1 nuotr.Ketvirtadienį iš sostinės Užupio rajono į Ukrainą pajudėjo pagalbą kariaujančiai šaliai vežusi šešių automobilių vilkstinė. Šeštadienį, atlikę, kas suplanuota, jos dalyviai saugiai grįžo į Vilnių. Trumpą kelionės santrauką pateikė važiavę visuomenininkai - Raimondas Šimaitis ir Valdas Vižinis.
Raimondas Šimaitis: Misija: Lietuva-Ukraina
„Veiksmo pradžia - kovo 3-ioji, pabaiga - kovo 5-oji. Trukmė: 50:45 valandos, nuvažiuota apie 1600 km.
Tikslas: aprūpinti bent 100 Ukrainos Dešiniojo sektoriaus karių-savanorių kuopą reikalinga įranga, maistu, ekipuote, medicinos reikmenimis. Tai žmonės, kurie išėjo ginti savo šalies „kaip stovi". Tai yra „civiliokai", kurie išėjo į mūšius neturėdami valstybinio aprūpinimo.
Aprūpinimas ne chaotiškas, o tikslinis: imame viską, paskui pažiūrėsime, kur viską dėti. Pagal sąrašą ir realiuose kariniuose veiksmuose dalyvavusių karių rekomendacijas bei patarimus. Tikslas: surinkti greitai, tiksliai tai, ko reikia, ir operatyviai pristatyti. Tai, ko nesugeba „valdiškos", didelės paramos organizacijos.
Ekipažas: 8 žmonės, 6 automobiliai ir 1 priekaba. Grįžo: 2 automobiliai, 6 žmonės. Liko: 2 žmonės savanoriai, 4 automobiliai ir priekaba.
Raudonas mikroautobusas „Fiat", priekaba ir „Peugeot" „kablukas" - jau Kijeve. Patys automobilių nevarėme, nes namuose liko šeimos. Mikroautobusą nuvarė vairuotojo pažymėjimo neturinti, maždaug 60-ies moteris, „kabluką" - vienas jaunuolis.
Transporto priemonės bus panaudotos taktiniams veiksmams, galbūt bus paprasčiausiai užminuotos ir paliktos pasaloje.
„Ford Galaxy" verčiamas medicinos pagalbos automobiliu. „Crysler" misija - nežinoma.
Gyvenimą mylintys ir neabejingi žmonės Ukrainos savanoriams parūpino profesionalų droną žvalgybai, elektros generatorių, kompiuterių, racijų, telefonų, daugybę rezervinių maitinimų, šaltinių, uniformų, neperšaunamų liemenių, batų, apatinių rūbų, miegmaišių, pirštinių, kojinių, apsaugų, elementų, prožektorių, dujų balionėlių viryklėms ir pan.
Pagalba pristatyta į Lvovą, aprūpinimo bazę, kadangi ten saugiau. Į karinę bazę nevažiavome, nes turėjome tikslą grįžti namo sveiki ir gyvi.
Preliminariai kariai gavo daugiau nei 500 specialiai jiems sukomplektuotų vaistinėlių. Daugybę vaistų nuo skausmo, turniketų, antibiotikų, morfino, antiseptikų, tvarsčių ir kitokių medicininių reikmenų.
Vaistų turėtų pakakti maždaug 1000 žmonių. Maisto daviniai: 400 žmonių grupė, visos dienos davinys ir saldūs bonusai.
Mano vertinimu, tai, kad per tokį trumpą laiką buvo surinkta ir pristatyta tiek daug reikalingų daiktų ir įrangos, neturint jokių valstybinių ir (ar) reklaminių ar kitokių resursų bei finansų, yra fantastiška.
Gyvenimą mylintys ir neabejingi žmonės bei organizacijos, prisidėję prie pagalbos Ukrainos savanoriams, pageidavo likti neįvardinti. Tikrai yra kam pasakyti didelį ačiū, jos ir jie tai žino."
Valdas Vižinis: Pasirinkome savo pusę
„Mums prireikė pusantros paros, kada įveiktume kelią iki Lvivo, kertant ir Lenkijos sieną, bei grįžti atgal. Tą pačią dieną sužinojome, jog mūsų vežta parama jau pasiekė Borispolio oro uostą ginančius karius.
Vaistinėlės kariams, maisto produktai, elektros generatoriai, šarvuotos liemenės, šalmai ir kiti būtini daiktai. Kariams palikti 4 automobiliai, dyzelinis kuras, kurio kolonėlėse nėra ne tik visame kelyje iki Lvivo, bet ir, kaip matėme grįždami atgal, Lenkijoje. Vienas operatorius tiesiai šviesiai pasakė - dyzelinas iškeliavo Lvivo link.
Lingavome 6 automobilių kolona, grįžome dvejais. Likę - kariškių poreikiams, kaip ir nuvežtas dyzelinas. Operatyviai ir be jokių tarpininkavimo grandinių. Atgabenta parama nesudarė vadinamojo „kamščio", kai didelė siunta nugula sandėliuose ir tik vėliau po truputį tirpsta. Darbas buvo „taškinis", nereikalaujantis skirstymo, todėl velniškai operatyvus.
Gaila, mūsų valstybė neprisiėmė atsakomybės už vykstančius kautis. Juos sužalojus, Lietuva besiaukojusiems žmonėms nei atlygins, nei apdovanos. Lietuviai vyrai važiuoja. Žinome apie juos, kaip ir apie pirmąsias lietuvių sudėtas aukas Ukrainoje.
Ir kartu keliavę rūsčios išvaizdos vyrukai su kariška manta, paprašę neskelbti jų veidų, jau „ištirpo" tarp ukrainiečių karių. Vos spėjome įdėti biržiečių medžiotojų pagamintų konservų.
Karas ne iliustruotose istorijos knygose, ne žaidimuose ar filmuose. Nuožmus ir negailestingas. Mes jau kare, pasirinkę pusę. Dabar karo vyrų metas."
Domėjosi Vidmantas MISEVIČIUS, VŽ žurnalistas
