Kuo Julius Panka panašus į ministrą Arūną Dulkį

- Šiandien turbūt nebeišdrįstumėt pasikabinti šūkio „Esu homofobas" arba surikti „Lietuva - lietuviams"?..

- Ideologija toks dalykas, kuri subrendusiam ir nuosekliam žmogui nesikeičia pagal politines ar darbo konjunktūras, bet, aišku, viskam yra savas laikas ir vieta. Aš ir šiandien neišsižadu minties, kad Lietuva yra mūsų Tautos namai, kad lietuvių kalba ir nacionalinė kultūra turi būti valstybės prioritetas. Iš praeities dėl nieko nesigailiu, nesu niekuo nusikaltęs nei žmogui, nei visuomenei, nė karto neturėjau problemų su teisėsauga, o dėl to, kad reiškiau savo pažiūras, kurios patinka ne visiems, tiesiog naudojausi demokratijos teise, kaip ir visi kiti joms prieštaraujantys. Na, dėl homofobijos, - nebijau aš homoseksualų, niekada nesakiau, kad jų nekenčiu, tik, kartoju, mano nuomone, tai tiesiog susireikšminę žmonės, turintys kažkokių problemų ir tas problemas dar ir reklamuojantys; džiaugiuosi, kad tokių mūsų rajone neteko sutikti. Gyvendamas provincijoje matau, kad yra daug svarbesnių, įdomesnių ir rimtesnių tikslų, negu tie, kurių siekia tam tikros mažumos, labai dažnai dėl to provokuodamos daugumą, nes joms tiesiog reikia to dėmesio. Tai mes matome ir Seime: užuot sprendę globalias problemas (kiekvieną dieną brangsta energijos ištekliai, brangsta prekės ir pan.), parlamentarai svarsto, kaip kažkokius darinius pavadinti šeima ir kaip tam dariniui vaidinti šeimą; manau, Tautos atstovybėje kur kas rimtesni klausimai turėtų būti sprendžiami.

- Kuo dar gyvenimas provincijoje jums atrodo patrauklus?

- Trisdešimt savo gyvenimo metų pragyvenau Vilniuje, dabar jau tuoj bus penkeri, kai esu Kupiškyje, tad jau galiu palyginti pliusus ir minusus. Tikrai nesigailiu šio sprendimo, pliusų kur kas daugiau nei minusų: galima pradėti nuo paprastų dalykų kaip oras ir triukšmingumas. Vaikams čia gera augti, nes jie ir į bendrojo ugdymo, ir į muzikos mokyklą gali nueiti pėsčiomis. Nuvažiuoti iki ežero užtrunka penkias minutes automobiliu ir 10-15 min. dviračiu. Na, Vilniuje traukiant iki Žaliųjų ežerų, tektų pastovėti „kamščiuose" arba pavojingai manevruoti tarp automobilių, jei važiuotum dviračiu. Ir žmonės čia malonūs, bendraujantys ir bendradarbiaujantys, beveik visi viens kitą pažįsta; Vilniuje kartais net savo laiptinės kaimynų nepažįsti.

- Galų gale Kupiškyje nebūna gėjų ir lesbiečių eitynių?

- Na, taip, Kupiškyje galima tikra vaivorykšte džiaugtis, o ne ta, kurioje vienos spalvos trūksta.

- Kadangi kovą stuktelėjo metai, kai vadovaujat Kupiškio ligoninei, tad sakykit, kame šio darbo cukrus ir druska?

- Pakliuvus į naują sritį, pirmą pusmetį tik susipažįsti su pačiu darbu, jo specifika ir subtilybėmis, antrą pusmetį žinias įtvirtini praktiškai ir tik po metų, galima sakyti, pasijunti stovintis ant abiejų kojų. Žinoma, ir toliau nepaliauji mokytis, nes darbas kolektyve ir reformų režimas sulig kiekviena diena atneša savų niuansų.

- Žinot, kuo jūs panašus į sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį?

- Kaip pasakyti korektiškiau. Na, iš tikrųjų, mes panašūs nebent tuo, kad nei jis, nei aš nesame medikai, aš esu baigęs istorijos ir sociologijos mokslus, studijuoju teisę, jis, kaip žinote, yra ekonomistas.

- Kodėl rajoninės ligoninės vadovo postas nėra itin geidžiamas?

- Manau, į šią problemą galima pažiūrėti iš kelių pusių. Ne paslaptis, kad iš provincijos regionų vyksta dviejų krypčių migracija: vieni išvažiuoja į užsienį, kiti - į didmiesčius, kurie it magnetas susiurbia žmones. Tad, viena vertus, jaunų išsilavinusių amžiaus žmonių tikrai trūksta regionuose, dėl to ir kandidatų, galinčių eiti pareigas, reikalaujančias tam tikros specialybės ir tam tikrų žinių, pasirinkimas yra ribotas. Kita vertus, dar gajus stereotipas, kad gydymo įstaigai turi vadovauti gydytojas. Su juo susiduriu kone kasdien, nors iš tikrųjų vadovavimas įstaigai - tai visų pirma vadyba, darbas su personalu, klientais, gebėjimas bendrauti, motyvuoti, spręsti finansinius klausimus ir pan. Būtent dėl to ne medikai net negalvoja eiti į tokias pareigas, o medikų, kurių pašaukimas yra gydyti, administracinis darbas nevilioja. Retas gydytojas ryžtasi atidėti savo pašaukimą ir pasineria į administracijos džiungles.

- Lygiai taip pat retas gydytojas meta darbą didmiestyje ir važiuoja į dirbti į rajonines ligonines? Jums pavyko prisivilioti bent vieną?

- Labai skaudus klausimas, provincijoje ypač trūksta medikų. Na, pavyko pritraukti keletą specialistų, tarp jų 3 jaunus medicinos gydytojus, bet jie galbūt įstos į rezidentūrą (to jiems ir linkiu), tad turės kuriam laikui palikti mūsų ligoninę.

- Ar čia jūsų planų nejaukia sveikatos apsaugos sistemos reforma?

- Šita reforma turbūt labiausiai apsunkina jaunų specialistų paiešką. Jaunas žmogus, kuris dažnai turi ir vaikų arba ketina jų susilaukti, nori kažkur suleisti šaknis, tačiau reformos, kai neaišku, uždarys ligoninę neuždarys, reformuos nereformuos, optimizuos, keisis paslaugos nesikeis, ar reikės tokio profilio gydytojų ar nereikės, yra nuolatinis Damoklo kardas, kybantis virš mūsų galvų. Gal dėl to susidarė tas užburtas ratas, kai nedidelės rajoninės ligoninės nepritraukia specialistų, nes jie būgštauja galintys greit prarasti darbą.

- A.Dulkio vadovaujama ministerija džiūgauja, kad didžiuma savivaldybių sutinka su siūloma ligoninių pertvarka, kuri esą priartins medicinos paslaugas prie gyventojų. Daugeliui gyventojų šis pažadas atrodo niekinis, ypač turint galvoje, kad vizito pas gydytoją jau dabar tenka laukti kelis mėnesius, o į ligoninę patekti neretai galima tik su greitąja arba mirus. Ką manot jūs?

- Prieš savaitę sveikatos priežiūros vadovų susitikime su prezidentu Gitanu Nausėda, vykusiame jo lankymosi Panevėžio rajone metu, pasakiau, kad nieko nėra baisiau už nesibaigiančią reformą. Paprastai kiekvieną kartą po rinkimų į valdžią prasistūmusi jėga imasi pertvarkų įvairiose srityse, tuo tik sukeldama ir net paaštrindama socialinio nesaugumo jausmą ne tik suinteresuotose grupėse, bet ir visuomenėje. Vieną kartą reforma turi būti padaryta ir žmonės turi pasijusti saugūs bent 10-15 metų į priekį, - jie turi žinoti, kad iš esmės nei paslaugos, nei ligoninių bei poliklinikų išdėstymas artimiausiais metais nesikeis. Sveikatos centras nėra bloga idėja, tačiau kyla klausimas, kam reikėjo prieš 20 metų dirbtinai atskirti poliklinikas nuo ligoninių, kad dabar vėl taip pat dirbtinai bandyti jas sulipdyti. Kuo tai padės pacientams, kuo užtikrins paslaugų prieinamumą, nežinau, negaliu atsakyti. Galbūt ministerijai matosi kitaip, galbūt ji turi slaptų argumentų, kuriuos saugo lemiamam momentui, tačiau aš kol kas rimtų argumentų iš jos neišgirdau. Na, jeigu kalbama apie kaimyninius rajonus, kur, sakykim, norima uždaryti akušerijos, chirurgijos, vaikų skyrius, kur jie dar nėra uždaryti, tai mūsų ligoninės apskritai nėra dėl ko optimizuoti, pas mus viskas jau optimizuota. Vienintelis dalykas, ką mes norime išsaugoti, - vidaus ligų (aktyvaus gydymo terapinis) skyrius, - be jo mūsų įstaiga nebegalėtų vadintis ligonine, nes joje liktų antrojo lygio specialistai konsultacijų poliklinikoje, reabilitacijos skyrius ir slaugos paslaugos. Kitaip tariant, ji turbūt taptų slaugos namais su papildomomis paslaugomis.

- Kas žino, galbūt toks ir yra valdančiųjų tikslas: išvarius jaunimą emigracijon, Lietuvą paversti slaugos namais...

- Jeigu pas mus uždarytų vidaus ligų (terapinį) skyrių, visi pacientai greičiausiai būtų nukreipiami į respublikinę Panevėžio ligoninę. Šiuo metu nuvykus ten, už 50 km, nuo trijų iki septynių valandų priėmime pacientai laukia. Taip yra šiandien, kai dar veikia visos rajoninės ligoninės. Pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jeigu jos būtų uždarytos, o Panevėžio ligoninė liktų tokių pat parametrų kaip dabar. Turbūt pacientams tektų laukti po dvylika valandų eilėje, nes Kupiškio pacientams ten fiziškai nėra vietų. Vien dėl to, manau, lovų skaičius mūsų ligoninėje turi būti išsaugotas, juo labiau kad jų užimtumas gana didelis - pacientai, kurie gydosi stacionariai, negali būti gydomi ambulatoriškai.

- Kokių nepatogumų šiandien patiriat dėl savo tautiškumo?

- Žinot, kai sudalyvauji kokiame nors ryškesniame nesisteminiame politiniame judėjime ar veiksme, vienoks ar kitoks praeities šleifas velkasi tau iš paskos. Kartais gana tokio savo kovas kovojančio sofos riterio, kaip Skirmantas Malinauskas, kuris kažkodėl jausdamas man neapykantą, pradėtų provokaciją viešojoje erdvėje, vildamasis žurnalistų ir visuomenės palaikymo. Taip buvo prieš gerą pusmetį, tačiau provokacija nepavyko.

- Prisimenu, buvot puolamas už tai, kad be mediko išsilavinimo tapote ligoninės direktoriumi. Tuo pirmiausia ir skiriatės nuo A.Dulkio, kuris irgi ne medikas, tačiau dėl to kritikos išvengia...

- Nenorėčiau įžvelginėti nei panašumų su juo, nei skirtumų...

- Dėl savo pažiūrų buvot skundžiamas darbdaviams, dėl jų buvot priverstas išeiti iš darbo (turiu galvoje „Lidl" atvejį). Sakykit, ar bent viena žmogaus teisių gynimo organizacija, kurių apsčiai privisę Lietuvoje, užsistojo jus, kai buvot velėjamas prieštaringai vertinamos „meinstryminės" žiniasklaidos?

- Žinoma, ne. Didžioji dalis vadinamųjų žmogaus teisių gynėjų organizacijų gauna solidų europinių ir tarptautinių fondų finansavimą ir podraug su juo priesakus ginti homoseksualų ar imigrantų teises, - normalios prigimtinės žmogaus teisės, kaip ir prigimtinės šeimos likimas jiems nerūpi. Galiu drąsiai teigti, jog plačiąja prasme žmogaus teisės jų nejaudina nė kiek. Tiesa, dar yra Lietuvos žmogaus teisių asociacija, bet ji ne sisteminė, ji nepatogi sistemai, negauna finansavimo ir jos balsas yra slopinamas.