1 nuotr.Prieš keletą mėnesių minint Tarptautinę vaikų knygos dieną susirūpinimą vaikiškomis knygomis išreiškęs Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininkas Kęstutis Urba apie tokį pat rūpestį kalba ir šiandien, švenčiant Tarptautinę vaikų gynimo dieną: ko mes tikimės iš mažųjų, jei juos auginanti “mama” - vaikų literatūra - pati pirmoji pajuto krizę?
Kodėl vaikiškos knygos tiesiog stumiamos iš universitetų ir šalies bibliotekų lentynų? Kodėl jų leidybai neskiriama jokios paramos? Kodėl vaikų literatūra apaugo grafomanija? Apie šias ir kitas vaikų bei vaikiškų knygų problemas “Žalgiris” kalbėjosi su IBBY Lietuvos skyriaus pirmininku Kęstučiu Urba.
- Prieš keletą mėnesių nuaidėjo geriausių praėjusių metų vaikiškų knygų autorių apdovanojimai. Rengdamasis šiam įvykiui Jūsų vadovaujamas IBBY Lietuvos skyrius skaičiavo ir apibendrino knygų “derlių”. Kokių šioje srityje pastebite tendencijų?
- Kažkodėl šiuo metu labai keblu kalbėti apie tendencijas. Paprasčiau pasakyti, kas nyksta: visiškai senka profesionalios vaikų poezijos šaltinis; atrodo, išsisemia ar tiesiog atsibosta prieš gerą dešimtmetį mūsų vaikų literatūrą atgaivinusi nonsenso stilistika. Gal mano pastebėjimas, aptariant pernykštį derlių, kad daug stipresnė buvo vadinamoji realistinė proza, ir reiškia naują tendenciją? Gal pradėsime su vaikais, o ypač paaugliais kalbėtis ne pasakos forma, o tiesiai, atvirai ir apie esmingus dalykus? Stiprų impulsą - tiek turiniui, tiek raiškai - mūsų vaikų literatūrai davė Gendručio Morkūno knygos. Beje, labai įvairios. Neapsakomai gaila, kad jo kūryba nutrūko.
- Apeliuojant į Jūsų pasakytą kalbą, kad prie vaikų literatūros skurdinimo prisideda “ne tik blogoji teta krizė, bet ir kai kurie dėdės, liepiantys skaityti senas knygas ir nesukti galvos dėl naujų knygų”, kyla klausimas: ar mūsų vaikai apskritai dar turi ką skaityti?
- Toje kalboje turbūt minėjau, kad vaikų knygos turi vieną ypatybę - jos daug greičiau susidėvi nei suaugusiųjų. Bibliotekininkai paliudys, kad mažieji pirmiausia puola prie naujos knygos, net nesvarbu kokios. Pagaliau ir pačiai literatūrai nuolat reikia atsinaujinti, proceso stabdyti negalima. Dažnai pamanau, kad tų knygų tebūnie ir mažiau, bet kuo geresnių. Pernai tokia tendencija lyg ir blykstelėjo, vadinamojo balasto tarsi ir sumažėjo, bendras pavadinimų skaičius irgi mažesnis, bet nedaug. Mat ėjo užpernai valstybės paremtos knygos. Šiemet matau, kaip lėtai Vaikų literatūros centre pildosi 2010-ųjų knygoms skirta lentyna - atrodo, tikrąsias krizės pasekmes dar tik pamatysime. Bet čia apie leidybą. Daug dramatiškiau, kad naujų knygų nebegali įsigyti bibliotekos. Keletas specialiai pakalbintų bibliotekininkų situaciją pavadino tragiška. Knygoms įsigyti finansavimas esą sumažėjo keturis kartus, ir pirmiausia kenčia grožinė literatūra. O nusipirkti knygą namų bibliotekai irgi mažai kas beišgali. Tai štai koks atsakymas į klausimą, ar turi ką skaityti - turi, bet neturi. Iškelsiu sau jūsų klausimo potemę: ar turi vaikai skaityti geros literatūros? Nerimą kelia tai, kad lyg ir gausėja menkavertės, ar geriausiu atveju, vidutinės literatūros leidyba, skirta masiniam skoniui. Tokią literatūrą perka. Tačiau aukštąją, brandžiąją literatūrą turėtų palaikyti bibliotekos. Žodžiu, problema atsigręžia. Jei kalbame apie leidybą, mane seniai stebina dar vienas dalykas. Pasaulyje kasmet už kūrybą vaikams ir paaugliams įteikiama įvairių aukščiausio lygio premijų. Štai ir šią birželio pirmąją Švedijos karalienė įteiks Astridos Lindgren Atminimo premiją, kurios vertė 490 tūkst. eurų. Kas jau kas, o švedai išmano, kam skirti tokius pinigus. Tą premiją gauna jau aštuntas kūrėjas, tačiau nė vienas iš jų mūsų leidėjų nesudomino. Ir tai tik vienos premijos pavyzdys. Turbūt yra taip: idealistiškai nusiteikusioms leidykloms tai per brangu, o komercinės pirmiausia vadovaujasi pardavimų katalogais, o ne premijų prestižu.
- Kaip Jums atrodo, ką dažniau šiuolaikiniai vaikai renkasi - knygą ar kompiuterį? Kodėl? Koks apskritai yra šiuolaikinis vaikas?
- Na, mano vyriausiasis dvejų metų anūkas yra Violetos Palčinskaitės eilėraščių fanatikas! Bet jaunesnysis, šių metų kovinukas, literatūrai visiškai abejingas... Vaikas vaikui nelygu, kaip sakoma. O jei kalbame rimtai, šiuo metu nežinau, koks tas šiuolaikinis vaikas, neturiu tokio pašonėje. Nors žinau, kad dauguma renkasi kompiuterį. Bet tai juk bendražmogiškas dėsnis: daugelis mūsų renkasi, kas lengviau. Maigyti kompiuterį ar televizijos pultelį lengviau negu skaityti - tam būtina vidinė, valios pastanga. Bet juk tam esame mes, suaugusieji. Beje, yra ir skaitančių vaikų - dar ir kaip skaitančių!
- O kas tie suaugusieji? Ar Jūsų veiklai pakanka bendraminčių?
- Tarp IBBY Lietuvos skyriaus narių daugiausia bibliotekininkų, mokytojų mažiau, bet užtat be galo išmintingų ir su ugnele. Tų profesijų atstovai ir yra mūsų pagrindiniai partneriai - nesvarbu, ar jie IBBY nariai, ar ne. Bėda ta, kad į tas sferas ateina vis mažiau jaunų žmonių. O ateinantieji menkai susipažinę su vaikų literatūra. Matau vis didėjančią problemą - vaikų literatūros statusas aukštosiose mokyklose vis prastėja. Štai pagrindinėje pedagogų kalvėje būsimų darželių auklėtojų programoje net nėra vaikų literatūros kurso, tik pačios dėstytojos iniciatyva tam skiriamos aštuonios paskaitos kito kurso sąskaita. Būsimieji mokytojai lituanistai išklauso patį kukliausią vieno semestro kursą - ir užsienio, ir lietuvių vaikų literatūros, nors dauguma jų bent jau teoriškai dirbs su paaugliais. Mano galva, vaikų ir paauglių literatūra turėtų būti mokytojo lituanisto pedagoginio cenzo dalis. Bet pabandyk tu kam nors tai įrodyti. Visą gyvenimą dėsčiau būsimiems bibliotekininkams - iš to, kas buvo, teliko keturis kartus sutrumpintas pasirenkamasis kursas. Tai kam tada investuoti pinigus į Skaitymo skatinimo programas ir panašius dalykus, jeigu nebus kam kloti vaikų skaitymo pamatų. Kas mano, kad vaikų literatūra - tai labai paprasta ir savaime suprantama, smarkiai klysta.
- Dėl ko labiausiai kenčia mūsų šalies vaikų literatūra ir apskritai kultūra - dėl ribotų finansinių galimybių ar dėl atsainaus kultūros politiką vykdančių funkcionierių požiūrio?
- Šiemet mane taip pribloškė vienas dalykas, kad negaliu atsitokėti. Išsakiau tą nuostabą ir Kultūros ministerijoje. Iš Leidybos paramos programos buvo išmesta vaikų literatūra! Daugiau kaip prieš dešimtmetį (tada leidybos reikalus tvarkė daugeliui gerai žinoma Rasa Balčikonytė) į ekspertų komisiją buvo kooptuota žmonių, besigilinančių į šią sritį, tie žmonės rotacijos principu keitėsi, o dabar nebeliko nė vieno. Negi krizė pirmiausia ištiko vaikų knygas? Dar didesnis paradoksas, kad tuo pačiu metu rengiamasi Bolonijos knygų mugei, kurioje Lietuva bus garbės viešnia. Guodžiama, kad prioritetą vaikų literatūrai skirs Kultūros rėmimo fondas. Bet ten toks didelis katilas, kas ten tą vaikų literatūrą išgraibys? Nors, žinoma, linkėčiau, kad išgraibytų. Be to, gerai vaikiškai knygai parengti, tai yra sukurti meniškas iliustracijas, anot profesionalių dailininkų, reikia bent metų. O juk jau tuoj nė pusmečio nebeliks. Leidėjai taip ir kabo ore.
- Kurios vaikiškos knygos turinys geriausiai atspindi dabartinę mūsų šalies ir mūsų žmonių situaciją?
- Be galo originalus klausimas, tokio dar negirdėjau! Ir prasmingas. Dabar skaitydamas apie jį nuolat galvosiu ir galbūt tokią knygą aptiksiu... O kol kas paminėsiu dvi į galvą atėjusias, bent iš dalies tinkančias atsakymui. Tebus tai Gendručio Morkūno “Grįžimo istorija”. Konceptuali knyga, vaizduojantį vaiką, stebintį suaugusiųjų gyvenimus, pasiklydusį tarp vertybių, gniuždomą šiuolaikinių problemų, - pavyzdžiui, patyčių. Kita knyga, pastaruoju metu padariusi stiprų įspūdį, - ne apie mūsų šalį, bet tarsi apibendrinanti šiuolaikinės vaikystės situaciją. Tai islando Andrio Snėro Magnasono “Mėlynosios planetos istorija”. Į pasakų vien vaikų apgyvendintą planetą atskrenda Linksmuolis Džiaugsminguolis, kuris tyrą, natūralų vaikų pasaulį, pasitelkęs šiuolaikinės reklamos retoriką, paverčia ištisine pramoga, šou, džiaugsmo šalimi. Vaikai tampa nejautrūs, netgi žiaurūs, nemąstantys. Jie pamažu netenka vaikystės, nes tas suaugėlis džiaugsmą dalija ne už dyką. Tai knyga, kaip mes gudriai kartais manipuliuojame vaikais. Beje, ši idėja šmėkšteli ir keliose lietuvių autorių knygose.
Iš brandžios šiuolaikinės vaikų literatūros turime labai daug ko pasimokyti!
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
