Iljičius nemarus! Iljičius amžinai gyvas! Pasirodo, mūsų paveldosaugininkai vis dar saugo pastatus, kuriuose gyveno ar dirbo Lenino revoliucionieriai.
Ach, koks apsileidimas. Kaip kultūros (lenininės) vertybę saugo tik pastatus. Juk revoliucionieriai ne tik sėdėjo butuose, rūsiuose, bet ir vaikščiojo gatvėmis. Reikia manyti, ne tik vaikščiojo, bet stovėjo, žiūrėjo, važiavo. Sustojo prie pakelės medžio ar stulpo. Galbūt net užsukdavo į kokią nors arbatinę, “traktierių”. Nes arbatas gerdavo ir leninai. Pvz., kas galėtų patvirtinti, jog Kazys Preikšas tik namie gerdavo arbatą? Galbūt dar liko puodelio, stiklinės šukių? Koks nors apsilaupęs buvusios arbatinės pastatas? Kodėl mūsų šaunieji paveldosaugininkai nenubraižo šių lenininių žmonių judėjimo maršrutų? Panašiai kaip troleibusų. Tarkime, kaip revoliucionieriai judėjo Vilniaus Pylimo gatve? O tada prie kiekvieno Pylimo gatvės namo tepakabina po lentą. Pvz., “Čia 1946 metais praėjo Antanas Sniečkus”. “Prie šito namo K.Preikšas 1958 metais prisiminė Franko režimą Ispanijoje”. “Čia, stovėdamas po balkonu, suvalgė spurgą”. “Čia pagalvojo apie Staliną ir Spalio revoliuciją”. “Čia paglostė spaliuką ir palinkėjo jam tapti stachanoviečiu”.
Paveldosaugininkai galėtų pažymėti visus užkaborius, šaligatvius, plytgalius. Kad tik neišsitrintų tas lenininis kultūros paveldas. Iš idėjiškai nesusipratusių žmonių atminties. Piliečiai vaikščiotų aukštai kilnodami kojas. Kad tik neužmintų ant visur esančio Lenino.
Kodėl paveldosaugininkai dar neaptvėrė dalies Marijampolės? Tarkime, tą miesto plotą, kuris kadaise buvo pavadintas Kapsuku? Nes miestas nuo Kapsuko laikų išsiplėtė. Tad iš pradžių, kaip rodo kelio rodyklės, įvažiuotume į Marijampolę, o miesto centre jau būtų Kapsukas. O dar giliau - vėl Marijampolė. Pavadinimą gavusi marijonų vienuolių laikais. Ties demarkacinėmis linijomis galėtume įmūryti atminimo stulpus.
O kur dar visą Suvalkiją raižę lenininės “Iskros” keliai? Kodėl juos mūsų paveldosaugininkai pamiršo? Kur iskrininkai su laikraščių pakais pakrūmėmis, laukais šliaužė? Juk galėtų prikabinti kviečių, rapsų laukuose visokių nuorodų, draudimų, lentelių. Kad ūkininkai su kombainais, traktoriais neprasiveržtų.
Lietuvoje, budriai saugomi paveldosaugininkų, masiškai nyksta dvarai. Nes koks nors paveldosaugininkas draudžia pakeisti supuvusią medinę koloną. Ar balkoną. Ar įlinkusį stogą. Laukia, kol dvarelį pakeis gamtinės sąlygos ir liks tik griuvėsių krūvelė. Ar ne paradoksas? Nyksta, dūlėja dvarai, kuriuose XIX amžiuje gyveno dvarininkai “litvomanai”, platinę uždraustą lietuvišką spaudą. Savo dvaruose priglaudę būsimus rašytojus ar daraktorius. Dvarai, išugdę bajorišką ir valstietišką mūsų šviesuomenę. Dvarai, kupini šviesiosios auros.
Tačiau uoliai saugomi lenininiai rūsiukai, namukai su tamsiąja, lietuvybę žlugdžiusia aura. Juos tiesiog būtina sterilizuoti architektūriškai. Perstatant, pertvarkant ir t.t. Jei bus kitaip, paveldosaugininkai prikabins dar keistesnių lentelių. Tarkime, “čia gyveno Gaidjurgis”.
