Kur veda valstybę „vertybinė“ valdančiųjų užsienio politika

G.JAKAVONIS: Kai pasižiūri, kaip Lietuva valdoma šiandien, susidarai įspūdį, kad taip nešvariai ar negarbingai mūsų valstybė valdoma dar nebuvo. Nemanau, kad rinkimuose dalyvavę mūsų šalies piliečiai, kurie balsavo už dabartinę valdančiąją daugumą Seime sudarančius politikus, skaitė jų „programines nuostatas".

Nemanau, kad rinkėjams buvo žadėta nutraukti diplomatinius ir ekonominius santykius su Kinija arba visomis išgalėmis stiprinti bendradarbiavimą su Taivaniu, kur dabar mūsų verslas visaip skatinamas ieškoti partnerių; tikrai nežadėta uždrausti „Belaruskalij" trąšas vežti per Lietuvą, kad subankrotintume Klaipėdos uostą. Valdančiųjų „kliurkas" galima būtų vardinti ir toliau, bet verčiau pabandykie atsakyti, kodėl Lietuvoje vyksta tokie dalykai?

V.ČEPAS: Klausiate, kodėl tokie dalykai vyksta? Atsakymas labai paprastas - todėl, kad vieni dėl nerealiai užaukštinto savo „ego", nepamatuotų ambicijų, pritrenkiančio neatsakingumo ir stulbinančios nekompetencijos daro, kas šauna į galvą, o kiti mato, trauko pečiais ir numoja ranka - vis tiek nieko nepakeisi! Tipiškas lietuviams būdingas aviniškas nuolankumas. Todėl šia prasme kur kas įdomesnis klausimas yra ne kas vyksta (ką visi juntame savo kailiu), bet kodėl jie taip daro?

Neįprastai klampią ir nenuspėjamą situaciją Lietuvoje pagimdė dviejų ideologiškai priešingų politinių jėgų santuoka. Galvoje turiu konservatorius ir liberalus, „suženytus" neaiškios kilmės, bet labai aiškios paskirties Laisvės partijos.

Žinome, kad konservatizmas - tai tvarkos, stabilumo, tradicijų, ir atsargių bei apgalvotų reformų ideologija. Tuo tarpu liberalai guldo galvas už asmens laisves, siekia maksimaliai apriboti valstybės kontrolę ir, aišku, už laisvą rinką. Dabar pasakykite, kuri jų bent nedidele dalimi atitinka tai, kas joms prirašyta pagal prigimtį?

Švelniai tariant, visiškas chaosas, kada bendras abiejų partijų elgesio motyvas yra ne jų ideologinės nuostatos, bet veiksmų ir sprendimų nenuspėjamumas, kuris vis tik leidžia nuspėti, kad ir tolesni jų veiksmai bus nenuspėjami ir nederantys su tikrove. Gal ir paradoksaliai skamba, bet argi ne taip yra? O čia dar Laisvės partija su savo lovos ir tarpkojo reikalais. Taigi, politinės veiklos spektras nerealiai platus - nuo kėsinimosi „į vietą pastatyti" Kinijos komunistus, kas beveik prilygsta pasaulinei revoliucijai, iki „pokaldrinių" reikalų tvarkymo.

Kai politinės partijos su prigimtinėmis nuostatomis, grubiai tariant, šluostosi sau užpakalius, nelieka nieko kito, kaip rinkėjams siūlyti ne ideologines programas, bet pažadus: didinsim, kelsim, vystysim, suteiksim galimybes, plėsim, rūpinsimės...

Pažadai dažniausiai taip ir lieka pažadais, juos nesudėtinga pakeisti arba sugalvoti naujus, juoba kai palanki aplinka: ekonominė krizė, paskui pandemija, vėliau emigrantų krizė, karas Ukrainoje, energetikos krizė, o čia dar kas penktas Kremliaus agentas... Keisk viską pagal situaciją arba taip, kaip patogiau! Ką dabartiniai valdantieji ir daro.

Partijos švariai išsiplovė savo ideologinį turinį, liko tik nieko įpareigojančios ir su ideologija mažai ką bendro turinčios programėlės, kurios, kad nuramintų rinkėjus, kartas nuo karto pagardinamos įvairiomis dotacijomis, kompensacijomis, priemokomis, išmokomis, lengvatomis, atidėjimais, pratęsimais...!

A.RUSTEIKA: Vyksta todėl, kad pas mus viskas yra politika, tik va, bėda, nėra politinių partijų ir politikų, todėl jų taip nevadinkim. Imitacinėje demokratijoje, vidinio okupanto užvaldytoje teritorijoje, dominuoja finansinio, verslo ir politinės grupuotės, kurių būreliai rūpinasi tik savo vieta sąrašuose ir galimybe pasipelnyti. Jas supa minios giminių, švogerių, artimųjų ratai ir šiaip sirgaliai tribūnoms ir biuleteniams užpildyti.

Visa kita - žaidimo taisyklės, kurių viešai dera laikytis, o slapta, saviems teisėjams stebint - pažeidinėti. Kokios programos, kairieji ar dešinieji, nejuokinkit - tų grupuočių programų niekas neskaito, nežino nei rinkėjai, nei patys. „Partijos lyderių" paklausus, nelabai ką rišlaus pasakytų. Realūs veiksmai taip pat neatitinka nei programų, nei jokios partinės ideologijos, kurios, beje, taip pat nėra - tik nutriušusios iškabos.

Kairiausieji socdemai paslaugiai vykdo stambių piniguočių pageidavimus. Dešiniausieji konservatoriai kaip pasiutę kelia mokesčius it kokie užkietėję komunistai. Liberalai ir „laisviečiai" daro viską, kad tik visuomenei laisvės būtų mažiau. Ir visos didžiosios grupuotės uoliai vykdo stambiojo, korporacinio vietos ir importinio kapitalo interesus.

Kiekviena jų turi netikrą raguolį šviesiu nutarimų rytojumi nepatenkintiems varguoliams savo lovon prisivilioti - visokius niekaip nepriimamus progresinius ir minimumus, dideles pensijas ir liberalizacijas bei kitas stebuklines pasakas. Šie reikaliukai nepavojingi, bet dėmesiui nuo svarbių dalykų nukreipti svarbūs. Todėl dėl jų imituojamos daugiadienės gladiatorių kovos, organizuojami apskriti ir kampuoti stalai, vakarais kampe kudakuoja nusenusios etatinės laidų vedėjos.

O šiaip gyvenimas teka įprasta vaga. Grupuotės aršiai kovoja dėl galimybės prisigrūsti prie tešmens, kartais pasigirsta baisus kokio nors atstumtojo žviegimas, o po to - ir vėl sotus čepsėjimas. Tauta prie to priprato, žiauriai smerkia ir patyliukais svajoja irgi prisigrūsti. Šios pamainos ypatumas - čepsi konservatoriai ir tuo viskas pasakyta.

Tai ypatinga, invazinė padermė, genetiškai gimininga skėriams, labai myli svetimuosius ir bijo savųjų, todėl jų neapkenčia ir visaip niekina. Kovoja su visu pasauliu ir kuo daugiau kvailai pralaimi - tuo labiau tuo didžiuojasi, jaučiasi atlikę globalią pareigą, kurią tik patys supranta. Visi kiti yra valstybės priešai.

A.SKARDŽIUS: Valdantieji, išsikėlę sau tikslą kovoti už laisvę ir demokratiją visame pasaulyje, pamiršta savo tiesioginę pareigą - pasirūpinti ir Lietuvos žmonėmis. Net prezidentas, nuvykęs į Europos Vadovų Tarybą diskutuoti energetikos klausimais, susirūpinimą reiškia tik dėl paramos Ukrainai. Suprantama, Ukrainą remti - šventas reikalas.

Klausimas, kiek tokia valdančiųjų užsienio politika kainuos mūsų žmonėms, iš ko paimsime tuos milijardus? Lietuvos diplomatijos vadovas G. Landsbergis nuolat bando lygiuotis į JAV, tačiau pamiršta, kad mūsų šalies biudžetas viso labo 14 milijardų eurų, o Jungtinės Valstijos du dešimtmečius trukusiame Afganistano kare galėdavo sau leisti kasmet ištaškyti po 114 milijardų dolerių.

Net ir visą mūsų šalies metinį biudžetą skyrus paramai kariaujančiai Ukrainai, jai tai būtų tik lašas jūroje. Galbūt, G. Landsbergiui nereikėtų bandyti iššokti aukščiau bambos?

Neadekvatūs ir nekompetentingi valdžios sprendimai jau atsispindi ir valstybės valdomų įmonių veiklos rezultatuose. Kas trečia įmonė neišpildo valstybės lūkesčių dėl siektinų pelningumo rodiklių, strateginių tikslų įgyvendinimas taip pat stringa.

Valstybės valdomi „Lietuvos geležinkeliai" per 9 šių metų mėnesius pervežė 37 proc. mažiau krovinių nei tuo pačiu laiku pernai. „Lietuvos geležinkelių" nuostolis per pirmąjį šių metų pusmetį siekė 6,6 mln. eurų. Pagrindinė tokių rezultatų priežastis - dėl taikomų sankcijų kritusios krovinių pervežimo apimtys ir dėl to sumažėjusios pajamos. Jei tokia tendencija išsilaikys, kitais metais iš valstybės biudžeto prireiks 80 mln. eurų infrastruktūrai išlaikyti ir 40 mln. eurų keleivių vežimui finansuoti.

Ne ką geresnė padėtis ir Klaipėdos uoste, kur fiksuojamas žymus krovos nuosmukis - perkrauta beveik penktadaliu mažiau krovinių. Tuo tarpu kaimyniniai Baltijos jūros uostai džiaugiasi išaugusia krova ir teigiamais rezultatais. Ir tai dar vienas „vertybinės" užsienio politikos rezultatas, nes kaimyniniuose uostuose, pasirodo, ir toliau kraunami nesankcionuoti kroviniai iš Rusijos ir Baltarusijos, todėl jie ir turi teigiamus rezultatus.

Dar metų pradžioje, Lietuvai nutraukus santykius su Kinija, ministrė A. Armonaitė džiūgavo, kad Taivanas artimiausiu metu atidarys 1 mlrd. JAV dolerių dydžio paskolų fondą bendriems Lietuvos ir Taivano verslo projektams ir plačiai atvers duris lietuviškų prekių importui. Besibaigiant metams galime konstatuoti, kad tai liko tik tuščiais pažadais.

Į Taivaną šiemet eksportuota prekių tik už 9 mln. eurų, o Taivano tiesioginės investicijos Lietuvoje nesiekia ir milijono eurų. Susisiekimo ministerijai paskelbus savo siekį stiprinti ryšius su Taivanu, „Lietuvos geležinkeliai" suskubo uždaryti nuo 2012 m. Kinijoje veikusią atstovybę, motyvuodami pasikeitusiu Vakarų pasaulio požiūriu į Kiniją. Tuo tarpu pagrindiniu Taivano prekybos partneriu išlieka Kinija, o Vašingtono ir Pekino prekybos santykiai ir toliau sėkmingai plėtojami.

G.JAKAVONIS: Valdantiesiems patogu teisinti visas savo nesėkmes kartojant - vyksta karas...

A.SKARDŽIUS: Šiandien įprasta girdėti, jog dėl visko kaltas karas Ukrainoje, tačiau visų bėdų neturėtume suversti vien tik jam. Rusijos pradėtas karas ne tik atskleidė Europos valstybių priklausomybės mastą nuo jos energetikos išteklių, bet ir apnuogino kitas silpnąsias ES vietas: išvešėjusią biurokratiją, lobizmą ir nesugebėjimą operatyviai reaguoti į pasikeitusią situaciją, bei priimti bendrus sprendimus.

Europa susiduria ne tik su neregėta energetine krize, bet ir su rekordus mušančia infliacija. Lietuva ir čia niekam neužleidžia lyderės pozicijų.

Europa visoms bėdoms spręsti turi vieną receptą - spausdini papildomus eurus, o besibaigiant vasarai dar ir padidino spausdinimo greitį. Tačiau toks kelias nėra teisingas ir infliacijos nesumažins. Kiekvienam aišku, kad kuo daugiau eurų prispausdini, tuo labiau viskas brangsta. Daugiausiai už tai mokės paprasti žmonės ir pensininkai, o didžiausią naudą ir pelnus susižers bankai ir energetikos įmonės. Tai - žmonių skurdinimas.

Nors Europos centrinis bankas daro ką nori, Lietuva neturi jokių galimybių tam pasipriešinti ir nesvarbu kas - prezidentas ar premjerė - jai Europos Vadovų Taryboje atstovautų. Prezidentas trykšta optimizmu - pagaliau Europos Vadovų Taryboje pasiektas susitarimas dėl dujų kainų lubų! Įdomu kiek laiko dar prireiks Briuselio biurokratams, kol bus patvirtintas europinio lygio mechanizmas kompensuoti kainų skirtumui ir valstybės pajus realią to susitarimo naudą?

Energetikos ministerijos su trenksmu paskelbtas „proveržio paketas" irgi stringa, tik jau vietinių biurokratų kabinetuose. Skubios pagalbos verslui ir žmonėms reikia dabar, kalbos apie tolimą ateitį nieko neduoda. Reikia viešų diskusijų, bet „neklystančios" Vyriausybės sprendimai, paprastai, priimami po kilimu.

G.JAKAVONIS: Milžiniška mūsų „vertybinės" užsienio politikos kaina bei netektys, kurių išvengė ne mažiau tvirtai ir net dosniau Ukrainą remiančios šalys, turėtų būti išanalizuotos. Turi būti išanalizuoti ir Lietuvos mastais astronominiai valstybės ir verslo finansiniai nuostoliai, kuriuos patiria ne tik politikos vykdytojai, bet visi paprasti šalies piliečiai. Mokant tokią kainą, savaime kyla klausimas - vardan ko?

V.ČEPAS: Kai girdžiu ką nors šnekant apie „vertybinę" politiką, nejučia gniaužiasi kumščiai. Lietuvos valstybė sunkiai serga sparčiai progresuojančia liga, kuriai gydyti reikalingos skubios ir radikalios priemonės. Ir serga ne šiaip sau, bet todėl, kad mūsų valdžiai Lietuvos valstybė ir vertybės tarsi du nesusisiekiantys indai.

Ar gali kas paaiškinti, ko mes su savo „vertybėmis" puolėme į „pagalbą" klestinčiam Taivanui, kai žymiai arčiau ir kur kas didesnėse negandose kamuojasi 11 milijonų Turkijos kurdų tautinė mažuma. Čia pat Europoje katalonai ir baskai reikalauja savarankiškos valstybės! Ko mums ten reikia, ką mes ten pametėme? Gal kas nors kada nors praskleis paslapties šydą, paaiškins vardan ko buvo sugalvota ta „krizytė", į ožio ragą surietusi šimtus verslininkų, sugadinusi tarpvalstybinius santykius?

Bet grįžkime į Lietuvą. Kai valstybė serga, nekeista, kad kuo ilgiau mes klampojame Nepriklausomybės vieškeliais, tuo labiau skurstame? Ir fiziškai, ir dvasiškai! Didžiulė socialinė atskirtis, kurį bendrojo gėrio, kaip aukščiausios vertybės, siekimą daro neįmanomu dalyku, iš pamatų griauna valstybę.

Eilės prie nemokamos sriubos lėkštės tik ilgėja, maisto bankas jau nebeįstengia būtiniausiais maisto produktais aprūpinti visų bėdžių, skurdas vienas didžiausių Europoje... Lietuviai jau baigia išsibėgioti po svečias valstybes, kurių valdžioms pati didžiausia vertybė yra ne taivaniečiai, gudai ar ukrainiečiai, bet jų valstybių piliečiai!

Tuo tarpu Lietuva iš uždirbančių žmonių valstybės tapo apgailėtina kompensacijas iš ES pinigų savo gyventojams dalijančia vasale! Per trisdešimt Nepriklausomybės metų pragyvenimo lygis Lietuvoje „pakeltas" į neregėtas aukštumas - valdžia kompensuoja ir dotuoja beveik viską: šilumą, elektrą, vandenį, transporto paslaugas, gydymą (beje, pagal Konstituciją nemokamą), saulės elektrines, stogų dengimą, namų renovaciją, mažas pajamas, dantų protezavimą, profesionalų tingėjimą, net vaikų gimimą ir...laidotuves (kai yra taip, liberalams derėtų bėgti iš valdančiosios daugumos, arba pasikarti!).

O mūsų valdžios vyrai ir moterys kelia vajus Kinijoje, Gudijoje, nulėkę į Sakartvelą, grasina gruzinams sankcijomis, latvius spaudžia nepirkti elektros iš Astravo AE, beatodairiškai niaukiasi su rusais...

Tauta tirpsta kaip deganti žvakė, greitai neliks nė pustrečio milijono! Tačiau „elito" dvare akademinė ramybė. Šiek tiek pasistumdo dalindamiesi šiltus postus, valstybinius apdovanojimus ir titulus, o dėl valstybės skaudulių, ligos metastazių - absoliuti tyla. Nei profesionaliai paruoštos valstybės gaivinimo strategijos, nei idėjų kaip ištraukti žmones iš skurdo! O ir kam dėlto sukti galvas, kai tiek Lietuva, tiek jos piliečiai valdžiai - jokios vertybės.

A.RUSTEIKA: Kokia kaina, ponai, kam tai rūpi? Ar kam svarbu ją pagrįsti ir pateisinti? Tikriniai konservatoriai dėl kainų nesudera ir valstybės pinigų, kurių valstybė negaus dėl jų politikos nesąmonių, neskaičiuoja. Tačiau labai skaičiuoja, kada reikia juos iš žmonių atimti, sau algas krizės ir karo metu pasididinti - tada jų visada pakanka. O kai reikia piliečiams iš infiliacijos sunešto didžiulio biudžeto nors kiek kompensuoti, tada jų visada per mažai.

Vardan ko - irgi niekam nerūpi. Šeimininkams svarbu, kad būtume lojalūs, užtikrintume vidaus stabilumą, į mūsų sodras, pensijas ar batonų kainas jie nesikiša, patikėkit. Svarbu kritiniu atveju, strateginiu momentu įvykdyti pageidavimus, dėl kitko tvarkykitės kaip tinkami. Bet konservatoriai juk galvoja ir veikia konservatoriškai, valstybiškai, stachanoviečiai visada nori viršyti planą. Ir jie viršija!

Taivanio niekas pasaulyje nepripažįsta ir net patys jie to neprašo, bet mes faktiškai pripažinsim, atstovybes steigsim! Ukraina su Rusija kariauja, bet grūdus leidžia išvežti ir dėl to susitaria, nes tai visiems, visam pasauliui naudinga. Mūsų sąjungininkai, Europos Sąjunga ir JAV baltarusiškas trąšas perka, o mes nepirksim, tegu skradžiai mūsų geležinkeliai ir uostas, bus lengviau pasiprichvatizuoti!

Uždirbti iš priešo visais laikais buvo laikoma karine gudrybe, tą darė visos šalys visais laikais. Dabar sunaikinti savo šalį, verslą ir piliečių gerovę yra konservatorių „karinė gudrybė", kuri nereikalinga nei sąjungininkams, nei šeimininkams, nei Lietuvai. Bet labai reikalinga šalį privatizavusiai šventajai šeimai, kuri net savo vaikystės sodų ir Mortos mokyklos pelnų už 2021 metus iki šiol nepaskelbia, nors tai ir privaloma, nes bijo, kad pamačiusi skaičius Tauta neimtų statyti barikadų.

Juk iki kadencijos pabaigos numatyta reorganizuoti, pertvarkyti ar privatizuoti visas iki vienos strategines valstybės įmones. Kuo labiau jas nustekensi - tuo eisis lengviau. Juk žino, kad bus išspirti iš politikos amžiams, toks paskutinis šansas ir dideli kąsniai. O tu, Gediminai, klausi vardan ko...

G.JAKAVONIS: Šviesios atminties Justinas Marcinkevičius mums paliko priesaiką - būti savo žemės šeimininkais. Šeimininką poetas suprato kaip šeimos tėvą, kuris keliasi pirmas, dieną dirba savo ūkyje, o vakare apėjęs namus, miegoti eina paskutinis. Toks žmogus nesipyksta su kaimynais, brangina savo bendruomenę. Deja, patarimų, kaip tvarkytis savame kieme, Lietuvos šeimininkais save lakantys dabartiniai valdantieji linkę pasiklausti už jūrų marių gyvenančių turtingų „giminaičių", o ne savo „šeimos" narių. Ar tikite, kad su šios kadencijos konservatorių - liberalų - „laisviečių" valdžia mūsų šalyje tos nesąmonės baigsis?

V.ČEPAS: Nors esu optimistas - netikiu! Nematau jokių atsigavimo ženklų. Nepagarba Konstitucijai, stulbinanti nekompetencija, nepamatuotos ambicijos, pribloškianti arogancija per likusius dvejus metus pribaigs Lietuvą. Liks tik vardas, kurį galėsime skanduoti per krepšinio varžybas. Mes savo valstybę jau pramiegojome!

A.RUSTEIKA: Nesibaigs, jei to visuomenė griežtai nepareikalaus, nes ir skvernelistai, ir socdemai, ir kiti imitacinės demokratijos žaidėjai alkani ir laukia savo progos. Tiesiog prie mygtukų susės kitos grupuotės, pasikeis siurbėlės ir veiksmas vyks toliau. Ne naujų vairuotojų Lietuvai reikia, o sugrąžinti valstybę jos piliečiams. Neišsprendus šio klausimo jokios permainos neįmanomos.

Vietinis (ne transkorporacijų) verslas jį išdavusią konservatorių grupuotę jau nurašė ir ieško naujo šeimininko. Jėgos struktūrų vadovybė nuo valdančiųjų „politikos" pašiurpusi ir linksta į neutralumą kritiniu momentu. Tą gerai junta ir jau vertina šeimininkai. Neabejoju, kad ambasadose tai jau svarstoma ir konsultuojamasi su savo vyriausybėmis, aptariami variantai. Tas puikiai jaučiasi ir iš besikeičiančio žiniasklaidos tono.

Komedija baigiasi, jie nebeturi jokių šansų. Nebent ieškoti naujų koalicijos „partnerių" ir atsisakyti kontraversiškų, visuomenei kategoriškai nepriimtinų projektų, išmesti iš krentančio baliono kokius nors kreivius su dulkiais, sudaryti mažumos Vyriausybę. Galiausiai yra ir bendras visų imitacinės politikos žaidėjų interesas - pavojaus visiems atveju skelbti priešlaikinius rinkimus, kol naujos visuomenės jėgos ir asmenybės dar nesukūrė politinės jėgos, kuri juos neabejotinai nušluos.

Tik pastarasis variantas, žinant lietuviškos valdžios gobšumą ir aroganciją, mažai tikėtinas. Todėl artimiausiais mėnesiais stebėsime imitacinės pseudodemokratijos autorių grupinę agoniją ir gal net šiame procese sudalyvausime. Nebent valdantieji suorganizuotų dar kokią nors nepaprastąją padėtį dėl karo ar surengtų kokį nors vietinės reikšmės maidaniuką kaip pretekstą visuomenei užgniaužti.

Tik abejoju, ar pastarasis variantas būtų labai tikėtinas. Tam jiems pakaktų ir įžūlumo, ir cinizmo, tačiau pritrūktų proto bei specialiųjų tarnybų ir jėgos struktūrų vadovybės palaikymo, kas jau akivaizdu. Tikroji, gyvoji Lietuva - ruoškitės pradėti prisikėlimą, sofos filosofai - nusipirkit alaus ir spragėsių. Veiksmas baigia prinokti.