Kova nesibaigia ir atgavus vaiką

Kaunietės E.Geležiūnienės istorija prasidėjo 2017 m. pabaigoje, tačiau apie ją visuomenė sužinojo tik mamai nusprendus papasakoti, kaip šalyje veikia vaiko teisių apsaugos sistema. E.Geležiūnienės istorija visuomenę sukrėtė, kai buvo paskelbta, kad mažametis sūnus tarnybų buvo paimtas tiesiai iš darželio, o specialistams apsilankius Evelinos namuose kaip galimos grėsmės buvo nurodytos po kambarį laisvai bėgiojančios katės ir mankštai skirta laipynė. Tuo metu namuose Evelina augino dar 3 vaikus, tačiau jie paimti nebuvo. Šiandien Evelina savo namuose jau gali apkabinti metus juose negyvenusį sūnų, tačiau kuo baigsis teisme nagrinėjama byla prieš ją, prognozuoti neskuba.

E.Geležiūnienė pasakoja, kad su vaikų teisių specialistais buvo susidūrusi, tačiau situacija išspręsta taikiai. Vėliau šeima pakeitė gyvenamąją vietą. O sūnus iš darželio buvo išvežtas dėl sumušimų.

„Vieną dieną sulaukėme skambučio, kad sūnus susižeidė. Jam buvo prakirstas antakis. Atvykome jo pasiimti, darželio auklėtoja prašė apie incidentą nutylėti, neiškvietė medikų. Vaiką nuvežėme į klinikas, antakį reikėjo siūti. Sulaukėme klausimo, kas nutiko. Pasakiau tiesą - vaikas susižeidė darželyje. Tuo viskas ir baigėsi. Vėliau sūnus susirgo, o, kai po ligos nuvedėme į darželį, iš ten jis buvo išvežtas tarnybų mūsų net neįspėjus“, - istoriją prisimena Evelina Geležiūnienė.

- Pacituosiu, ką apie minimą situaciją viešai kalbėjo auklėtoja: „Mes visos trys matėme: ir auklėtojos, ir šeimininkė, kad visos kojos juodos, tada jį pradėjome apžiūrinėti. Man plaukai tiesiog šiaušiasi, dar antakis buvo praskeltas. Paguldėme vaiką, pasikviečiau seselę. Klausiau, ar čia sumušimas, ar trauma, ar kas yra. Man vaikas pasakė, kad „mane muša Jonas“. Tada ir sukviečiau darželio komisiją.“ Ar tiesa, kad bylos medžiagoje vėliau užfiksuota viena mėlynė?

- Duomenų, kad „visos kojos juodos“, byloje nėra. Įtarimai ir kaltinimai buvo nuolat keičiami, keitėsi ir mėlynių skaičius. Labai nustebau, kai buvo paminėtas praskeltas antakis. Mes žinome, jog jis buvo praskeltas darželyje daug anksčiau. Su sugyventiniu kalbėjome, klausiau, jis sakė, kad tikrai nekėlė rankos prieš vaiką. Iš pradžių prieš sugyventinį, sūnaus patėvį, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu, net nutraukus kardomąsias priemones, jam draudė matytis su mano sūnumi, motyvuojant, kad jis nėra jo tėvas. Nors vėliau ir pats sūnus ekspertizės metu neigė patyręs smurtą.

- Esate 6 vaikų mama. Ar augindami vaikus sulaukėte valstybės dėmesio, pagalbos?

- Šeimoje auga 4 mėnesių, 1,5 metų, 3 metų ir 5 metų atžalos, dar du vaikai gyvena su jų tėčiu. Valstybės pagalbos mums nereikėjo, nes mūsų šeimos pajamos yra neblogos, mokami „vaiko pinigai“. To rūpesčio labiau būtų reikėję jau prasidėjus šiai istorijai. Aš pati nevairuoju, mes gyvenam 30 km nuo miesto. Kai reikėjo lankyti pozityvios tėvystės kursus, aš pasakiau, kad 18 val. nėra patogiausias laikas kursams, namuose auga kiti vaikai, kuriuos kažkas tuo metu turės prižiūrėti. Buvo atsakyta, kad tai yra mūsų problema. Man reikėjo lankytis pas psichologę, kai ant rankų turėjau kūdikį. Pasiteiravus, kaip elgtis, man vėl buvo atsakyta, kad tai mūsų problema.

- Kaip vertinate dabar byloje valstybės skirtos advokatės ieškinį dėl to, kad turėtumėte atlyginti žalą, padarytą savo sūnui?

- Kaip bylos vilkinimą. Valstybiniai advokatai yra sistemos dalis. Nemanau, kad tokiu atveju advokatas eis prieš sistemą, kuri jį samdo. Be to, vaikui atstovaujanti advokatė nė nežinojo, kada vaikas buvo grąžintas į šeimą.

Po to, kai visos šalys jau buvo apklaustos, atlikta vaiko psichologinė psichiatrinė ekspertizė ir panaikinta kardomoji priemonė, sūnaus vis tiek mums neatidavė dar pusę metų, motyvuojant tuo, kad vyksta ikiteisminis tyrimas. To neapsikentę mes ir paviešinome savo situaciją. Manau, jei to nebūtume padarę, vaikas iki šiol nebūtų grąžintas, net tada, kai buvome pastebėję globėjos pažeidimų, į mus niekas nereaguodavo. Jau buvome įgyvendinę visus mums keltus reikalavimus, nebuvo nusiskundimų iš socialinės darbuotojos, bet vaikas vis tiek nebuvo grąžintas. Byloje nuolat keitėsi kaltinimai ir įrodymai.

- Vieno susitikimo su sūnumi metu pastebėjote kraujosruvas ir sumušimus ant sūnaus kūnelio, kai šis augo prižiūrimas globėjos?

- Mėlynes ir kraujosruvas ant vaiko kūnelio užfiksavome lapkričio 2 d., po to mums buvo uždrausta su vaiku bendrauti dvi savaites. Niekas policijos nekvietė, o atsakymo, iš kur šios mėlynės atsirado, mums niekas nedavė. Globėja vienu metu buvo išvykusi atostogauti, paliko sūnų kitai globėjai. Be to, vaikas buvo mokomas globėją vadinti mama, jos sugyventinį tėčiu, jų vaikus broliu ir sese.

Domėjausi vaiko sveikata, tad globėja pervedė vaiką į kitą gydymo įstaigą. Kai pasiteiravau Vaiko teisių skyriuje, kodėl globėja neveda vaiko pas gydytoją, man buvo atsakyta, kad mano priešiškumo čia nereikia. Man tai atrodo kaip nešvarūs žaidimai. Dėl mūsų istorijos raštu kreipiausi į vaiko teisių kontrolierę Editą Žiobienę, Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkę Rimantę Šalaševičiūtę ir į Dovilę Šakalienę. Jos visos man raštu atsakė, kad tiek vaiko paėmime, tiek draudime bendrauti jokių pažeidimų neįžvelgia.

- Susidūrusi su vaiko teisių apsauga Lietuvoje, ėmėte nagrinėti pačią sistemą, savo socialinėje erdvėje dalijatės dokumentais, svarbiais aptiktais faktais ir pastebėjimais. Kas jus labiausiai nustebino?

- Kartais pamirštama, kad Vaiko teisių apsaugos įstatyme smurto sąvokos apibrėžimai atsirado, remiantis įvykiais Kėdainiuose, ir nuolat yra bandoma remtis nusikaltimą įvykdžiusių neadekvačių žmonių pavyzdžiais. Pavyzdžiui, tėvų, kurie turi priklausomybę narkotikams. Seime svarstant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimus, salėje buvo kaip argumentas naudojamas paskutinis kūdikio sukrėtimo atvejis, nutikęs šeimoje, kurioje buvo problemų dėl narkotikų. Nutylima, kad ši šeima stebima nuo rugpjūčio mėnesio. Yra atvejų, kai vaikus būtina paimti, kad juos apsaugotume, bet pagal dabartinį įstatymą visi tėvai prilyginami narkomanams, potencialiems smurtautojams. Tarsi visi turintys vaikų tik ir galvoja, kaip savo atžalas nuskriausti. Tai yra visiškas absurdas.

Tėvams keliami aukščiausi reikalavimai, jiems negalima suklysti, bet nutylimi faktai, kai globėjas sumuša protiškai neįgalią mergaitę, o teismas leidžia jam ir toliau globoti kitus vaikus ir netgi susitaikyti su mušta mergaite.

Globėjai gali rinktis, kokio amžiaus, lyties, sveikatos vaikus nori globoti. Globėjai netgi gali atsisakyti vaiko. Grąžinti kaip kokią netikusią prekę. Kai atvejis nutinka vaiko šeimoje, kalti tėvai, kai pas globėjus - kaltas lieka vaikas. Globėjams skiriamos didžiulės lėšos, jie netgi gali turėti „atokvėpio atostogas“. Ar tokias turi nors vienas tėvas? Jeigu tiek pastangų, dėmesio ir finansų būtų skiriama šeimoms, auginančioms vaikus, manau, situacija šalyje būtų visiškai kitokia.