respublika.lt

Kryžkalnio memorialas. Ką mums sako nutylėtos partizanų pavardės

(0)
Publikuota: 2020 spalio 12 12:20:24, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 7 nuotr.
Memorialo atidarymo ceremonijoje kalbėjusiam prezidentui Gitanui Nausėdai nekilo klausimų, kodėl sienoje tiek daug „nežinomų“ partizanų. VE archyvo nuotr.

Kryžkalnyje (Raseinių r.) iškilmingai atidarius memorialą už Lietuvos laisvę žuvusiems pokario partizanams, nuskambėjo ne tik priekaištas, kad akcentu pasirinktas įsmeigtas kalavijas, simbolizuojantis ne pergalę, o greičiau pralaimėjimą. Memorialas sukėlė ir diskusijas, kodėl jo sienoje įamžinta tik 11 tūkst. žuvusiųjų pavardžių, nors teigiama, kad kovose su okupantais krito 20 tūkst. partizanų.

 


Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Kovo 11-osios akto signataras Egidijus KLUMBYS, Seimo narys Povilas URBŠYS, žurnalistas ir publicistas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus vyresnysis patarėjas Vidmantas VALIUŠAITIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Į Kryžkalnio memorialo, skirto žuvusiems kovose su okupantais partizanams, atidarymo iškilmes susirinkę žmonės, tarp tūkstančių įamžintų sienoje pavardžių nerado savo artimųjų, giminaičių, pažįstamų. Paaiškėjo, kad jie „paslėpti" po įrašais „nežinomas partizanas". Miškuose žuvusių pokario partizanų pavardės nebuvo paslaptis nei sovietinėms represinėms struktūroms, nei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC). Buvusioji jo vadovė Birutė Teresė Burauskaitė „Vakaro žinioms" aiškino, jog taip atsitiko Vyriausybei reikalaujant, kad sąraše nebūtų pavardžių partizanų, prie kurių biografijų galėtų prikibti oponentai. Suprask, galėjusių dalyvauti Holokauste. Ir štai tokių biografijų atsirado net 9 tūkst.! Ar ne per daug? Kas dabar vyksta Lietuvoje, kur „iš praeities tavo sūnūs stiprybę semia", o „didvyrių žemėje" bijome pagerbti saviškius, kad kokios nors vanagaitės neužsipultų viešųjų ryšių akcijomis.

P.URBŠYS: Rugsėjo 20 d. kai kurios žiniasklaidos priemonės išplatino tokio turinio informaciją: „Sekmadienį, Kryžkalnyje, Raseinių rajone, atidarytas Lietuvos partizanų memorialas, kuriame įamžinti visi 20 tūkst. partizanų, paaukojusių gyvybę už tėvynės laisvę nelygioje pokario kovoje prieš sovietų okupantus." Atkreipkite dėmesį - VISI. Po 30 metų, atkūrus Nepriklausomybę, šiaip ne taip po ilgų vilkinimų pastačius memorialą kritusiems pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyviams, tesugebėjome įvardinti tik 11 tūkst. pavardžių, o kitus 9 tūkst. - valstybė pavertė „nežinomais". Pagal šį nutylėjimą išeitų, kad sovietų okupantai, įsukdami pokario pasipriešinimo kruvinąją naikinimo mašiną, tai darė aklai, nebandydami išsiaiškinti tų, kuriuos jie nužudė ar nukankino. Kažkodėl norima mums įteigti, kad komunistų represiniai organai - NKVD ir KGB - pro pirštus žiūrėjo į pikčiausius sovietinio režimo priešus ir nebuvo suinteresuoti išaiškinti jų tapatybes. Nors tais laikais net tremtinio vaikui būdavo trukdoma daryti nomenklatūrinę karjerą vadinamojoje Tarybinės Lietuvos valdžios hierarchijoje. Manau, „nežinomo partizano" įrašu Kryžkalnio memoriale norima kaip figos lapeliu pridengti savo baimę ir apsileidimą.

Dar 1995 m. vasario mėnesį prezidentas dekretu pavedė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, Vidaus reikalų ministerijai, Valstybės saugumo departamentui, Lietuvos archyvo generalinei direkcijai kartu su Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu ir Generaline prokuratūra sudaryti represuotųjų už pasipriešinimą okupaciniams režimams asmenų sąrašą. Kažkodėl daugiau buvo susikoncentruota į tremtinius. Ir per 30 metų po nepriklausomybės atkūrimo taip ir nesugebėta nuodugniai ištirti visų archyvų Lietuvoje ir susisteminti duomenų apie ginkluotojo pasipriešinimo aukas.

Pasirodo, mūsų oficialiai skelbiamas daugiau kaip 20 tūkst. žuvusiųjų rezistencinėje kovoje skaičius paremtas tik vienu Berijos pasirašytu raštu, kuriame jis informuoja sovietinės Komunistų partijos vadovybę apie likviduotą ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje. Iki šiol nė viena atsakinga Lietuvos institucija, tarp jų ir
LGGRTC, nesugebėjo šio skaičiaus pagrįsti. Pats centras yra sudaręs net kelis žuvusiųjų sąrašus, kurių skaičiai nesutampa, bet ir juose nėra 20 tūkst. pavardžių. Tai nusikalstamas aplaidumas, kuris leidžia iš viso suabejoti, ar Berijos nurodytas skaičius yra tikslus, ir sudaro galimybes ateityje tūkstančius žuvusiųjų ir nukankintųjų paslėpti užmarštyje.

V.VALIUŠAITIS: Nenorėčiau to klausimo supaprastinti. Viena vertus, juntamos pastangos faktais grindžiamą istorinę tiesą užgožti, jūsų žodžiais tariant, „viešųjų ryšių akcijomis". Bet, kita vertus, mūsų istorija, ypač istorija, susijusi su Antrojo pasaulinio karo metų bei pokario patirtimis, turi rimtų problemų. Atkūrus nepriklausomybę, pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į pokario rezistencijos tyrimus, šiek tiek išleidus iš akių karo metų laikotarpį - pirmąją sovietų okupaciją 1940-1941 m. ir nacių okupaciją 1941-1944 m. Šie laikotarpiai buvo ne mažiau tragiški ir dramatiški už pokarinį, tačiau skirtingu mastu lietuviams ir žydams. Susitelkus pirmiausiai į pokarinį, labiausiai išryškinus lietuvių nuostolius pokario metais, tam tikra prasme liko apeiti žydai, kurių tragedija neturi analogo. Pastaruosius porą dešimtmečių Lietuvos žydų tragedijai rodomas išskirtinis dėmesys, todėl kartais net susidaro įspūdis, kad nustelbiamos kitos Antrojo pasaulinio karo istoriografijos problemos. Lietuvos teritorijoje tuo metu vyko ne vien holokaustas, bet ir stiprus antinacinis pasipriešinimas - buvo leidžiama pogrindžio spauda, orientuojama visuomenė boikotuoti nacių direktyvas, gelbstimi žydai, priešinamasi kolonizacijai ir germanizacijai. Iš vokiečių okupuotų šalių tik Lietuvoje ir Lenkijoje naciams nepavyko sudaryti SS legionų. Net Rusijoje prieš bolševikus kovojo milijoninė Vlasovo armija, o lietuviai sugebėjo tam pasipriešinti. Ir šitų tyrimų dabar labai trūksta. Čia rimta spraga, norint adekvačiai vertinti net ir pokario rezistenciją, kadangi trūksta sisteminio vaizdo.

Vakaruose jau nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Holokausto tema buvo skelbiamos atsiminimų knygos, vykdomi moksliniai tyrimai, leidžiami solidūs veikalai. Tuo metu okupuotoje Lietuvoje buvo diegiamas iškreiptas, sovietinės ideologijos deformuotas supratimas - masinis žydų žudymas buvo vadinamas „tarybinių piliečių žudynėmis", visi lietuviai, kurie priešinosi sovietinei okupacijai, buvo pravardžiuojami „buržuaziniais nacionalistais", „nacių kolaborantais" ar net „vokiškais-lietuviškais fašistais". Kitaip tariant, istorinis pasakojimas net penkis dešimtmečius buvo konstruojamas pagal būdingą marksizmo-leninizmo pasaulėžiūros bruožą - „ideologinės kovos" sampratą. Pagal tai visi, kurie nepritarė šiai ideologijai, buvo traktuojami kaip sunaikinimo verti ideologiniai priešai. Iki atminties apie juos sunaikinimo imtinai.

Iš čia kyla gana rimtos istorinės atminties problemos. Lietuvių pasakojimas, o iš dalies ir karo meto laikų atmintis, buvo užgniaužti smurtu. Žmonės, kurie bandė apie tai liudyti, buvo persekiojami, tremiami, žudomi, jų raštai ir dokumentai naikinami, to meto knygos ir laikraščiai laikomi spec. fonduose, o archyvai - „valomi", „orkestruojami" taip, kad būtų pateisinta „Tarybinės armijos išvaduotojos", o vėliau - „Socialistinės revoliucijos" bei „klasių kovos" marksistinė dogma. Tai negalėjo nepalikti pėdsakų tiek lietuvių, tiek žydų atmintyje. Abiejų tautų praeities matymas liko gana fragmentiškas, daugiausia per skriaudų patirtis, nerandant jėgų pažvelgti „ir iš kito" perspektyvos. Per penkis okupacijos dešimtmečius pasikeitė bent dvi kartos. Manau, absoliuti dauguma dabar gyvenančių žmonių turi gana miglotą supratimą apie tai, kas iš tiesų vyko čia Antrojo pasaulinio karo metais. Todėl tokioje terpėje reikštis Rusijos propagandai ir visokiems „viešųjų ryšių specialistams" - palanki dirva. Pasekmes matome.

E.KLUMBYS: Kaip jau įprasta šiandieninėje Lietuvoje, Kryžkalnio memorialas partizanams buvo suprojektuotas neįvertinus iki galo visų detalių bei praeities įvykius vertinant iš šiandien vyraujančių politinių pozicijų. Nežinau visų detalių, juolab jos nebuvo paskelbtos, bet sprendžiant iš to, kad jei išties memoriale iškalta tik 11 tūkst. partizanų pavardžių iš buvusių 20 tūkst., akivaizdu, jog memorialo sumanytojai ir užsakovai nusprendė suskirstyti partizanus į dvi grupes: pirmąją - nusipelniusių įamžinimo visiems laikams, antrąją - palikti nežinomais visiems laikams. Čia ir iškyla esminiai klausimai: kas nusprendė, kad vienų partizanų pavardes reikia įamžinti memoriale, o kitų - ne? Ir kokiais kriterijais remiantis partizanų pavardės buvo įtrauktos į įamžintųjų memoriale sąrašą?

Kiek suprantu, tame sąraše nėra tų, kurie turi dalyvavimo Holokauste nuodėmę. O ar tame sąraše yra partizanai, žudę kaimo mokytojus, kolūkiečius ir šiaip nekaltus žmones? Ar yra pavardės tų partizanų, kurie, patekę į KGB rankas, tardymo metu palūžo ir buvo užverbuoti? Ir kaip atrodys, kai po kurio laiko iš iškaltųjų sąrašo teks naikinti pavardes tų, kurie, paaiškėjus naujiems faktams, buvo išdavikai, specialiųjų TSRS tarnybų agentai, Holokausto dalyviai ar elementarūs banditai, žudę nekaltus žmones.

Pagaliau, esminis klausimas - ar tie 9 tūkstančiai memoriale neiškaltų partizanų pavardžių liudija, kad tie partizanai yra vienaip ar kitaip susitepę nekaltų žmonių krauju ar išdavystėmis? Jei taip yra - baisu, nes jų yra beveik pusė visų partizanų.

G.JAKAVONIS: Tas pavardžių nutylėjimas leidžia mūsų Tautai klijuoti gėdingas žydšaudžių etiketes, ką stengiasi išnaudoti priešiška propaganda.

P.URBŠYS: Sovietinės okupacijos laikais tarp partizano ir žydšaudžio buvo bandyta dėti lygybės ženklą. Tikrai būtų naivu manyti, kad tarp šimto tūkstančių dalyvavusių pasipriešinime nebūtų įsimaišę ir dalyvavusių Holokauste. Be abejo, jų buvo, bet sovietinė valdžia, kuriai rūpėjo išniekinti lietuvių Tautos pasipriešinimą, maniakiškai stengėsi tuos žydšaudžius ištraukti į dienos šviesą ir parodomaisiais teismo procesais kuo plačiau juos išviešinti. Nors buvo labai stengtasi, bet tuo metu jiems nepavyko holokausto šešėlio mesti ant viso partizaninio judėjimo. Jiems beliko juos vadinti tik „banditais". Nepriklausomoje Lietuvoje ši negyjanti žaizda ir vėl draskoma iš naujo, bandant vėl pokario kovotojų atminimą suplakti su holokausto tragedija.

Manau, ankstesnė LGGRTC vadovybė dėl savo nesugebėjimo atlikti jiems pavesto darbo, nusprendė dėl šventos savo žinybinės ramybės tiesiog neskelbti dalies nukankintųjų ir nužudytųjų pavardžių. Motyvuojant tuo, jog 100 proc. nėra aišku, jog jie nėra prisidėję prie žydų naikinimo. Taigi daugumos šių aukų kaltė tapo ne kad susitepė rankas žydų krauju, o kad nėra pakankamai duomenų, jog jie to nepadarė. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvos partizanų atminimo memoriale atsirado 9 tūkst. stelų su užrašu „Nežinomas partizanas". Ši valdžios klastotė padarė meškos paslaugą ne tik ginkluotojo pasipriešinimo įamžinimui, bet ir visai mūsų valstybei. Dabar bet kas, suinteresuotas žeminti mūsų tautos orumą, galės bet kada besti pirštu į mūsų vieną iškiliausių laisvės kovų įamžinimo memorialų ir pateikti jį kaip įrodymą, kad lietuviai garbina tuos, kuriuos patys bijo įvardinti.

Šis apsimestinis nutylėjimas yra mūsų Achilo kulnas Kremliaus informaciniame kare, kuriame vienas iš pagrindinių taikinių yra mūsų pokario pasipriešinimas sovietinei okupacijai. Neabejoju, Putino propaganda, padedant jo finansuojamoms tarptautinėms organizacijoms, šį mūsų pačių akibrokštą sėkmingai panaudos Lietuvos, kaip neva žydšaudžius dangstančios ir garbinančios šalies, įvaizdžio kūrimui pasaulio akyse.

G.JAKAVONIS: Jeigu kilo kažkokių abejonių dėl to, ar visi žuvusieji verti partizano vardo, gal nereikėjo apskritai memoriale minėti jų pavardžių? Dabar palikta erdvė interpretacijoms, kurias kartojant patogu imtis istorijos perrašinėjimo...

V.VALIUŠAITIS: Vargu ar yra prasmės dabar jau diskutuoti apie to paminklo formą. Manau, svarbiau yra tai, kad jis vis dėlto pastatytas ir partizanai pagerbti. Nenorėčiau sutikti su aiškinimais, kad neiškaltos pavardės yra kažkokios „cenzūros" ar net baimių dėl galimų apkaltinimų pasekmė. Nesu labai detaliai įsigilinęs į tą klausimą, bet kiek teko paviršutiniškai susipažinti, susidariau įspūdį, kad tai greičiau tiesiog tinkamai neatliktų „namų darbų" pasekmė. Ligi šiol nepadaryta tai, kas privalėjo būti padaryta jau seniai.

Kaip jau buvo minėta, dar 1995 m. vasario 22 d. Lietuvos prezidentas pasirašė dekretą Nr. 552 „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, sąrašo sudarymo ir jų atminimo įamžinimo". Vadinasi, praėjo 25-eri metai. Vėlgi nebandau supaprastinti - būta objektyvių ir subjektyvių priežasčių, kurios tą darbą vilkino ar net kliudė (praėjo daug metų nuo tų įvykių, juo toliau, juo sunkiau patikimai įdentifikuoti istorijos miglose dingusius asmenis, darbų finansavimo stoka ir t.t.). Bet visgi praėjo ketvirtis amžiaus, pasikeitė ne vienas generalinis direktorius, ir kai kas nors šiandien klausia, ką gi vis dėlto LGGRTC veikė tiek laiko, kad nesusidorojo su tokia, palyginti, nesudėtinga užduotimi, įtikinamą atsakymą rasti nelengva. Todėl naujoji LGGRTC vadovybė yra pasiryžusi šio klausimo imtis neatidėliotinai ir tinkamai jį užbaigti. Mano asmenine nuomone, buvo padaryta klaida, kad ant daugelio kryžių buvo iškalta „nežinomas partizanas". Tą klaidą ateityje neišvengiamai teks taisyti. Verčiau reikėjo palikti kryžius be jokio užrašo, negu kalti bet ką. Bet tai jau susiję, matyt, su viešųjų pirkimų peripetijomis ir „lėšų įsisavinimo" klausimais, bet ne su centro sprendimais.

E.KLUMBYS: Partizaninis karas Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo nebuvo toks šventas, kaip dabar stengiamasi pavaizduoti. Buvo visokių partizanų - ir nuoširdžių idealistų, tikėjusių, kad ginkluota kova pavyks atkurti nepriklausomą Lietuvą, ir tokių, kurie visa esybe neapkentė Tarybų valdžios bei naikino viską ir visus, su ja susijusius. Ar galima visa tai objektyviai vertinti, kai dabar partizaninis karas pateikiamas labai vienpusiškai? Tikrai ne. Tad manau, memorialinis kompleksas Kryžkalnyje turėjo būti nuasmenintas ir tapti Lietuvos partizaninio karo, kuriame visko buvo, simboliu.

P.URBŠYS: Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Jei memorialo įamžinimo sienoje iš viso nebūtų įrašyta nė viena pavardė, tai ir toliau viskas plūduriuotų nevalyvumo baloje. Skubėjimas bet kokia kaina užbaigti Lietuvos partizanų atminimo memorialą atidengė mūsų valstybės negebėjimą apginti savo istorinę atmintį ir deramai pagerbti žuvusiųjų atminimą. Ko verta valstybė, kuri per 30 metų nesugebėjo sudaryti žuvusių didvyrių sąrašo? Ko verti politikai, kurie neprisiima atsakomybės už tai? Ko verta Tauta, kuri į tai žiūri abejingai? Kai mes, kuriems tai yra svarbu, tai priimsime kaip savo asmeninę gėdą, tai tokie klausimai išnyks savaime, nes nebeliks priežasties jiems atsirasti. Būtų gerai, jei kiekvienas sau giliai į širdį įsidėtume Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, partizano, Dainavos apygardos vado, žodžius: „Na ir kas mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jeigu mes nugalėjome mirtį?!" Kai įstengsime su šaknim išrauti okupanto pasėtą baimę ir savinieką, tik tada galėsime deramai įamžinti nugalėjusiųjų mirtį atminimą ir būsime verti jų aukos už Lietuvos laisvę.

G.JAKAVONIS: Lietuva - maža valstybė. Jos tautiškumo gynimas ar, jeigu norite, nacionalizmas, yra mūsų Tautos išlikimo globaliame pasaulyje garantas. Štai dvasinėje Dzūkijos sostinėje, Merkinėje, matau įamžintą čia tarpukariu gyvenusį rabiną, bet nematau ženklo, kad čia būta Vytauto, Jogailos, V.Krėvės-Mickevičiaus. Zapyškyje yra net trys rodyklės į senąsias žydų kapines, tačiau į viduramžiais statytą bažnyčią rodyklės nėra. Kas turėtų atsitikti, kad mes savo istoriniu paveldu ir istorija rūpintumės kaip žydai?

V.VALIUŠAITIS: Turėtume daugiau mokytis iš pačių žydų. Jeigu lietuviai taip gerbtų savo praeitį, kaip ją gerbia žydai, tų problemų, kurias čia aptarinėjame, neturėtume. Čia ne žydų, o lietuvių, problema, jeigu mums trūksta lietuviškos istorinės atminties ženklų. Patiems lietuviams reikia geriau pažinti savo istoriją, domėtis atmintinomis istorinėmis vietomis, jas lankyti, o per jų pažinimą - ugdyti jaunimo istorinę atmintį.

E.KLUMBYS: Visų lygių Lietuvos valdžios, nepriklausomai, ar tai konservatoriai, ar „socdemai", ar įvairaus plauko liberalai, ar „žaliavalstiečiai", tragedija yra ta, kad bijoma išryškinti lietuvių nuopelnus mūsų valstybei, įamžinti jų atminimą ar iškilmingai paminėti svarbiausias datas. Didžiausia to išraiška ir gėda - per 30 atkurtos Nepriklausomybės metų pagrindinėje sostinės aikštėje valdžia nesugebėjo pastatyti paminklo, įprasminančio ilgaamžę kovą už Lietuvos laisvę. Liūdniausia, kad net nėra supratimo, koks tas paminklas turėtų būti.

Šių metų lapkričio 21 d. sukaks 100 metų, kai Lietuvos kariuomenė ties Giedraičiais sumušė į Lietuvą įsiveržiusią Lenkijos kariuomenę. Tai buvo svarbiausias laimėtas Lietuvos mūšis tarpukario Lietuvos istorijoje, pakeitęs valstybės raidą. Ar ruošiamasi šį svarbų jubiliejų paminėti? Nematau jokių požymių. Dabartinės Lietuvos valdžios logika paprasta - užmirškime labai svarbias valstybės istorijos datas, kad nesuerzintume vieno ar kito strateginio partnerio. O štai Oršos mūšio pergalės, kuri neturėjo didesnės strateginės reikšmės, prieš Maskvą 506-ąsias metines triukšmingai paminėjome, dar kartą parodydami savo trumparegiškumą.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s