išgirdo profsąjungų balsą ir šiais metais buvo sudaryta darbo grupė, kuri parengė rekomendacijas mokykloms, kaip elgtis su netinkamai besielgiančiais mokiniais, kurie trukdo ugdymo procesui.

G.JAKAVONIS: Viename Varėnos rajono tarybos pasitarime buvo išreikšta nuomonė, kad jūsų mokykla lyg ir turėjo būti uždaryta. Buvo sakoma, kad mes gal dar susitvarkytume rajone tų mokyklų ir neuždarydami, bet kai visą krepšelio tvarką nustato ministerija, mes nesame savarankiški. Ir kaip taikinys buvo pasirinkta būtent jūsų mokykla. Ėmėtės veiksmų, ir mokykla išliko.

V.BARIŠAUSKIENĖ: Didelis pliusas, kad mes išsilaikėme iš to krepšelio. Krepšelio mūsų mokyklai, lyginant su kitomis rajono mokyklomis, praktiškai nebuvo skirta. Toks rajono vadovų sprendimas buvo pasirinktas gal dėl to, kad mes plačiai susivežame vaikus. Pavėžėjimas rajonui brangiai kainuoja.

Kaimo mokyklose yra dar ta problema, kad koeficientas nėra didelis, į kaimo mokyklą ateina nedaug vaikų. Jeigu dar sujungiame klases, koeficientas dar yra mažinamas. Jeigu komplekte yra viena jungtinė klasė, jis mažinamas 15 proc., o jeigu jungiami du komplektai - 20 proc. Taip krepšelis dar mažėja.

Net ir padidinus krepšelį, jeigu į jį nebus įdėta šiek tiek lėšų aplinkai, savivaldybės bus suinteresuotos uždaryti kaimo mokyklas. Pirmiausia kainuoja mokyklos išlaikymas, kainuoja mokinių važiavimas į kaimo mokyklą. O mums išlikti šiemet, kaip minėjau, padėjo tai, kad mes su krepšeliu susitvarkom.
Tiesa, negaliu pasakyti, negaliu pasidžiaugti, kad mano mokytojai gauna didelius atlyginimus. Negauna nė minimalaus. Turiu stiprų kolektyvą, turiu visus specialistus ir tuo džiaugiuosi.

G.JAKAVONIS: Dainų autorius, atlikėjas Albertas Antanavičius parašė labai gražią dainą apie Liškiavą. Joje yra žodžiai „Šventoji Agota, apsaugok miestelį“. Tai dabar nuo ko šventoji Agota Liškiavos mokyklą turi saugoti?

V.BARIŠAUSKIENĖ: Gal šventoji Agota turėtų padėti, kad tų vaikų būtų daugiau.

G.JAKAVONIS: Anksčiau nuo karo, maro prašydavo, o dabar...

V.BARIŠAUSKIENĖ: Ir, aišku, prašyti, kad ministerija padidintų koeficientą kaimo mokykloms ir į krepšelį įdėtų pinigų aprangai.

A.ALDAKAUSKAS: Jūs paminėjote 4 probleminius dalykus. Pirma, krepšelio metodika iš tikrųjų neskatina stambinti klasių ir mokyklų. Paminėjote komplektų sujungimo atvejį. Net ir nejungdamos savivaldybės, kurios tvarkė tinklą, stambino klases ir reguliavo mokyklas, prarado daugiau.

Kitas dalykas, savivaldybės turi per mažai savarankiškumo tvarkyti tuos pinigus. Dar labai svarbu, kad savivaldybės pačios savo pinigų neturi, neužsidirba, kad galėtų užtikrinti tinkamą aplinką kiekvienai mokyklai. Dažnai matome, kad mokyklas netgi finansiškai stabdo ne tiek krepšelio dalykai, kiek aplinkos palaikymas. Ir ketvirta, turbūt sutapimas, kad man pačiam teko būti Varėnoje. Joje iš tikrųjų labai smarkiai mažėja žmonių ir vaikų. Viename reportaže sakė, kad per keletą metų gimsta tik keli vaikai. Varėna rečiausiai gyvenama teritorija, nors pati didžiausia ploto prasme.

V.BARIŠAUSKIENĖ: Bet mūsų mokyklos atveju tai nėra vaikų mažėjimas. Mes stabilūs išliekame kokie 3-4 metai.

A.ALDAKAUSKAS: Tai mes ir kalbame, kad krepšelis galėtų turėti dvi dedamąsias: tai, kas reikalinga ugdymo reikmėms; tai iš esmės būtų mokinio ir mokytojo krepšelis. Ir antra dalis, skirta galbūt kokiems regioniniams ypatumams priderinti. Paprastai tariant, savivaldybės krepšelis.

G.JAKAVONIS: Iš jūsų pasakymo kyla klausimas, ar Švietimo ministerija yra pinigus uždirbanti ministerija, jeigu sakote, kad savivaldybei pinigų ji neturi. Apskritojo stalo diskusijoje kalbant apie dainų šventes, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas paklausė: jeigu mes neuždirbame pinigų, tai negi esame kokie prastesni mokytojai?

A.ALDAKAUSKAS: Jūs supynėte kelis dalykus. Šiuo metu švietimas finansuojamas iš dviejų šaltinių, t.y. valstybės per mokinio krepšelį, ir savivaldybių, kaip savininkų, indėlis, mūsų žargoniškai vadinamas aplinkos lėšomis. Tai sakau, kad savivaldybė aplinkos lėšų šiuo atveju neturi.

G.JAKAVONIS: Kai norėjau pasikviesti į šią diskusiją pakalbėti apie mokytojų profesijos prestižą svečių iš dabartinio Lietuvos edukologijos universiteto, man buvo sakoma, kad niekas neis, nes visi bijos ministro. Ir patarė pasikviesti A.Stanaitį, kuris yra profesorius, turi savo nuomonę, jis viską žino ir nerizikuoja, kaip kiti, būti atleistas iš darbo. Kas čia darosi?

A.STANAITIS: Nėra tokio žmogaus, kuris viską žinotų. Jeigu pažiūrėtume į šių metų Rugsėjo 1-osios sutikimą bendrų įvykių kontekste, tai nieko naujo. Jau keletą metų mažėja mokinių, mažėja mokyklų. Ir ateityje tas pats bus.

Pažvelkime į gimstamumą. Pats jo minimumas buvo maždaug apie 2000-uosius - tik 30 tūkst. O anais laikais per metus gimdavo net 62 tūkst. Vadinasi, gimstamumas sumažėjo daugiau nei du kartus.

Kitas reikalas - emigracija. Tai čia priežastys objektyvios. Šiuo atveju mes nieko negalime padaryti. Labai liūdna. Pasižiūrėjau, kokia mokyklų raida, kaip jų sumažėjo. Nuo 2002-ųjų iki dabar, 2011-2012 metų, jų sumažėjo daugiau nei 1000. Ir daugiausia sumažėjo kaime. Galiu priminti, kad mieste 2000-aisiais buvo 785, dabar - 729. Tuo tarpu kaime buvo 1569, dabar 580.

Dabar sakoma, kad kaimas toks ir anoks. Bet jeigu paimsime gyventojų skaičiaus mažėjimą, pamatysime, kad kaimo gyventojai sudaro 33 proc. Vadinasi, mažėja vienodai tiek mieste, tiek kaime. Bet kas pasidarė? Kaime dabar labai pasikeitė amžiaus struktūra. Kai kur pensinio amžiaus žmonių yra net 30 ar 40 proc. Yra seniūnijų, kur gimsta vienas ar du vaikai. Tai dalykai, kurių pakeisti negalima.
Dabar kalbama, kad šiais metais sumažėjo 20 tūkst. mokinių. Apie 1000 mokytojų reikia atleisti, jie neturi darbo. O biudžetas, kaip teigiama, turi būti pernykščio dydžio. Tai ar negalima likusių lėšų nukreipti kaimo struktūrai gerinti, mokykloms stiprinti?

Kad kaime išsilaikytų mokyklos, turi rūpėti ne vien Švietimo ir mokslo ministerijai. Taip pat tuo turi rūpintis Kultūros ministerija, jau nekalbant apie Žemės ūkio. Visos kartu. Ar yra kokia kompleksinė programa, kaip išlaikyti tas kaimo mokyklėles?

Jeigu sunaikinsime mokyklas, vieną iš paskutinių židinių centrų, tai kaimas degraduos. Likusios mokyklos veikia ir kaimo ekonomiką. Nuo jų priklauso, ar ten dirbs žmonės, gyvens jaunimas.

G.JAKAVONIS: Prabilote apie ilgalaikės valstybės strategijos klausimus, ir ne tik mokyklų. Mes esame Europos Sąjungos nariai. Žmonėms mokamos išmokos, kad jie nedirbtų žemės ūkyje. Čia irgi viena iš priežasčių. O juk pas mus keikiamas Aleksandras Lukašenka kažkaip sugeba išlaikyti kaimo mokyklėles. Varėnos rajonas ribojasi su Baltarusija, daug kas nuvažiuoja aplankyti giminių ir mato, kad tos mokyklėlės veikia, ir nesvarbu, kiek jose mokinių. Jis kažkaip supranta tuos dalykus. O ES tendencijos kreipia mus kita linkme. Juk kaimas visad buvo ta vieta, kuri gelbėjo Lietuvą. Elitas išduodavo, išvažiuodavo, o kaimas buvo šaknys, kurios visada prisikeldavo.

A.STANAITIS: Mano nuomone, ES žiūri savo interesų. Lietuvos interesai jiems tik tarp kitko.

J.VOLOSKEVIČIENĖ: Pirmiausia dėl kaimo mokyklų, ar jas išlaikyti, ar ne. Jos kaime būtinos, nes tai ir kultūros, ir švietimo židinys. Ir Smetonos laikais, kiek žinau, tarpukario laikais būtent buvo sukurta per 1000 mokyklų. Šiandien mes kalbame apie tai, kad visas šis skaičius, gal net jau didesnis, yra sunaikintas.

Toks mokyklų uždarymas kaimo vietovėse, mano giliu įsitikinimu, yra priverstinis kaimo naikinimas. Pasižiūrėkime, anksčiau tėvai ką tik mokyklą baigusius vaikus išleisdavo studijuoti į miestą, o šiandien jau į miestą išvežami maži vaikai. Nutraukiami šeimos tarpusavio bendravimo ryšiai. Vaikai išvežami labai anksti ir labai vėlai grįžta. Kada jiems bendrauti? Jie atpratinami nuo pagalbos šeimai, to ūkinio darbo, kuris priklauso savam mažam ūkelyje tėvams padėti.

G.JAKAVONIS: Atsimenu Sąjūdžio laikais Meilės Lukšienės šnekas apie tautinę mokyklą. Lyg pradėjo kurtis tautinė mokykla, visi orientavomės į ją, plojome tokiai iniciatyvai. Paskui staiga pradėjome kurti lyg ir pilietinę visuomenę. Vėliau įvyko krepšelio reforma. Noriu iškelti ne kartą ir prie šio stalo nuskambėjusią mintį, kad negalima liberalų skirti švietimo ir kultūros ministrais. Nė vienoje valstybėje, kurioje rūpinamasi ateitimi, nėra ministrų liberalų. Nes jie globalizacijos nešėjai, jiems visai nerūpi tauta, jos tradicijos.

Dabar grįžtu prie to paties Varėnos rajono. Liberalų ministras Eligijus Masiulis, taupydamas lėšas, išleidžia savo įsakymą, kuriuo uždraudžia barstyti ir valyti kaimo kelius. Kas nuo to nukenčia? Kaimas. Kiek avarijų mūsų rajone įvyksta?.. Toliau, liberalams vadovauja Gintaras Steponavičius. Vėl priminsiu tą patį pavyzdį su Dainų švente. Liberalas vadovauja kultūrai. Ar aš klystu?

A.ALDAKAUSKAS: Kadangi politikoje nedalyvauju, tai tą dalį, kad liberalai blogai valdo švietimą, paliksiu ramybėje. Manau, kad kiti, kurie valdytų, būtų gavę tą pačią ekonominės krizės dozę ir švietimo srityje.

Noriu patikslinti dėl tų 20 tūkst. sumažėsiančių vaikų. Švietimo ir mokslo ministerija į mokinio krepšelį nuo rugsėjo 1-osios negaus tos dalies dotacijos. Taip, tai ne mes sprendžiame, o Seimas. Būtent Seimas balsuoja už biudžeto subalansavimą. Jeigu Seimas nuspręs, kad tuos pinigus reikia skirti būtent tam, kad būtų išlaikytos mažos mokyklos, tai čia visai ne mūsų kompetencijos klausimas. Gali nutikti ir taip.

Gali būti, kad visur Lietuvoje sukursime geras mokyklų infrastruktūras, visko pristeigsime ir nebus kam iš lietuvių nei mokytis, nei gyventi. Atsikels kokia kita tauta ta infrastruktūra naudotis.

1992 metais visi skaitėme tautinės mokyklos koncepciją ir džiaugėmės. Jeigu dar kartą atsiversime ir paskaitysime, tai visi judėjimo link rinkos elementai ten jau buvo užkoduoti. 1993 metais buvo kalbama apie vidurinio ugdymo A ir B lygio programas. Tai, ką mes turime dabar, tik vadiname kitaip - A ir B kursas. Esminiai principai, kurie ten buvo surašyti, - demokratiškumas, atvirumas, nacionalumas, - iš esmės yra išsaugoti.

Bet vargu ar tada buvo galima prognozuoti, kokią įtaką turės pasauliniai pokyčiai - ir globalizacijos procesai, ir technologijų pokyčiai. Vien ką kalbėti apie internetą, kuris turi įtakos pačiam mokymosi būdui. Apie nuotolinio mokymosi būdą dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje niekas net nesvajojo.

Taigi liberalai ne liberalai, bet su XXI a. iššūkiais susidurtų bet kas, kad ir kokių pažiūrų yra. Aš pats taip pat esu liberalių pažiūrų, tai matau tik vieną skirtumą. Aš galvoju, kad aš pats turėčiau pasirūpinti, kaip gyventi, o kiti galvoja, kad kažkas kitas turi jais pasirūpinti.

G.JAKAVONIS: Jūrate, paminėjote tarpukario Lietuvą, Smetoną. Nesu didelis jo garbintojas, bet kultūros, švietimo srityje vis dėlto jis padarė milžinišką darbą. Tarpukariu mes pasijutome esantys tauta. Vienas kolega yra pasakęs: pokario, tarybiniu laikotarpiu ministru buvo visų labai keikiamas tarybinis veikėjas ir mokyklų augimas buvo daug didesnis nei tarpukario Lietuvoje.

J.VOLOSKEVIČIENĖ: Ir tas jūsų kolega teisus. Mokyklos buvo kuriamos kaimuose. Buvo statomi miestai, kiekvienas naujas miesto rajonas turėjo mokyklą ir darželį.

V.BARIŠAUSKIENĖ: Norėčiau įsiterpti. Buvo statomos ne tik mokyklos, buvo rūpinamasi ir mokytojais. Jiems buvo skiriami butai. O dabar mokytojas iš miesto važinėja į kaimą.

G.JAKAVONIS: Pirmininkai rungtyniavo, kas pasistatys didesnius kultūros namus, gražesnę mokyklą. Kam reikia juodinti tą laikotarpį, kai mes vis dėlto išlikome lietuviai. Palyginti su tarpukario ir tarybiniu laikotarpiu, dabartinio mokytojo prestižas neatrodo geriau.

J.VOLOSKEVIČIENĖ: Nepriklausomoje Lietuvoje negalime atsisakyti stabų baimės. Jeigu jau griauname, tai griauname viską iš pamatų. Bet reikia atsijoti grūdus nuo pelų - ir tarybiniu laikotarpiu buvo gerų dalykų.

Puolėme kopijuoti tarpukario švietimo sistemą, kad susigrąžintume progimnaziją ir gimnaziją. Kovo 31 dieną vykusiame mokytojų suvažiavime kalbėjau, kad tuo laikotarpiu tokia sistema buvo tinkama, nes 44 proc. Lietuvos gyventojų tuo metu buvo beraščiai. Pradinio mokymo pasidarė negana. Pradėjo kurtis progimnazijos, po progimnazijų - gimnazijos. Tačiau ir tarpukariu buvo vidurinių mokyklų.

Gimnazijos lygis buvo daug aukštesnis. Į gimnaziją ėjo tiktai motyvuoti vaikai. O vidurinės mokyklos mūsų švietimo strategai atsisakė kaip tarybinio relikto. Bet, matote, istorija rodo, kad tai ne tarybinis darinys. Vidurinė mokykla davė visus pagrindus. Aš baigiau tarybinę mokyklą. Šiandien man užtenka ir chemijos, ir fizikos žinių. Ir visatos reiškinius suprantu. O ką šiandien supranta mokinys, baigęs gimnaziją, kai jis nesimoko fizikos, chemijos ar kokių kitų dalykų, nuo kurių jis gyvenime negalės atsiriboti?

M.Lukšienės parengtoje koncepcijoje teigiama, kad „vaikas, augantis žmogus, nėra tik auklėjimo ir mokymo objektas, jis visą laiką yra ir subjektas, kuris gyvena ir elgiasi pagal savo prigimtį. Jam turi būti sudaryta natūrali, sveika, be baimės, šviesi aplinka, kurioje nebūtų pažeidžiama biologinė ar psichologinė prigimtis“. Kai šiandien iš rajono, iš kaimo išplėšiame mažą vaiką ir vežame į tolimą mokyklą, tai jį ne tik išplėšiame iš savo šeimos su šaknimis, kaip kokį japonišką bonsą.

V.BARIŠAUSKIENĖ: Švietimo įstatymo 33 straipsnyje reglamentuojamas švietimo prieinamumas socialinę atskirtį patiriantiems asmenims. Jau buvo minėta, kas šiandien yra kaime - kad jame daug socialinės rizikos šeimų, daug žmonių, gaunančių socialines išmokas. Vaikas iš tokios šeimos, patekęs į miesto mokyklą, kur daugumos vaikų tėvai yra dirbantys ir kur kitas pragyvenimo lygis, tampa patyčių objektu. Tada sumažėja ir pamokų lankomumas, ir noras lankyti mokyklą. Nežinau, ar atlikti kokie skaičiavimai, kurių mokinių - miesto ar kaimo mokyklų - praleidžiamų pamokų vidurkis yra didesnis. Manau, ko gero, miesto mokinių. Ten, kur suvežami mokiniai iš kaimiškų vietovių.

G.JAKAVONIS: O kaip kaimo mokykloje priimamos liberalų programos lyčių tapatybės klausimais, mums atnešamos iš Vakarų pasaulio?

V.BARIŠAUSKIENĖ: Į kaimo mokyklą jos galbūt skverbiasi šiek tiek lėčiau. Mūsų mokykloje laikomasi šiek tiek senesnių pažiūrų. Merginoms priimtina viena, vaikinams kita. Galų gale yra ir tos senosios tradicijos, amžinosios vertybės, tai, kas atėję pas mus iš tautosakos. Nesakau, kad diskriminuojama viena ar kita lytis. Tačiau tokio fantastiško dėmesio būtent tam klausimui tikrai neskiriame.

G.JAKAVONIS: Bet į švietimo programas tokie dalykai jau ateina.

V.BARIŠAUSKIENĖ: Taip, ateina lytinis švietimas, rengimo šeimai programos. Jos integruojamos į ugdymo kursą.

A.STANAITIS: Jūs čia kalbate apie pokyčius, kurie įvyko per šiuos 18-20 metų. Sąjūdžio laikais buvo kalbama apie tautinę mokyklą, auklėjimą. Dabar visa tai pamažu dingo. Veikiami globalizacijos norime kuo greičiau sunaikinti savo tradicijas. Dabar ugdomas kosmopolitas, kuris neturėtų savo šaknų, nemylėtų savo krašto, kuriam būtų svarbu tik Europa, pasaulis ir kuris būtų ne Lietuvos, o Europos pilietis.

Kur dingo tokie kursai kaip Lietuvos istorija, Lietuvos geografija? Jau parengtas naujos koncepcijos projektas: stojant į universitetą, reikės užsienio kalbos. Apie lietuvių kalbą jau niekas ir nekalba. Ar taip turi būti?

Mes lendame, truputį norime būti pirmaujantys. Visi šie pirmūnai nežino, kaip sunaikinti savo kultūrą, savo tradicijas. Pasaulyje mes galime būti vertinami tik jei turėsime savo ypatybes, tradicijas. O jeigu mes būsime visi vienodi, tai kas tie lietuviai?

G.JAKAVONIS: Ką reikėtų padaryti, kad Lietuvoje atsirastų tokia mokykla, kurią baigę žmonės vis dėlto išlaikytų mūsų valstybę, padarytų ją klestinčią.

A.STANAITIS: Tam reikia Vyriausybės pastangų. Bendrų pastangų reikia. Mokytojai gali mokyti. Televizija, visi kiti dalykai kitaip nukreipia. Ir mokytojas kartais patenka į sunkią padėtį. Daug kalbėjau su savo studentais. Reikia mokytis, reikia Lietuvą mylėti, bet ekonominis pagrindas turi būti. Jeigu baigęs mokslus žmogus neranda darbo, jis važiuoja į užsienį avių ganyti. Pažiūrėkite, kiek išvažiavusių lietuvių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dirba aukštųjų technologijų srityse. Tik vienas kitas. Daugiausia atlieka paprastus darbus, ten nereikia jokio aukštojo mokslo. Prižiūri vaikus, senelius globoja ir pan.

Dabar sakoma, kad mokytojų per daug. Ne visur jų per daug. Yra, kad ir trūksta mokytojų. Jie nenori ten važiuoti. Duokime papildomą paskatinimą, atlyginimą. Gal savivaldybės ar ministerija čia galėtų padėti. Apie 15 proc. dėsto dar neturėdami aukštojo mokslo diplomo.

Mūsų universitete sužlugdytas tokių specialybių kaip chemijos, fizikos, matematikos specialistų rengimas. Šiemet chemikai, fizikai, technologai jau nieko nesurinko. Tai pagrindinės bazinės specialybės. Kas dabar dėstys?

Nežinau, ar čia liberalų išradimas paskelbti per stojamuosius egzaminus, kad Pedagoginis, Šiaulių ir kiti universitetai bus uždaryti po 3 metų, jeigu jie neįvykdys tam tikros programos. Tad mokinys ir klausia, ko jam ten stoti. Jis nesupranta tų reikalų. Ar taip reikia elgtis?

G.JAKAVONIS: Vis dėlto ruošiame žmones, kurie lietuvių kalbos nesimoko, nesimoko savo istorijos. Kuo didžiuotis? Kas jį laiko prie šios žemės?

A.ALDAKAUSKAS: Nežinau mokyklos, kur nesimokoma lietuvių kalbos. Ir kad lietuvių kalbos pamokų mažėja ir universitetai neįskaičiuos lietuvių kalbos įvertinimo į stojamąjį balą, tai čia truputį mitologija. Aš pats 20 metų dirbau mokykloje, mačiau, kaip tai keitėsi. Žinau, kokia dabar ten yra situacija. Niekas nedraudė ir tais tarybiniais laikais mokytojams daryti įdomias lietuvių kalbos pamokas, ugdyti tautiškumą.

Niekas ir dabar nepasakoja, kad mokinius reikia daryti kosmopolitais. Jeigu mokytojas turi vertybinį stuburą, jis supranta, ką daro. Manau, kad vertybinių nuostatų ugdymas turi vykti pasitelkus šeimą. O dėl vėjų, kurie atpučia iš Vakarų, tai nori nenori per XX a. ne vienas skersvėjis ten pūtė ir nematyti to, nereaguoti į tai ar sakyti, kad mes čia visai kitokie, neįmanoma.

A.STANAITIS: Bet nereikia visko imti.

G.JAKAVONIS: Klausimas apie programines nuostatas. Vienoje diskusijoje kalbėta apie labai gražiai atšvęstą Rasos šventę. Kodėl mokyklų programose nėra šių tradicijų, etnokultūros? Pamėginkite paprastą 18-metį per Rasos šventę pakviesti, jeigu kokios dainos sudainuos posmelį, šokio nepašoks nė vieno.

A.ALDAKAUSKAS: Yra visko Lietuvoje. Jūs suabsoliutinate. Pavyzdžiui, mokykloje, kurioje dirbau, beveik 100 mokinių choras dalyvavo Dainų šventėje. Dėl to labai džiaugiuosi. Ir tokių mokyklų yra ne viena ir ne dešimt per Lietuvą. Pastebėkime gerus dalykus.

J.VOLOSKEVIČIENĖ: Dėl lietuvių kalbos pamokų. Mokykloje išdirbau 42 metus. Ir tais bjauriais tarybiniais metais būdavo 8 lietuvių kalbos pamokos per savaitę, šiandien - 5, o 9-oje klasėje - 4. Turbūt komentarų nereikia.

Dėl globalizacijos. Pasauliui mes įdomūs tol, kol išlaikome savitumą. Kol turime savo tradicijas, savo požiūrį, savo teritoriją, mes esame. Prisiminkite žodžius, kad ne miškų, žemių gausumu, bet savo tradicijomis, savo kalba laikosi tautos. Ir šiandien tie žodžiai yra nemirtingi ir tai yra būtent mūsų savitumas.

Ir akivaizdu, kad lietuvių kalbos pamokų yra per mažai. O etnokultūros kursas turėtų būti, ypač dabartiniu globalizacijos metu, privalomas, bent viena pamoka per savaitę.

V.BARIŠAUSKIENĖ: Norėčiau įsiterpti, jei kursas ir bus privalomas, bet mokykla neras tinkamo žmogaus, kuris vaikus sudomintų, tai neturės prasmės.

A.ALDAKAUSKAS: Per mažai pamokų. Aš dar noriu pasakyti, direktorė neleis meluoti, kiek yra laisvės žemesnėse klasėse rinktis. 11-12 klasių mokiniai turi galimybių susidėlioti savo dalykų paketą, o žemesnėse klasėse laisvai pasirenkama yra viena pamoka. Tad jeigu mes padarome dar vieną dalyką privalomą, turime 32 valandas, o vaikas nėra guminis.

O dabar kitas klausimas. Kalbame apie kompetencijas. Kalbame, ko dabar mums reikia. Žmogus turi mokytis būti iniciatyvus, kūrybingas arba veiklus. Arba verslus, nesvarbu, kokį žodį paimsi. Noriu paminėti savo krašto pavyzdį. Prienuose mokyklą kūrė kunigas Martišius. Pats rado pinigų, iš aukų pastatė, ten vaikai mokėsi, užveisė sodą. To sodo obelimis prekiavo visoje Lietuvoje. Ir tie mokiniai, kurie dirbo sode, galėdavo susimokėti už knygas, mokymosi priemones ir kt. Kalbame apie 1918 metus. O dabar ar mes turime tokių atvejų? Ne. Šis žmogus nepriklausė jokiai partijai. Bet jis mokė žmones dirbti ir mokytis vardan savo krašto. Dauguma mokyklų tai daro.

 Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • IŠVADA: Bendrovių „BioNTech“ ir „Pfizer“ bendrai sukurta vakcina nuo COVID-19 po trijų dozių „vis dėlto veiksminga“ prieš omikron atmainą, sakoma trečiadienį paskelbtame Vokietijos bendrovės pranešime.
  • AUKCIONAS: Keli Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto ginklai aukcione JAV parduoti už beveik 3 mln. dolerių.
  • KATASTROFA: Indijos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Bipinas Rawatas ir jo žmona yra tarp 13 žmonių, žuvusių trečiadienį per sraigtasparnio katastrofą šalies pietuose, pranešė Karinės oro pajėgos.
  • KVOTA: Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymu tarptautinio transporto sektoriui 2022 metams nustatyta 16 tūkst. dydžio kvota vairuotojams iš užsienio, kuri yra 4,4 tūkst. didesnė nei šiemet.
  • TITULAS: Žurnalo „Time“ skaitytojai išrinko Brazilijos prezidentą Jairą Bolsonarą Metų žmogumi.
  • IŠLAIDOS: Kalėdinės dovanos ir vaišių stalas kiekvienam šalies gyventojui vidutiniškai atsieis 180 Eur, teigia SWED banko vykdyta apklausa.
  • NATO: JAV prezidentas Joe Bidenas, reaguodamas į Maskvos susirūpinimą dėl NATO plėtros į rytus, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pažadėjo, kad aptars šią temą su kolegomis iš Aljanso.
  • IŠMOKA: Lenkija ir Vengrija, tikėtina, šiemet nesulauks pirmosios milijardų eurų išmokos iš ES lėšų, skirtų ekonomikos gaivinimui po pandemijos, antradienį perspėjo aukščiausio rango pareigūnas.
  • TRANZITAS: Seimo Užsienio reikalų komitetas ragina nedelsiant nutraukti vienos didžiausių pasaulyje kalio trąšų gamintojų ir eksportuotojų „Belaruskalij“ krovinių tranzitą per Lietuvą.
  • ĮVERTINIMAS: Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį Prezidentūroje apdovanojo Konstitucijos egzamino nugalėtojus.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar reikia skiepyti vaikus nuo 5 metų nuo koronaviruso?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Visuomenėje nuolat sklinda kalbos apie „purškiančius” lėktuvus. Kaip manote, ar tai tiesa?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-14 -10 C

-3 +1 C

 

0 +4 C

-9 -3 C

+1 +3 C

 

0 +2 C

0-6 m/s

0-6 m/s

 

0-5 m/s