Kur gyvena kaukai?

Kaukai - tai lietuvių ir prūsų mitinės būtybės, - sako mokslininkas. - Krikščionybių autorių paliktuose istoriniuose šaltiniuose kaukas įgavęs neigiamą atspalvį, priskiriamas velniams ir pavadinamas velniu. Tačiau tautosakoje kaukas yra veikiau teigiama būtybė, nors ir chtoninė, t.y. žemiškos, požeminės, tamsios prigimties. Atrodo kaukai kaip maži “žemės žmogeliukai” ir primena nykštukus. Kai kurie mokslininkai, pirmiausia A.J.Greimas, iš paties jų vardo rekonstravo tam tikras kauko savybes, siejančias jį su vandeniu, drėgme, gleivėmis, žemės grumstu.

- Tenka išgirsti nuomonių, kad kaukai yra susiję su mirusiųjų pasauliu.

- Iš tikrųjų kauku pavadinamas ir nekrikštytas kūdikis, arba nekrikštyto mirusio kūdikio vėlė. Senovėje į krikštą žiūrėta labai griežtai: kol vaikas nėra pakrikštytas, jis priklauso ne žemiškajam, o anapusiniam pasauliui. Ir žinomo šiuolaikinio mokslininko Vykinto Vaitkevičiaus įžvalgos leidžia šias mitines būtybes susieti su protėvių vėlėmis: jis iškėlė mintį, jog buvusio kunigaikščio Kukovaičio vardo reikšmė yra susijusi su kaukų, arba kukų vieta, senoviškai veita. Kukoveitis reikštų kapavietę, vėlių vietą. Be to, kaukai ir savo funkcijomis tautosakoje lyg ir priklausytų vėlių pagalbininkių kategorijai - tautosakoje neaptiksime kokių nors demoniškų, žiaurių šių būtybių apraiškų, priešingai, jie tik neša turtus, padeda. Taigi viena vertus, kaukai yra anapusinio pasaulio atstovai, kita vertus, jie yra teigiamos būtybės, žmonėms nešančios derlių ir gerovę, o tai kaip tik būdinga protėvių vėlėms.

- Vis dėlto kauko tikslai ar atsiradimo aplinkybės yra gana miglotos...

- Paprastai kaukai ir apsireiškia žmonėms siūlydami pagalbą (kartais pradžioje atneša krūvelę skiedrų), ir jeigu žmogus ją priima, tai pas jį ir užsiveisia kaukučiai. Jie, beje, neša į namus tik bekraujus, pieno ir grūdinius produktus. Iš tikrųjų įvyksta savotiški mainai, atspindintys ir pačių kaukų interesus. Tarkime, skalsą nešantys kaukai pasirodo pliki ir, jeigu žmonės jiems pasiuva rūbelius, nuliūsta, nes priima tai kaip galutinį užmokestį, o tai reiškia, kad jiems reikia pasitraukti. Ir dingsta. Kaukas, priešingai negu aitvaras, niekada nėra perkamas, tačiau kartais jį sąmoningai galima išperinti iš kuilio pauto (gali būti, jog tai aitvaro išperinimo iš gaidžio kiaušinio parodija). Kitąsyk kaukai kviečiami prie padengto stalo, jiems padedama sviesto, sūrio ir alaus, kurį jie, pasak senesnių šaltinių, labai mėgo. Jeigu šeimininkas pamato, kad valgis ragautas (kaip ir vėlių atveju), ateityje tikisi didesnės sėkmės. O jeigu valgis neliestas, būgštauja dėl gresiančių bėdų.

- Ar įmanoma kauką išvyti lauk?

- Kaip jau minėjau, tereikia kaukui pasiūti rūbelius arba nepriimti jo atneštų skiedrų. Kita vertus, vėliau čia prisideda krikščioniškas požiūris, esą už bet kokią anapusinę pagalbą turėsi sielą velniui atiduoti, bet ir tai veikiau taikoma aitvarui, kuris yra pavojingesnė, kerštinga būtybė.

- Beje, neretai kaukas yra būtent tapatinamas su aitvaru, irgi nešančiu savo šeimininkui turtus.

Iš dalies - taip, Žemaitijoje aitvaras paprastai ir vadinamas kauku. Bet tai gal vis dėlto tik pastarųjų amžių maišatis. Kai kuriais būdingais požymiais aitvaras ir kaukas iš esmės ir labai ryškiai skiriasi. Antai kaukas niekad neskraido, dažniausia pasirodo ne vienas, o poromis ar nedideliais būreliais. Šaltiniuose nėra užfiksuota moteriškosios kaukės ar kaukos formos, bet kaukams būdinga sukurti šeimeles, pasirodyti su žmonomis. Aitvaras yra visai kitokios prigimties - tai šviesi, ugninga, dangiška (ar bent jau oriška), skraidanti būtybė. Aitvaras maitinamas kiaušiniene ir niekuomet - alumi.

- Ar tiesa, kad vienas iš kauko skiriamųjų bruožų yra inkštimą, kaukimą primenantys garsai?

- Iš tikrųjų, jie gali pasireikšti kaip kokie bildukai, skleisti tam tikrą garsą. Vienas iš paties kauko vardo aiškinimų tiesiog sieja jį su veiksmažodžiu kaukti. Bet tai veikiau tėra antrinė, vėliau pagal žodžių panašumą atsiradusi sąsaja. Pirminė kauko vardo etimologija veikiau susijusi su veiksmažodžiu kukti, reiškiančiu linkimą, gaubimą. Taigi kaukas būtų kas sukukęs, kuktelėjęs arba reikštų tam tikrą gaubiantį paviršių, kaip kad kaukolė.

- O ką bendro kaukai turi su šiuolaikinėje kultūroje atsiradusiais bildukais, poltergeistais arba tais pačiais naminukais?

- Viena iš kauko apraiškų leistų jį pavadinti naminuku arba šiuolaikinio naminuko vienas iš provaizdžių galėtų būti kaukas. Naminis kaip toks daugiau žinomas slavų kultūroje. Tačiau kategoriškai negalima sakyti, kad slavų naminis ir lietuvių kaukas yra vienas ir tas pat - skirtingų kultūrų mitinės būtybės nebūtinai turi sutapti. Dabartinis mažybinis naminuko įvaizdis yra daugiau paveiktas populiariosios kultūros, tačiau atsirasti jis būtų galėjęs ir lietuvių atitinkamų mitinių būtybių pagrindu.

Bilduko terminas taip pat nėra senas. Ar tik nebus jis tiesiog vokiečių mokslinio termino “Poltergeist” (pažodžiui, besibaldanti dvasia) vertimas. Tai tik abstraktus pavadinimas pagal atliekamą veiksmą - beldimąsi. Tačiau kas būtent bilda, šis terminas nepatikslina. Gal tai mirusiojo vėlė, naktį grįžusi į namus? O gal vėjas? Vėjas, beje, irgi yra ne tik fizinis reiškinys, bet ir mitinė būtybė. Baladotis, bildėti gali ir kai kurios kitos lietuvių mitinės būtybės, tarp jų gal ir kaukai. Ypač jei gurkštelėjo per daug jiems paaukoto alaus...

Kaukai - tai lietuvių ir prūsų mitinės būtybės, - sako mokslininkas. - Krikščionybių autorių paliktuose istoriniuose šaltiniuose kaukas įgavęs neigiamą atspalvį, priskiriamas velniams ir pavadinamas velniu. Tačiau tautosakoje kaukas yra veikiau teigiama būtybė, nors ir chtoninė, t.y. žemiškos, požeminės, tamsios prigimties. Atrodo kaukai kaip maži “žemės žmogeliukai” ir primena nykštukus. Kai kurie mokslininkai, pirmiausia A.J.Greimas, iš paties jų vardo rekonstravo tam tikras kauko savybes, siejančias jį su vandeniu, drėgme, gleivėmis, žemės grumstu.

- Tenka išgirsti nuomonių, kad kaukai yra susiję su mirusiųjų pasauliu.

- Iš tikrųjų kauku pavadinamas ir nekrikštytas kūdikis, arba nekrikštyto mirusio kūdikio vėlė. Senovėje į krikštą žiūrėta labai griežtai: kol vaikas nėra pakrikštytas, jis priklauso ne žemiškajam, o anapusiniam pasauliui. Ir žinomo šiuolaikinio mokslininko Vykinto Vaitkevičiaus įžvalgos leidžia šias mitines būtybes susieti su protėvių vėlėmis: jis iškėlė mintį, jog buvusio kunigaikščio Kukovaičio vardo reikšmė yra susijusi su kaukų, arba kukų vieta, senoviškai veita. Kukoveitis reikštų kapavietę, vėlių vietą. Be to, kaukai ir savo funkcijomis tautosakoje lyg ir priklausytų vėlių pagalbininkių kategorijai - tautosakoje neaptiksime kokių nors demoniškų, žiaurių šių būtybių apraiškų,

Kaukas visada po slenksčiu

Lietuvoje pripažinta dainininkė Giedrė KAUKAITĖ prašo jos nevadinti moksliniais titulais, kurie tėra visų laikų pramanas. Sako: “Juk turiu vardą ir pavardę - esu Giedrė Kaukaitė. Mano pavardė pati gražiausia, bet tai ne mano nuopelnas - mano tėvelis Kazys Kaukas. (Kodėl gražiausia?) Nes prasmingiausia, mitologinė... Kaukas, kaip sako mitologija, - būtybė, esanti po slenksčiu ir namiškiams nešanti turtus. Bet tai greičiausia tik iliuzija, įsivaizduojant, kad turtai - tik laimė, džiaugsmai ir atradimai... Man kaukas atnešė viską: laimę, džiaugsmus, laimėjimus ir pralaimėjimus, atradimus ir praradimus. Taip pat ir patirtį, viltį, amžiną troškulį. Tai jau būtų kaita. (O kaip suderinti tą kaitą?) Tai jau vadintųsi išmintimi. Bet kaukas - išmintingas. Todėl jį tebesijaukinu, tikėdamasi ir pati tapti išmintinga. Mano kaukas visada po mano slenksčiu, kad ir kur būčiau - ant peties, kišenėje, šalia, virš galvos, po paranke ar kitoj gatvės pusėje, toje pačioje pievoje ar miške, palaukėje ar paupy. Aš jį įsivaizduoju kaip šiltą pūkuotą gumuliuką, panašų į mano kalytę Bertą, kuri visada atsiliepia šaukiama, miega tiek pat ilgai kaip ir aš. Nerimauja arba džiūgauja kartu su manimi, nekreipia dėmesio į apsimestinį liūdesį ar dirbtines provokacijas. Nes kaukas visuomet diktuoja pusiausvyrą”.

Lietuvoje Kauko pavardė yra labai reta. Vienas iš Žemaitijos kilusios dainininkės giminaitis, sudarydamas genealoginį medį, išsiaiškino, kad pirmasis šios pavardės atstovas - Jonas Kaukas iš prūsų atsikėlė maždaug 1712 m., išsikirto mišką ir toje vietoje pasistatė trobą. Ten dar tebestovi jo sodintas ąžuolas, Suvalkijoje jis yra saugomas gamtos paminklas. “Prieš porą metų organizuodami Kaukų giminės suvažiavimą aplankėme ir tą ąžuolą. Ir ką jūs manote - penkiese rankomis jo neapglėbėme”, - prisimena G.Kaukaitė.

Įdomu, ar turint išskirtinai retą pavardę galima sutikti bendrapavardžių. Neįtikėtina, tačiau Suomijoje viešbutyje pervertusi telefonų knygą joje aptiko pilna pavardžių su saviškės šaknimi. “Taigi mitai, mitai, mitai, kurie žmoniją sieja daug giliau ir plačiau, nei įsivaizduotume. Konkrečiai - rašytojas Kostas Kaukas, su kuriuo visą gyvenimą aiškinamės, kodėl mes abu esame Kaukai, nors tikrai nesame giminės. Bet kodėl mes Kaukai, tikriausiai pats kaukas tik ir žino. Ir mano tėvo pusseserė revoliucionierė, pogrindininkė Marija Kaukaitė. Ji nugyveno labai ilgą amžių, bet niekada nesu su ja susitikusi”.

Ponia Giedrė turi daugiau nei 30 metų pedagoginio darbo patirtį. Sako, mokytojauti - didžiausia dovana, nes pats daug ko išmoksti: “Bet kartu ir didžiausias praradimas, nes pats nori mokyti kitus. Pats metas sustoti... Džiaugiuosi, jeigu kam iš savo studentų pasėjau begalinį ieškojimą ir troškulį, kuris niekad neturėtų reikalauti atpildo”. Dainininkė vis dar tikisi pakeliauti po Lietuvą pristatydama savo kompaktinių plokštelių albumą.

Prancūzai ją vadina kokete

“Olialia Models” agentūrai priklausančią Astą KAUKAITĘ daugelis įsidėmėjo tuomet, kai “Mis Lietuva” konkurse iš Nemenčinės kilusi aštuoniolikmetė iškovojo “Mis gracija” titulą. Kai kam tuomet užstrigo labai reta ir išskirtinė gražuolės pavardė: “Žinau, kad kaukas yra tarsi laimę, sėkmę nešantis naminukas. Prisimenu, tėtis vis sakydavo: “Ar žinai, kas toks kaukas?” Jis labai didžiuojasi savo pavarde, todėl kiekvienąkart, kai pasirodau viešumoje - nusifilmuoju ar pelnau kokį titulą, vis primena: “Va, nebūtum Kaukaitė”. Kiek domėjausi, Lietuvoje yra labai nedaug Kauko pavardę turinčių žmonių, ir šie tikriausiai būtų mano giminaičiai”. Įdomiausia, kad mokyklos laikais Asta nebuvo patenkinta savo netipiška pavarde: “Galvodavau, kodėl bendraklasių pavardės tokios gražios ir ilgos, o maniškė kažkokia keista, tačiau bėgant laikui ji man darėsi vis mielesnė ir gražesnė. Ir dabar galiu pasakyti, kad labai didžiuojuosi savo pavarde. Mano nuomone, pavardė žmogui yra labai reikšminga, tikiu, kad ji man ir toliau neš sėkmę”.

O iš Nemenčinės kilusiai Astai tikrai sekasi: ji buvo pastebėta modelių agentūros, taip pat pelnė grožio įvertinimą prestižiniame konkurse. “Esu labai savikritiška, todėl dalyvaudama konkurse “Mis Lietuva” nieko nesitikėjau, tačiau merginos man prognozavo “Mis gracijos” arba “Mis elegancijos” titulą. Gerai pamenu tą momentą, kai skelbė nugalėtojas, stovėjau ir galvojau: “O Dieve, tegul ištaria “Asta Kaukaitė”. O kai išgirdau savo pavardę, mane apėmė tokia palaima, tarsi akmuo nuo širdies būtų nusiritęs”.

Pagalba iš tautiečio

Palyginti neseniai Asta pradėjo modelio karjerą. Tiesiog vieną dieną nusiuntė savo anketą “Olialia” mergaičių konkursui ir buvo pakviesta į finalinę atranką. “Telefonu buvo pasakyta, kad reikia pasiimti maudymosi kostiumėlį ir pasidaryti kuo natūralesnį makiažą, todėl ant veido neužsitepiau net pudros, tik lengvai tušu perbraukiau per blakstienas. Tačiau su mama atvažiavusi prie to klubo, kuriame ir vyko atranka, išvydau šalia besisukiojančias išsipusčiusias tikras lėlytes barbes... Išsigandusi nenorėjau lipti iš automobilio, bet mama paragino: “Jeigu jau atvežiau, tai eik”.

Dailaus sudėjimo merginai nusišypsojo sėkmė - ten ją ir pastebėjo “Olialia Models” agentūros vadovė Rūta Bartašiūtė, o po mėnesio aukštaūgė mergina jau išskrido dirbti modeliu į Paryžių. “Labai juokiausi, kai Paryžiuje niekaip neištardami mano pavardės vadindavo tiesiog kokete”, - šypsosi ji. Pirmosios dienos, praleistos svečioje šalyje, jai buvo nelengvos: agentūroje į rankas įdavė tik atrankų grafiką ir žemėlapį, pagal kurį pati turėjo susigaudyti. Vieną kartą turėjusi nuvažiuoti į atranką, kuri vyko už Paryžiaus ribų, bet įsėdo į ne tą traukinį. Taip atsidūrė 30 km nuo tos vietos, kur jai reikėjo būti. Su savimi mergina neturėjo pinigų - tik metro kortelę, kuri, pasirodo, neveikia už Paryžiaus ribų. Tačiau jai ir dar kartą nusišypsojo sėkmė: “Užkalbinau vieną metro važiuojantį keleivį, kuris labai sunkiai kalbėjo angliškai. Tas žmogus manęs ir klausia: tu modelis? O iš kur? Iš Lietuvos? Taigi ir aš esu lietuvis. Jis man nupirko bilietą, paaiškino, kaip reikia su tais metro važinėti. Tautietis mane išgelbėjo - nežinau, ką būčiau dariusi”.

Be pavardės tesėjo

Mergina išsidavė, kad jau ketverius metus draugauja su vilniečiu: “Mūsų draugystė jau patikrinta laiko, tikriausiai jau net neįsivaizduoju, kad su kuo nors kitu galėčiau susieti savo gyvenimą. Džiaugiuosi, kad jis mane supranta ir palaiko. Dar prieš pradėdama modelio karjerą apie tai kalbėjausi su vaikinu, paaiškinau, koks nepastovus yra modelio darbas. Tačiau jis neprieštaravo dėl tokio mano pasirinkimo”. Šiuo metu Asta mėnesiui išvažiavo dirbti modeliu į Turkiją, tad jos vaikino laukia tikras išbandymas - jis šventes turės sutikti be mylimos merginos.

O jeigu staiga Asta sugalvotų ištekėti? Koks būtų jos sėkmę nešančios pavardės likimas - ar ji nebijo, kad atsisakius mergautinės pavardės jai nustos šypsotis ir fortūna? “Su vaikinu jau šnekėjome šia tema. Galbūt priimčiau jo pavardę, tačiau norėčiau, kad bent vienas mūsų vaikas gautų mano pavardę. Mūsų šeimoje nėra nė vieno pavardės tesėjo - mano tėvai susilaukė penkių mergaičių, bet nė vieno sūnaus”, - sako ji.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"