1 nuotr.Prisimenu tolimą rugsėjo pirmąją... Nežinau, ar tada jos labai laukiau, nes vasara buvo per graži, kad pabostų, o darbų ir reikalų būtų užtekę dar bent dviems tokioms vasaroms. Iš vakaro paruošti šventiški rūbeliai, balti marškinėliai su tautiška juostele, nemigos naktis (o kaip ten bus, toje mokykloje?) ir ryte Mamos nuostaba: Dieve Dieve, jie nušalo! Tada visi laukė rugsėjo pirmosios, bet ne šalnos, o ji atėjo ir nuskainiojo visus darželio jurginus. Į mokyklą žingsniavau be gėlių...
Ar kasmet taip būna? Gali taip būti, nes artėja astronominis (tikras ir nepaneigiamas) ruduo ir temperatūros keičiasi nenuspėjamai. Žinoma, būna rudenių beveik visai be šalnų. Tačiau jei gamta yra pasiruošusi viskam, mes turime žinoti: savo sodo, daržo augalus nuo šalnų turime apsaugoti. Rudeninės šalnos gali būti stiprios - baltos, traškančios ir „skainiojančios" žiedus ir lapus. Dažnesnės jos pažemiais, bet gali užkopti ir aukščiau, ypač suradusios smėlyną ar durpžemius.
Tačiau ilgesnės naktys, vėsa ir šalna yra signalas žvėrims ir paukščiams. Paukščiai sukruto klajoti ir keliauti. Tiesa, klajoja tie, kas neskubės išskristi - kad ir kėkštai, geniai, varnėnai, zylės. Kiti lekia dabar ir jų migracija labai ryški, tikslas aiškus - pietvakarių kryptis, tolimos žiemavietės Pietų Europoje ar Afrikoje.
Apie paukščių migraciją kalbėsime visą rudenį, iki lapkričio vidurio, nes visas šis laikas bus užimtas: vis kiti paukščiai lekia skirtingu laiku. Žinoma, didžiojo jų protrūkio laukiama paskutinę rugsėjo dekadą, o iki jos - 2 savaitės. Dabar skrenda nendrinukės, devynbalsės, pečialindos, medšarkės... visi tikri vasaros paukščiai. Tiesa, jie lekia ne pulkais, o pavieniui, labai dažnai - naktimis, todėl mums nei matomi, nei girdimi.
Dieną sukrunta zylės, kalviukai, kikiliai, o mūsų akys danguje ieško gandrų (o gal dar liko šiek tiek?), plėšriųjų paukščių. Žinia, gervės gausiausios, jų balsai aidi iš pelkių, o dienomis - iš ražienų. Gervės tapo įprasta rūšimi, ją išbraukėme iš Raudonosios knygos, nors niekada neturėtume nusiraminti: gamtos pasaulis jautrus ir trapus, jam nelengva atsispirti agresyviam žmonių poveikiui.
Jei norite patirti ypatingų pojūčių, vakare išeikite miško keliu - automobilį palikite, nedekite žibinto ir išgirsite, kuo dabar gyvena žvėrys. Ne visi, tik briedžiai ir taurieji elniai, kurie per rują būna tokie neramūs, tokie garsūs, kad nuo jų balsų skamba girios. Ypač nuo elnių...
Signalą elniams, jų šėlsmo pradžiai duoda vėsios naktys - jeigu sidabruoja šalna, tada sėkmė garantuota. Kaip vyksta elnių vestuvės? Jos turi savo taisykles, nes tradicinėse vietose susirinkę žvėrys veikia pagal tam tikrą tvarką: stipriausi patinai saugo ir gina savo globojamą patelių haremą, jaunesni patinai sukinėjasi aplink ir taikosi atsikovoti sau vietą.
Daugelis galimų konfliktų išsprendžiama garsais (maurojimu) jiems dar neprasidėjus. Kiti baigiami situaciją išsiaiškinus ragų pagalba. Mums sunku suprasti šį visą mėnesį vykstantį judėjimą. Nieko keisto - apie gamtą mes tikrai žinome ir išmanome nedaug.
Beje, kartais mūsų neišmanymas ir nejautrumas pamaišo elniams, nes mes tiesiog negalime be grybavimo, be lakstymo po miškus, be šūkavimų ir muzika nevadintinų „bumčikų". Taigi, kur jau ten mums žvėrių reikalai jų pačių namuose! Tai mes su savo grybukais užkariaujame visą gamtos dėmesį... o gaila!
