Kodėl Lietuvoje pritrūksta būtiniausių vaistų

Vėžiu sergantys ligoniai prieš dvi savaites vėl liko be jiems gyvybiškai svarbių vaistų. Prieš metus tokia situacija buvo susiklosčiusi Kauno ligoninėje, o šiemet - vaistinėse. Sunku patikėti, kad tai vyksta XXI amžiuje, Europos Sąjungos valstybėje. Bet vyksta. O tai išgirdę Seimo Sveikatos reikalų komiteto vadovai skubiai sukvietė pasitarimą, pasitarė ir ciniškai paskelbė, kad pacientai vaistų nemoka ieškoti. Vienoje, antroje, trečioje, ketvirtoje vaistinėse būtinų preparatų neradusiems onkologiniams ligoniams paprasčiausiai reikėjo neprarasti vilties ir apeiti daugiau vaistinių.

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Gediminas NAVAITIS, Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos departamento Farmakoekonomikos ir vaistų kainodaros skyriaus vedėjas Tomas ALONDERIS, savanorių organizacijos „Lithuanian Mercy Lift“ įkūrėja Pranė ŠLUTIENĖ, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus pavaduotojas klinikai Jonas VESELIŪNAS ir UAB „GlaxoSmithKline Lietuva“ vadovas Kęstutis ČEREŠKA. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Pernai liepos mėnesį taip pat kalbėjome apie vaistų onkologiniams ligoniams trūkumą. Tada visi priėjome prie išvados, kad tokių dalykų nebus, esą tai vienkartinis atvejis. Kodėl situacija kartojasi?

K.ČEREŠKA: Lietuva nėra unikali valstybė. Visame pasaulyje kartkartėmis pritrūksta onkologinių vaistų. Mano nuomone, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar tai atsitiktiniai, vienkartiniai atvejai, kuriuos galima greitai išspręsti, ar sisteminiai. Mano įsitikinimu, Lietuvoje tai sisteminiai dalykai.

Ką turiu omeny sakydamas „sisteminiai dalykai“? Lietuvoje procesai yra orientuoti į bet ką, tik ne į pacientą. Pradedant planavimu. Lietuvoje nėra net onkologinių ligonių registro. Jei paklaustume, kiek ir kokių onkologinių ligonių yra šiandien ir kaip ta dinamika kis per artimiausius 3-5 metus, nežinau, ar atsirastų kompetentinga institucija ar asmuo, kuris galėtų atsakyti.

Grįžkime prie vaistų. Tai planinis procesas. Kompanijoje vaistų gamyba planuojama, tad jeigu prireiktų „degančių“ vaistų, geriausiu atveju juos galėtume pristatyti per pusantro mėnesio. Nėra taip, kad vaistai sukrauti dėžėmis lentynose, tereikia spragtelėti pirštais ir juos atveš. Vaistai ruošiami planingai, perkami komponentai. Jeigu nėra planinio proceso iš valstybės pusės, tokių sutrikimų kartkartėmis pasitaikys.

J.VESELIŪNAS: Yra du skirtingi dalykai: vaistai stacionariems ligoniams, ir vaistai, kuriuos perka ligoniai, pacientai vaistinėse. Savo klinikoje mes to nejaučiame, nes planuojame. Maždaug žinome, kiek reikia, kad turėtume mėnesiui ar pusantro savo vaistinėje. Gydymo įstaigose vaistų neturėtų trūkti, jeigu yra normalus, sistemingas planavimas. Kad kartais nebūna vaistinėse - faktas. Ir ligoniai nuo to kenčia. Nes yra vaistų, kurie skirti stacionarui, ir medikamentų, kurie išrašomi ligoniams naudoti ambulatoriškai. Kaip ir sakyta - nėra registro.

Esmė ta, kad onkologinių ligonių daugėja ir daugės. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, po 2-3 metų onkologiniai susirgimai atsidurs pirmoje vietoje. Ne kardiologiniai, o onkologiniai. Tas pats ir Lietuvoje. Onkologijos institutas turi savo registrą, bet Sveikatos apsaugos ministerija jo nepatvirtina, iš visos šalies mes net negauname žinių.

G.JAKAVONIS: Vadinasi, galime daryti išvadą, kad onkologiniam ligoniui, negalinčiam nusipirkti vaistų, lieka vienintelė viltis gultis pas jus į ligoninę.

J.VESELIŪNAS: Kartkartėmis pasitaiko, kad vaistinėse vaistų nebūna - ar dėl planavimo, ar neatveža, ar tiekimas blogas, ar dar kas nors. Kadangi mes perkame centralizuotai, stygiaus nejaučiame. Valstybinė ligonių kasa vykdo centralizuotus tiek medikamentų, tiek reagentų pirkimus, bet, deja, kartais taip nutinka, kad vieno ar kito medikamento trūksta.

G.JAKAVONIS: Kaip reaguoti į Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko Antano Matulo pasakymą, kad kitose valstybėse padėtis dar blogesnė. Ar iš tikrųjų kitose valstybėse yra blogiau nei Lietuvoje?

P.ŠLUTIENĖ: Amerikoje niekada nėra buvę, kad pritrūktų kokių nors vaistų. Iš čia į Ameriką, Džono Hopkinso (John Hopkins) ligoninę Baltimorėje, atveždavo gydyti vaikus, kurių čia jau negalėjo gydyti. Tegul nesako, kad Amerikoje trūksta vaistų.

Draudimo kompanija reikalauja pasitikrinti sveikatą kiekvienais metais, apie tai primena, kartais paskambina iš ligoninės. Gauni laišką, kad laikas daryti mamogramą.

Ar šitaip yra Lietuvoje? Ne. Pasidarai mamogramą, tada pasižiūri du gydytojai, apsvarsto ir atsiunčia tau laišką, ką jie ten rado. Jeigu reikia tolesnio gydymo, pataria, kur gydytis. Yra atskiros klinikos, pavyzdžiui, krūties vėžio, kur rūpinamasi tik krūties vėžiu.

Aš su savo privačiu draudimu moku 307 dolerius per mėnesį, kad galėčiau gydytis. Tai yra dideli pinigai. Yra taisyklės, kas antri metai reikia atlikti tomografiją, magnetinį rezonansą. Tada patariama, ką turi padaryti. Jei nedarai, tai tavo kaltė. Taigi Amerikoje viskas yra po ranka, viskas, ko reikia.

K.ČEREŠKA: Kaip tik ir palietėte sisteminį klausimą. Jūs paminėjote Jungtines Amerikos Valstijas ir jos sistemą, kuri orientuota į žmogų. Pas mus ji orientuota į procesus, nėra konkurencijos draudime, yra vienintelis valstybinis draudimas. Jeigu kas nors aktyvins profilaktinius tyrimus ir dėl to atsiras daugiau ligonių, vadinasi, Valstybinei ligonių kasai reikės daugiau pinigų. O ji tuo nesuinteresuota. Tai ir yra esminis skirtumas. Pas mus nėra konkurencijos, be to, ir valstybė nėra suinteresuota ligonį gydyti kiek galima anksčiau.

G.JAKAVONIS: Kaip vis dėlto paaiškinti susidariusią situaciją? Ar tai sistema, ar vienkartiniai atvejai?

T.ALONDERIS: Vadinti to sisteminiais sutrikimais, manau, dar negalima. Kol kas jie yra pavieniai. Per pastaruosius 5 metus buvo nusiskundimų dėl 9 preparatų trūkumo.

G.JAKAVONIS: Įskaičiavote ir tuos, kai gąsdinant gripo epidemija buvo perkamos vakcinos, o paskui nepanaudotos išmestos?

T.ALONDERIS: Šito mes neįskaičiavome. Tai buvo ne trūkumas, o greičiau išpūsta problema. Kai praėjo gripo epidemija, patys pamatėme, kad didžiulės bėdos nebuvo.

Bet kai buvo sutrikimų, mes suskaičiavome 9 preparatus. Europos Sąjungos iniciatyva renkama informacija apie buvusius sutrikimus, Europos Komisijos iniciatyva sudaryta darbo grupė mažumų rinkų problemoms tirti, mes priskiriami prie mažųjų šalių ir dalyvaujame komisijos darbe. Taip, problemų, kai trūksta, pasitaiko ir kitose šalyse. O ar nėra bandoma dirbtinai sudaryti kai kurių vaistų deficito, tokių tyrimų rezultatų kol kas nežinome.

G.JAKAVONIS: Sveikatos reikalų komiteto posėdyje, kuriame buvo svarstomos šios problemos, išaiškėjo, kad Lietuvoje nėra vaistų nuo stabligės. Sujudinote maišą, kuriame tų problemų daug...

G.NAVAITIS: Pas mus nėra rūpinamasi žmogumi, rūpinamasi kitais procesais.

Manau, kad aptariami įvykiai atspindi sveikatos sistemos problemas. Sakyčiau, dar daugiau - jie atspindi visuomenės problemas. Tuomet kyla klausimas, kokia išeitis iš akligatvio. Manyčiau, atsakymas - atsirandanti vis aiškesnė kryptis. Turėtume vis labiau tolti nuo tradicinės ekonomikos, jos nuostatų, galų gale jas realizuojančios politikos ir pereiti prie vadinamosios laimės ekonomikos ir ją įgyvendinančios felicitalinės („felicita“ lot. laimė - politikos). Kitaip sakant, siekti laimingesnės visuomenės. Sveikatos apsaugos sferoje tai ypač ryškiai matyti. Nuo Nepriklausomybės atgavimo vaistai, be abejo, pagerėjo, medicinos įranga pagerėjo, gydytojų kvalifikacija bent jau nesumenko, antraip jie nerastų darbo Europos Sąjungoje. Vadinasi, viskas pagerėjo.

G.JAKAVONIS: Pagerėjo, bet jie išvažiavo į užsienį.

G.NAVAITIS: Viskas gerėja. Netgi finansavimas sunkmečio metais bent jau nesumažėjo. O pasitenkinimas sveikatos apsaugos sistema padidėjo? Akivaizdu, kad ne. Atlikus sveikatos draudimo sistemos, ligonių kasų, asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos tyrimą išaiškėjo, kad iš 8-ių Lietuvos žmonių tik vienas mano, jog gydymo įstaigoje juo bus tinkamai pasirūpinta, du trečdaliai tikisi, kad iš dalies. O likusieji nieko gero iš lietuviškos sveikatos sistemos nesitiki. Norėčiau šį akivaizdų paradoksą akcentuoti: turime gerėjančias priemones, gerai parengtus specialistus, bet neturime rezultatų. Apie tai ir reikia kalbėti.

J.VESELIŪNAS: Mažėjantis finansavimas.

G.NAVAITIS: Krizės metais finansavimas beveik nemažėjo.

J.VESELIŪNAS: Šiais metais 40 mln. litų sumažintas visai sistemai.

G.NAVAITIS: Kai kalbame apie 4 mlrd., minima suma nėra tokia reikšminga. Gerai, kad apie pinigus užsiminėte. Esminis punktas turėtų būti ne perorientuoti sistemą į kokius nors procesus ar kokius kitus rodiklius, o kad pacientas būtų laimingas. Kad būtų patenkintas teikiamomis paslaugomis.

Konkretus atvejis. Pasirodė Sveikatos apsaugos ministerijos informacija apie vaistinių preparatų tiekimo sutrikimus. Noriu pacituoti du sakinius, kurie man iš karto krito į akis: „Kauno klinikų administracijai išsiųsta sąskaita apmokėjimui. Suma 467 litai 46 centai“. Tame pačiame rašte rašoma (čia kalbama apie retesnius vaistus nuo retesnių ligų): „Tokių vaistų tiekimas yra labai brangus, užtrunka pakankamai ilgą laiką, o kai kuriais atvejais apskritai neįmanomas“.

Įsiklausykite! Ligoninėje, kurios metų biudžetas - 100 milijonų ir dar daugiau! Jai 400 litų labai brangu ir neįmanoma. Šiuos du sakinius sugretinus, manau, tampa viskas aišku. Kad ne apie pinigus kalbame, kalbame apie vadybą. O vadyba vykdo tai, kas jai pavesta. Užduotis yra neteisinga. Procesai. O turėtų būti laimingas pacientas.

Kai tik sugebėsime perorientuoti sistemą, kad žmogus būtų laimingas Lietuvoje apskritai, tada iš Lietuvos nebus važiuojančių ir bėgančių, o mūsų pacientas jausis gerai. Tuomet negausime tokio rašto, kad įstaigai, turinčiai šimtamilijoninį biudžetą, skirti vaistams 400 litų neįmanoma. Atskiros sąskaitos, susirašinėjimas - vien popierius buvo daugiau vertas.

G.JAKAVONIS: Vieni vaistai yra kompensuojami, kiti - ne. Tačiau yra tam tikra grupė vaistų, kurių gali nusipirkti tik gana pasiturintys žmonės. Kas tai, mirties nuosprendžio pasirašymas?

K.ČEREŠKA: Visa sistema orientuota į procesus, į pinigų valdymą, bet ne į žmogų. Imkime onkologinius ligonius. Jeigu suskaičiuosime, kiek šiandien yra tokių ligonių ir kokių vaistų jiems reikia, atsakymas būtų vienareikšmiškas - finansus reikia padvigubinti. Pvz., į mus per gydymo įstaigas arba tiesiogiai kreipiasi moterys, sergančios krūties, ir prašo, kad paremtume antros eilės gydymą. Mes, kaip kompanija, pagal procedūras negalime to padaryti, nes valstybė tą vaistą perka, tas vaistas lentynose sudėtas. Bet kokiais tai vidiniais protokolais yra nusprendžiama, kad bus gydoma pirmos eilės, t.y. pradinė, stadija. O jeigu žmogui reikia tolesnio gydymo, to vaisto jau nebeskiriama. Kitaip tariant, kažkas kažkokiais vidiniais protokolais nusprendžia, kad tave gydysiu, o tavęs negydysiu.
Tad dar kartą galima pasakyti, kad sistema nėra orientuota į ligonį. Sistema orientuota į pinigų valdymą, į ambicijų patenkinimą, į kėdžių išlaikymą. Bet ne į žmogų.

G.JAKAVONIS: Girdėjau netgi tokį pasakymą, kad ligoninei daug naudingiau gydyti vėlesnės stadijos vėžį, nes tai ekonomiškai labiau apsimoka.

J.VESELIŪNAS: Onkologinės ligos gydomos ne vieno gydytojo. Dirba maždaug 16 specialistų, visas kompleksas: gydytojai, fizikai, biologai ir t.t. Onkologinę ligą ne taip paprasta gydyti - taikomas visas kompleksas priemonių, tai radioterapija, chemoterapija, chirurgija.

Problema ta, kad pas mus nėra rengiami gydytojai onkologai. Eilinis šeimos gydytojas onkologinio ligonio, galima sakyti, bijo. Jis nežino, ką su juo daryti. Taip ir praleidžiamos pirmosios stadijos. Kita vertus, gydyti pirmą, antrą stadiją finansiškai yra kur kas pigiau nei trečią, ketvirtą, kurių gydymas atsieina dešimt ar šimtą kartų brangiau, o rezultatas labai abejotinas.

G.JAKAVONIS: Ligoninėje, suprantu, brangiau kainuoja. Ligoninei nuo to geriau ar blogiau finansiškai?

J.VESELIŪNAS: Ligoninė turi kvotas. Mums tiek skiriama pinigų, ir tu kaip nori, taip sukis. Pvz., gegužę pusės milijono mums nekompensuos niekas. Mes tiek ligonių gydome už ačiū. Paradoksas.

K.ČEREŠKA: Ar tai reiškia, kad jeigu pavėlavau pagal kvotą, galiu nebegauti paslaugos? Juk jūs profesionali ligoninė.

J.VESELIŪNAS: Nežinau, kaip kitur. Kitur gali būti lygiai toks pat atvejis.

G.JAKAVONIS: Visas šias savaites ėjote per vaistines savo iniciatyva, žiūrėjote, kur kokių vaistų trūksta.

P.ŠLUTIENĖ: Ėjau, kalbėjau, skambinau. Į ministeriją neprisiskambinau. Trys skambučiai ir visi telefonai užimti.

G.JAKAVONIS: Vakar A.Matulas sakė jam skambinti.

P.ŠLUTIENĖ: Su A.Matulu turėjau reikalų Šiauliuose. Aš jį pasodinau ant jo sėdynės, kai jis pradėjo peikti vaikų ligoninę, esą kaip brangiai kainuoja valstybei ją išlaikyti. Aš žinau, kiek mūsų labdaros organizacija sukišo į tą ligoninę. Žinau, kad kiti turtingi sumokėjo už visus langus ir ne 300 tūkst. litų, o dolerių.

Bėda ta, kad mažos ligoninės nesilaiko standartų. Ką daryti, kad sergantis vaikas atsiduria jose ir neišsiunčiamas laiku ten, kur turi būti išsiųstas. Ir miršta. Amerikoje, jei pacientas ateina prie durų ir jis neturi draudimo, mes neturime teisės jo negydyti. Amerikoje taip pat pasitaiko atvejų, kai už gydymą nesumokama.

G.JAKAVONIS: Kiek tokių atvejų?

P.ŠLUTIENĖ: Buvo vienas toks žmogus. Meksikietis. Jo sąskaitoje buvo 44 tūkst. dolerių, kurių niekas nesumokėjo. Kas tada daroma? Kitais metais, kai sudaromas biudžetas, nuostoliai įtraukiami į, pvz., kambario, kitų paslaugų mokesčius, kad tas trūkumas būtų išlygintas. O Lietuvoje gydymas niekam nerūpi, čia yra tik biurokratija, žmoniškumo visai nėra. Tik žiūrima, kur būtų galima prakišti daugiau pinigų.

A.Matulas yra griovikas, jis ne statybininkas. Jis griauna, bet nemoka statyti. Tas pats ir Sveikatos apsaugos ministerijoje. Kaip gali vadovauti ministerijai žmogus, neturintis jokio medicininio išsilavinimo. Arba pavaduotoja. Irgi neturi. Aš viską patikrinau. Prezidentės labai gera draugė. Anksčiau ji buvo tik maža finansų prižiūrėtoja Sveikatos apsaugos ministerijoje ir staiga tapo vyriausiąja finansininke! Iš pradžių su ministerija dirbti buvo nuostabu. Buvo Antanas Vinkus, buvo Juozas Olekas, trumpai buvo Jurgis Brėdikis.

G.JAKAVONIS: Tai - specialistai.

P.ŠLUTIENĖ: Specialistai. Jie žinojo, ką daro. Irena Degutienė ten dirbo, Rasa Juknevičienė. O dabar nėra nieko.

G.JAKAVONIS: Pagyvenę žmonės su nostalgija atsimena tuos tarybinius pigius vaistus, gailisi, kad jų negali dabar nusipirkti. Ar yra galimybių platinti paprastus pigius vaistus nuo paprastų ligų?

T.ALONDERIS: Pirmiausiai reikia atsižvelgti į tų vaistų kokybę. Lietuva yra Europos Sąjungos narė ir jai galioja tam tikri kokybės standartai, geros gamybos praktikos reikalavimai. Deja, iš Rusijos gamintojų beveik niekas šių reikalavimų neatitinka. Sveikatos reikalų komitetas 2008 metų pabaigoje ir 2009 metų pradžioje kėlė šitą idėją, kai buvo svarstomas priemonių planas, kaip pagerinti vaistų prieinamumą ir sumažinti jų kainas. Viena iš idėjų buvo kai kuriuos vaistus importuoti iš trečiųjų šalių, t.y. Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos. Buvo vykta į Maskvą, susitikta su vietos gamintojais. Tačiau tos minties buvo atsisakyta - būtent dėl vaistų kokybės (pati Rusija konstatuoja, kad iki trečdalio jų rinkoje esančių vaistų gali būti suklastoti) ir dėl jų šalutinio poveikio.

G.NAVAITIS: Labai aktualu, kad Baltijos šalys vaistus pirktų bendrai, tada taikomos didesnės nuolaidos.

Pateiksiu skaičius. Lietuvoje AIDS gydymas gali kainuoti nuo 21 iki 24 tūkst. litų, o Brazilijoje - 1 doleris per dieną. Tik brazilui tenka praryti 5 tabletes, o lietuvis gali ir su viena išsiversti. Aišku, penkios tabletės - mažesnis komfortas. Bet koks finansinis skirtumas! Gal siekiant ekonominio efekto komforto būtų galima ir atsisakyti? Tokių ekonominių efektų galėtume atrasti įvairiose srityse.

Vienas iš sprendimų - vadinamasis paralelinis importas. Vaistai, kaip žinote, yra tiekiami etinių ir generinių kompanijų, kai po tam tikro laiko vaistams nebegalioja patentai ir juos galima gaminti. Šioje srityje mūsų bendroji politika vykdoma gana sėkmingai. Ateinantis vaistas turi būti pastebimai pigesnis, kad galėtų atsirasti rinkoje. Todėl orientuotis, šnekėti, kad rusiški, baltarusiški vaistai yra išsigelbėjimas... Jei pakankamai energingai dirbsime, mes galime pasiekti gerų rezultatų ir derėdamiesi su Europos kompanijomis, ir gaudami aukštos kokybės vaistų.

G.JAKAVONIS: Kiek pamenu, apie centralizuotą Pabaltijo valstybių vaistų pirkimą buvo kalbėta lygiai prieš metus. Ką visus metus veikė jūsų departamentas, kad ši problema liko neišspręsta?

G.NAVAITIS: Politikai padarė viską. O ką padarė valdininkai?

T.ALONDERIS: Gegužės 2 dieną pasirašyta sutartis. Ją pasirašė trijų Baltijos šalių ministrai. Šiuo metu deramasi dėl trijų konkrečių vakcinų pirkimo. Kalbama tik apie centralizuotai įsigyjamus vaistus. Žiūrėsime, kaip mums seksis įgyvendinti šį bandomąjį projektą, todėl nenorima tartis dėl didelio produktų skaičiaus, kad nebūtų problemų, jei kas nors nepavyks.

G.JAKAVONIS: Ką reikėtų daryti, kad tokie dalykai - vaistų deficitas - nesikartotų?

P.ŠLUTIENĖ: Reikia pradėti nuo valdžios. Kas vadovauja Sveikatos apsaugos ministerijai? Ten nėra nė vieno, su kuriuo galėtum pasikalbėti. Viskas turi prasidėti nuo viršūnės - jeigu yra geras vadovas, viskas bus gerai.

G.JAKAVONIS: Jūs, ponia Prane, ilgai gyvenusi JAV, girdėjote „lietuvišką“ žodį „otkatas“?

P.ŠLUTIENĖ: Taip. Mes turime labai griežtai atsiskaityti, kaip labdaros organizacija. Visi savanoriai, jokių pinigų negauname ir negavome. Iš Lietuvos. Nė vieno kyšio nepaėmiau ir niekam kyšio nedaviau.

G.JAKAVONIS: Vis dėlto, ką reikėtų daryti, kad vaistų deficito nebūtų?

J.VESELIŪNAS: Jeigu kalbame konkrečiai apie onkologinius vaistus, bėda ta, kad nėra onkologinių ligonių apskaitos registro, o jis turi būti. Tai yra abėcėlė.

P.ŠLUTIENĖ: Kas atsitiko? Juk buvo.

J.VESELIŪNAS: Buvo institute onkologinių ligonių registras, bet ministerijai nereikia. Jau treti metai nuostatų nepatvirtina. Mes nežinome, kiek pas mus yra ligonių, tad galime skaičiuoti tik apytikriai. Būtų registras, būtų apskaita, būtų užsakymai ir tokio medikamentų trūkumo tikrai nebūtų. Ar ligoninės, ar centralizuotai ministerija, ligonių kasos užsakytų ir tas klausimas būtų išspręstas. Deja, nėra nuo ko pradėti. Kaip sakė gerbiama prelegentė - nuo galvos. O galvai šito nereikia, nes ji neišmano.

K.ČEREŠKA: Pirmiausia, ko pasigendu Lietuvoje, - nėra ilgalaikės sveikatos strategijos. O ji būtina. Dėl ilgalaikės sveikatos strategijos turi būti politinis sutarimas, kad ji nesikeistų, pasikeitus ministrui ar politinei grupuotei. Antra, ilgalaikėje sveikatos strategijoje turi atsirasti 5-10 metų planas, labai aiškiai nurodant finansavimo šaltinius ir prioritetus. Neabejoju, kad onkologija taptų vienu pagrindinių prioritetų.
Dabar mes dirbame padrikai. Kiekvienas ministras atėjęs bando taškelius dėlioti, ką nors ištraukti iš konteksto. Galiu pateikti pavyzdį. 2009 metais, prasidėjus krizei, kompanija pasiūlė Vyriausybei planą, kaip prisidėti prie krizės įveikimo. Mes pasiūlėme metams atidėtą mokėjimą už mūsų vaistus. Mūsų apyvarta - maždaug 100 mln.  Suprantu, valstybei 100 mln. - menki pinigai. Bet tai galėjo būti geras pavyzdys, ką galima gauti iš kitų kompanijų. Koks buvo atsakymas? Ačiū, mums šito nereikia. Nors tuo metu valstybė skolinosi labai brangiai. Išvada: nėra strategijos, nėra ką su tais pinigais daryti.

G.JAKAVONIS: Kalbate apie medicinos strategiją, kai visa valstybė ilgalaikės strategijos neturi.

G.NAVAITIS: Mes ne kartą esame kalbėję, kad turi būti nacionalinis priežiūros institutas ir nacionalinis priežiūros registras. Kad šiandien gydyto žmogaus duomenys būtų ir po 20 metų ir jais galėtų pasinaudoti kitas gydantis vėžį gydytojas. Tai būtų tikrai nebrangu, bet efektyvu. O šito nėra.

Vadinamoji e.sveikata, kiek pinigų sukišta ir koks rezultatas pasiektas - aktuali tema ateičiai. Juk kiekviena didesnė ligoninė turi savo sistemą, ir kai man aiškina, kad jos tarpusavyje niekaip nesuderinamos ir vėl reikia skirti pinigų, svarstau, kaip galima sukurti tokį kompiuterį, kurio niekaip neįmanoma sujungti su kitu kompiuteriu. Čia juk pasaulinis atradimas. O Lietuvoje jis padarytas.