Kunigas dalijasi paveldėta Dievo dovana

- Rugsėjo pradžioje dainavote koncerte „Amžinoji šviesa", skirtame popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje atminti, kartu su Šiaulių pučiamųjų orkestru, Šiaulių katedros choru „Džiaugsmas", solistais Evelina Gancevska, Edgaru Davidovičiumi, Pijumi Kondrotu, Romualdu Juzukoniu. Ne vieną klausytoją nustebinote išskirtiniu balsu - esate ne tik kunigas, bet ir dainininkas?

- Dainavimas mūsų šeimoje yra paveldėta Dievo dovana. Ir mano amžinatilsis tėvelis, ir visi dėdės buvo muzikantai, vienas dėdė buvo vargonininkas, buvo visas šeimos orkestras. Tėvelis turėjo gerą balsą, buvo atrinktas, kai dar tarnavo Lietuvos kariuomenėje, į pirmąją konservatoriją. Paskui atėjo sovietmetis - į Sibirą, į kančias, taip visi ir išsisklaidė.

Aš mokiausi muzikos mokykloje Tauragėje ir jau vėliau, kai buvau kunigas Panevėžyje, įstojau mokytis pas profesorių V.Prudnikovą, bet mokytis neteko. Gavau paskyrimą į Šeduvą klebonu, turėjau vykti. Taip reikėjo - kaip ir kiekvienas kunigas, esu davęs vyskupui ištikimybės ir nuolankumo pažadą, o vyskupo sprendimas buvo, kad aš važiuočiau klebonauti, o ne studijuoti. Viską priimu kaip Dievo valią. Bažnyčioje giedu, dainuoju, man Dievo šlovinimas, liturgija nuostabiai graži. Šventas Augustinas sako: kas gieda, dvigubai meldžiasi.

Debiutas įvyko per Jono Pauliaus II minėjimą, buvo labai gera intencija. Širdis visą laiką jaudinasi, bet bažnyčia yra vieta, kur emociškai jaučiuosi laisvai, pakylėtai, jaučiu pilnatvę. Tai mano namai.

- Ar turite dar muzikinių planų?

- Man labai smagu, kad Šiauliuose patekau į erdvę, kur vyksta daug muzikinių renginių. Tik atvykęs, pirmiausia susipažinau su menininkais, muzikais, kurie atėję sakė: „Kunige, norime su jumis draugauti, turime kai kuriuos įdirbtus dalykus, ar galime?" Man buvo toks keistas klausimas, ar galime - toks anų metų, kai buvo negalima. Ne tik kad galima, eikime kartu, džiuginkime gyvenimą, duokime žmonėms!

Koncerte prisiminiau, kaip tikėjimas buvo persekiojamas, žmonės buvo terorizuojami - vaikai, mokiniai, mokytojai. Tie žmonės, kurie matė sibirus, tremtis, persekiojimus, prisimena Jono Pauliaus II, pontifiko, Kristaus vietininko žemėje, vizitą į Lietuvą - tai buvo kažkas nerealaus.

Žmonės koncerte mane pakėlė - žiūrėjau ir net graudu buvo dainuoti iš džiaugsmo, kad ir žilagalviai čia jaunyste sužydėjo.

Kiek galėsiu, kiek Dievas leis, dainuosiu. Džiaugiuosi, kad mane priėmė į muzikinę erdvę ir veiklą.

- Minėjote, kad tėvelio šeimą išdraskė tremtis. Kokia jūsų šeimos istorija?

- Tėvelis dalyvavo partizaniniame pasipriešinime Jurbarko rajone, buvo lageryje Vorkutoje. Mamytės visa šeima buvo ištremta Krasnojarske. Žodis „Tėvynė" pas mus nesakomas šiaip sau, tai yra kaip Dievas, kaip Lietuva. Visą laiką gyvenome troškimu, kad Lietuva bus laisva, tėvai visada tuo tikėjo, niekada neabejojo.

Tėvai buvo Sibire iškankinti. Grįžo, susituokė ir sulaukė manęs, pirmagimio. Medikai pasakė, kad aš negyvensiu. Mane labai greitai krikštijo namuose, kaimynai buvo krikšto tėvai. Tada mama pasakė: viską, ką galėjau, kaip moteris, motina, padariau. Ir pavedė mane Marijai. Ir mano visas gyvenimas susietas su Marija, Marijos šventėmis. Mane ji lydi ir aš labai jaučiu.

- Ar su daug trukdymų susidūrėte pasirinkęs studijas seminarijoje?

- Trukdžiai prasidėjo nuo mokyklos, buvo saugumo persekiojimas. Bet buvome labai drąsūs. Tauragėje mes, bažnyčios jaunimas, aktyviai, jaunatviškai, daug negalvodami važiuodavome į Šiluvą, į atlaidus, į Žemaičių Kalvariją. Mūsų buvo mažiausiai 20 berniukų patarnautojų, mergaičių apie 40.

Kunigai mums įskiepijo šventumo siekimą: mes nesame šventi, bet yra siekimas. Labai gera kryptis. Buvo ir idealizmas, ir patriotizmas.

- Pirmąsias mišias 1989 metais laikėte Tauragėje, koks buvo kelias iki Šiaulių?

- Primicijos būna tėviškėje. O buvau paskirtas į Panevėžio katedrą. Po pusmečio prasidėjo gražiausias laikotarpis - buvau paskirtas į Pasvalį, Švento Jono Krikštytojo bažnyčią. Po Pasvalio vėl grįžau į Panevėžį. Tada norėjau išvažiuoti į Vilnių studijuoti, bet išvažiavau į Šeduvą. Šeduvoje pradėjau klebonauti - visur reikia užaugti. Restauravome Teofilio Matulionio namus, labai daug bendravome su vokiečiais, jie mums daug padėjo. Iki šios dienos draugystė išlikusi, daug iš jų mokėmės.

Šeduvoje praėjo septyneri metai. Po to - Radviliškis, vyskupas paskyrė dekanu, ten buvau 4 metus 8 mėnesius. Vėl įkūrėme jaunimo chorą, patys pirmieji išleidome kalėdinę plokštelę. Choras buvo atvažiavęs į Ameriką, dainavo, giedojo grandioziniame, aukščiausio lygio renginyje. Taip džiaugiausi!

- Amerikoje praleidote 15 metų. Važiavote trumpam?

- Mano toks likimas, vis tenka pakeisti kunigus, kurie staiga iškeliauja į amžinybę.

Trejus metus dirbau Ročesteryje, Niujorko valstijoje, Švento Jurgio parapijoje. Jau ruošiausi grįžti, bet staiga Detroite nuskendo kunigas, gelbėdamas vaiką. Per laidotuves gavau pranešimą, kad esu skiriamas į Detroitą, užimti nuskendusio klebono vietą. Sakiau savo viršininkui, monsinjorui E.Putrimui, kad turiu su savo viršininku pasitarti. Jis žiūri į mane - su kokiu dar kitu viršininku pasitarti?! Su savo mama! Sakau, man mama pats didžiausias autoritetas, man mama ir popiežius sėdi ant to paties suoliuko.

Mama buvo dalykinė moteris. Sako, vaikeli, tu pažadėjai tarnystę, tęsk, atvažiuosi, pažiūrėsi seną mamą, bet tęsk.

Taip gavosi dar 12 metų. Bet užsispyriau grįžti į Lietuvą, širdis visą laiką traukė. Sakiau, nenoriu grįžti pelenuose ar kitokia forma, noriu dar Lietuvoje padirbėti, noriu gyvos kunigystės, veiklos savo krašte.