Kuo buvo teisus Juozas Baltušis

Jau esame laikę rankose kai ką itin asmeniško iš kadais dievintos asmenybės gyvenimo - 2010-aisiais pasirodė R.Baltušytės sudaryta knyga „Juozas Baltušis iš arti: laiškai ir kita“, tačiau ir ji pati prisipažino, kad iki šiol tėvo dienoraščių nebuvo skaičiusi. Pirmoji pažintis įvykusi prieš porą metų, kai poetas, „Metų“ redaktorius Antanas Šimkus, sumanė spausdinti J.Baltušio dienoraščio fragmentus ir paprašė jos sutikimo. „Aš labai dėkinga, kad mano nuomonės klausė, nes pagal testamentą (išlaukus 25 metus po rašytojo mirties - D.Š.) aš neturiu jokio įgaliojimo drausti spausdinti. Žinojau, kad dienoraščiai yra ir, atvirai sakant, net nenorėjau jų skaityti, nes tariausi ir taip viską žinanti, nieko ypatinga juose netikėjau rasti. Bet perskaičiusi pagalvojau, kad yra dalykų, kurių vaikams apie tėvus, kaip ir tėvams apie vaikus geriau nežinoti. Buvau tos nuomonės, kad prieš spausdinimą reikėtų kai ką juose išbraukti, bet Antanas pasakė: ne, čia yra dokumentas ir mes taisyti jo negalim“.

A.Šimkus pasakojo knygos radimosi istoriją: tapęs „Metų“ redaktoriumi ieškojęs kokios nors medžiagos, susijusios su praeitimi, ir sužinojęs, kad Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomi J.Baltušio dienoraščiai ir kad juos jau galima atsiversti, įniko skaityti. Beskaitant, sakė, jo, nemačiusio J.Baltušio gyvo, neapleido nuojauta, kad tie dienoraščiai yra svarbūs „ne tik kaip paties J.Baltušio, bet ir visos epochos dokumentas.“ Jeigu jie įdomūs jam, vadinasi, turėtų būti įdomūs ir jaunajai kartai.

J.Baltušio dienoraščiai buvo pristatyti Lietuvos mokslų akademijoje Vilniuje, Anykščiuose, kadaise įdavusiame liaudies numylėtam rašytojui garbės piliečio vardą ir paskui naujais laikais, prasidėjus nuožmiam puolimui dėl J.Baltušio antisąjūdiškų pasisakymų, jį atsiėmusio. Tą metą prisimindamas signataras Lionginas Šepetys knygoje „Neprarastoji karta“ (2005) rašo: „Beveik esu tikras, ne vienas tuometinio rašytojo palikimo niokotojas dėl to jau nešiojasi gėdos dieglį. Ir nieko čia stebėtino. Laikas gludina viską: kalnų viršūnes, Velykų salų skulptūras, politinių aistrų proveržius“.

Pagal knygos sutiktuvių atmosferą galima manyti, kad laikas kai ką jau bus pašlifavęs, nors faktas, kad ją sutinkanti auditorija yra prijaučianti rašytojo kūrybai ir dažnusyk jį menanti, irgi bus tiesa. Jai nerūpi kaltinti - jai rūpi aiškintis ir suprasti J.Baltušio pasaulėžiūros prieštaringumus. Pasak politiko Česlovo Juršėno, J.Baltušis buvo tapęs tarybinės sistemos dalimi, bet kadangi buvo doras ir jautrus, negalėjo nematyti, kokia nesimpatiška ir net bjauri tarybinė tikrovė, ir neaprašyti jos savo dienoraščiuose su baltušišku humoru ir sarkazmu. Dėl šitokio disonanso kritikai buvo nusprendę, kad rašytojas vienoks namie, kitoks viešumoje, tačiau Č.Juršėnas gan atsargiai priima šią kritiką, nes kiekvienu svarbiu klausimu anais laikais Baltušis turėjo savo nuomonę ir drįsdavo ją viešai sakyti. Jis primena, kad 1969 metais J.Baltušis viešai gynė Solženicyną, atsisakė jį pasmerkti, kaip ir rusų rašytoją Borisą Pasternaką. Jis cituoja fragmentą, paimtą iš 1990 metų laiško, spausdinamo knygoje „Juozas Baltušis iš arti: laiškai ir kita“: „Gyvenu vienu dideliu nerimu, kas laukia lietuvių tautos ir vienu troškimu - Lietuvos tautos gyvybiniu išlikimu, o tam pavojus dabar kilęs labai didelis. Esu įsitikinęs, kad Lietuva pati negali nei išsilaikyti, nei egzistuoti ilgesnį laiką, norim ar nenorim. O turim pasirinkti, su kuo mes: su Rusija ar Vokietija, nūnai išėjusia į galingiausios Europoje pozicijas“.

Anot literatūros kritiko Valentino Sventicko, ši knyga - tai pirmas nekupiūruotas pasakojimas apie 1970-1975 metų sovietinę Lietuvą. „Baltušis atsiuntė iš ano laiko ir padėjo ant lėkštės dabartiniams sovietologams ir istorikams unikalią medžiagą, - kalbėjo jis, - kuri skatins pripažinti, kad ligšiol jų pieštas ano laiko vaizdas panašus į tuščiavidurį kevalą, ir dar pageidautinos spalvos. Ypač svarbu, kad kalbama veiksmo dalyvio balsu, o tas dalyvis daug ką daro arba susitaikydamas su politine sistema, arba sumaniai manipuliuodamas jos absurdais ir gėrybėmis. Vieną dieną buvęs piemenėlis gali užrašyti, kad Lietuvos kaimas niekada negyveno taip gerai, kaip prie tarybų valdžios, kitą dieną vaizdingai aprašyti, kaip viskas pūva ir griūva, kaip savivaliauja partinė nomenklatūra, kaip mus siaubia rusai ir kad medicina nieko verta“.

Literatūros tyrinėtoja profesorė Viktorija Daujotytė užsimena apie Baltušio politinį jautrumą bei įžvalgumą, „visuomenės vidinių tvinksnių tikrinimą ir jautimą“ ir pacituoja tai liudijančias eilutes, parašytas 1970 metų kovo 11 dieną: „Vyksta žmonių sąmonėje labai gilus procesas, dar gana lėtas, bet nesulaikomas, sistemingas, ir šis procesas, ne mūsų santvarkos ir ne mūsų ideologijos naudai“. Ji abejoja, ar aštuntojo dešimtmečio pradžioje daug rastume tokio įžvalgumo žmonių, kurie būtų fiksavę tą nesulaikomą procesą, palengvėle griaunantį santvarką iš vidaus.

„Dienoraštis pradedamas rašyti tada, - kalbėjo profesorė, - kai sąmonėje atsiranda plyšių, susidvejinimų, susidvigubinimų, kai ryškėja nelengvi disonansai ir pasaulėjautoje, ir pasaulėžiūroje. Nors nei tarybų valdžia, nei Lietuvos buvimu Tarybų Sąjungos sudėtyje ir neabejojama, socializmas Baltušiui nebeatrodo toks patikimas, tarybinė tikrovė, ypač šiek tiek pamačius pasaulio, kelia nelinksmų minčių (...) Iš tiesų gauname labai įspūdingą medžiagą. Užrašus iš gyvenimo, iš akylaus jo stebėjimo, iš patirties, apimančios kelis lygius - gyvenimo išorę, aplinkybes, bendravimus, savistabą, savigyrą, kūrybos problemas, pereinančias ir į kūrybos psichologijos liudijimus. Daug kas sumuojama, daug kas leidžiasi sumuojama, užrašoma, bet daug kas lieka ir kaip slaptas atodūsis. Baltušio atodūsiai, kurie pagauti šitoje storoje knygoje, yra nesanti, bet ir esanti kalbos dalis. Ir Baltušiui kartais pasiseka šią kalbos dalį bent pažymėti, bent siųsti mums ženklą, kad ji yra...“

Knygynuose tirpsta šiems laikams gana didelis (2000 egz.) Baltušio dienoraščių tiražas. Knygos iniciatorius poetas A.Šimkus duoda vilties, kad dienoraščiai neapsiribos vienu tomu ir greičiausiai laikui bėgant sulauksime tęsinio - Literatūros ir meno archyve saugomų užrašų baigimo data - 1991 metai. „Buvo laikas, kai mes galvojome, kaip mums išvengti Baltušio, - sakė V.Daujotytė, - ir atėjo laikas, kai mes norime to Baltušio kaip galima daugiau, kad regėtume buvusį gyvenimą autentiško liudijimo akimis“.

***

Jo Juza tebepjauna dobilus

„Supažindino mus kažkada Virgilijus Čepaitis, - prisimena režisierius G.Lukšas. - Aš buvau perskaitęs „Valiusei reikia Alekso“, norėjau sukurti filmą pagal, mano nuomone, genialią novelę. Nepavyko. Po to mes sėdom su Virgilijum ir rašėm scenarijų pagal „Parduotų vasarų“ vieną dalį. „Virto ąžuolai“ buvo mano pirmasis filmas didžiajam ekranui. Protingas, itin jautrus žmogus nesikišo nei į scenarijaus rašymą, nei į aktorių parinkimą. Jam labai patiko daugybė ten debiutuojančių aktorių. Priminsiu, kad pirmąjį savo vaidmenį kine suvaidino Vladas Bagdonas, mažyčiu vaidmeniu debiutavo Kostas Smoriginas, aš jau nekalbu apie Nijolę Lepeškaitę. Nesutarėm tik dėl vienos moters (kur su Baltušiu sutarsi dėl moterų?), kuri turėjo vaidinti herojaus mylimą merginą. Ir čia Baltušis pasiūlė aktorę, tuo metu jauną aktorę Violetą Podolskaitę, kuri jam labai patiko; ji ir suvaidino tą vaidmenį filme...

O paskui mes su juo važinėjom po Lietuvą ir vienas šmaikštus žmogus tas nesibaigiančias keliones pavadino „klajojančiu Baltušio cirku“. Nebuvo tokios vietos Lietuvoje, kur mes nebūtume nuvažiavę. Donelaičio gatvėje besėdant į mašiną pro langą Monika Mironaitė šaukia: „Lukšai, ir vėl Baltušį pas mergas veži!“. Įdomu, kas ką veža... Nuvažiuojam į miestus miestelius ir vyksta susitikimai, ir kalbu ne aš, kalba Baltušis, nes žmonės susirinko jo klausyt, į jį žiūrėt, o paskui pabaigoje atsisukama į mane, niekam nežinomą, ir kai aš pasakau kelis žodelius, tai vis dar paklausiama J.Baltušio: ar tikrai?

...Mes norėjom su Juozu žygiuot toliau. Jis man skaitė Juzos rankraštį ir aš taip norėjau sukurt filmą „Sakmė apie Juzą“. Prisimenu, kaip J.Baltušis guodėsi, kaip jis terorizuojamas, kaip jam neleidžiama į Juzą įdėti epizodo apie kartu laidojamus rusų ir vokiečių kareivėlių kaulelius... Ne, negalėjo būti tokio epizodo, kaip ir filmo „Sakmė apie Juzą“...

Labai geras bičiulis Marcelijus Martinaitis, kurio irgi jau nebėra, buvo mane pamokęs įkišti pirštą į Juzos knygą ir tądien atsivertus perskaityti tą vietą. Sakė, visada pataikysi. Keista, gal dėl to, kad per dažnai kaišioju knygon pirštą, bet pataikau vis į tą pačią vietą, kaip Juza pjauna rasotus dobilus. Ir nieko gražesnio lietuvių prozoje už tą epizodą, kaip Juza pjauna dobilus, aš nerandu ir šiandien.“