Toks klausimas dabar dažniausiai užduodamas. Nors iki valios regime saulės, net lietaus ir drėgno sniego - pavasariui labai svarbių reiškinių, nesame tuo patenkinti. Mums reikėtų ko nors kito, labai greito, staigaus, gražaus...
Tačiau nusileiskime ant žemės ir apsižvalgykime - ar ne pavasaris aplinkui? Jo ženklai yra visur, ir nepastebėti jų neįmanoma. Štai regime nuplikusius laukus - kai kur Lietuvoje laukuose sniego saujos tektų ilgiau ieškoti, kitur (ypač rytinėje šalies dalyje) jo dar daugiau. Tačiau saulė išgraužė jame skyles, išgarino; kas neišgaravo, susigėrė į žemę ar nutekėjo į raistus ir pelkutes. Gali būti, kad pavasario potvyniui pristigs jėgų pakelti ir išnešti ledus. Nors...
Apie gamtą ir jos galias neįmanoma galvoti “žmogiškai”, nes taip visada padarysime klaidų. Patikėkite - vandens horizontai mūsų dirvožemyje yra labai aukštai, vadinasi, upeliai ir upės, ežerai bus pakankamai “pamaitinti”. Kuršių marios jau išlaužė ledus, atvėrė kelią Nemuno surinktam vandeniui sutekėti, ledų sangrūdos upėse yra tik dalis pavasario reiškinių. Dar kurį laiką tikėsimės nakties šaltuko, palaikančio ledą. Jis, beje, lėčiausiai plonės ant ežerų, tad saulėtos dienos vilios poledinės žūklės mėgėjus. Tačiau kuo toliau, tuo atsargesniems reikia būti. Pavasario ledas, ypač pradėjęs juoduoti, yra pavojingas, nereikėtų tikėti naktį sustingdytos jo košės tvirtumu.
Kad pavasario reikia ne laukti, o džiaugtis jį esant jau čia, rodo daugybė reiškinių. Štai vėjas pakelia ir skraidina sausus išdžiūvusius lapus. Pakrantėse jau išdžiūvo žemės grumstai - jų kvapas labai stiprus, būdingas tik šiam pavasario metui. Šiltą vidudienį plasteli drugys dilgėlinukas - jis labai gražus ir spalvingas, bet nusileidęs ant pernykštės žolės beregint pradingsta iš akių: gamta spalvas suderino labai išradingai. Į laukus net ir dieną keliauja stirnos, danieliai - žvėrims miške dar ne tiek daug maisto, ypač švelnesnio, pasiilgto per ilgą žiemą. Beje, miškuose įvyko svarbus dalykas: taurieji elniai atsisveikina su savo karūnomis. Nukritusių ragų rinkti veržiasi daugybė žmonių, jie išbaido ramybės ieškančius žvėris, baikština jauniklius vedančias šernes. Tiesa, šernės gali apginti savo mažylius, ir susidūrimas su jomis ne visada gali baigtis sėkmingai... žmogui.
Pavasario pradžia - smagiausias paukščių metas. Po ilgos tylos girdime kiekvieno jų aktyvų brazdėjimą, giesmes. Kada dar, jei ne dabar, girdėsime taip aiškiai trimituojančias gerves, ežero properšon sugrįžusių ančių klykuolių tuoktuvių šėlimą, amalinio ir juodojo strazdų giesmes? Žinoma, ir vieversiuką, ir varnėną. Jie jau Lietuvoje - dar ne visi, tik pirmieji žvalgai. Kitą savaitę turėtų pasirodyti pirmieji gandrai - taip bent sako kalendorius. Gamta tam taip pat neprieštarauja, tad tikėkimės gandro skrydžio. Geriau pamatyti skrendantį, bet ne tupintį gandrą, nes tai lems visų šių metų sėkmę ir sveikatą. Kažkada taip tikėdavomės sėkmingai būsią perkelti į kitą klasę. Ar dabar vaikai laukia iš gandro tokių žinių?
Smagu džiaugtis pavasariu. Tačiau pavasaris mumis dar labiau džiaugtųsi, jeigu paskubėtume iškelti paukščiams inkilus, susirinkti peržiem “pasėtas” šiukšles ir susitvarkytume aplinką. Galbūt gamtai nuo to būtų lengviau. Mums - taip pat.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
