Kodėl lietuviai nepoilsiauja Lietuvoje

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Naglis PUTEIKIS, Vilniaus keliautojų klubo pirmininkas Algimantas JUCEVIČIUS, Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos narys Andrejus GAIDAMAVIČIUS ir Seimo narys Kęstutis DAUKŠYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Žmonės keliauja, plaukia po visokius baikalus, nors turime puikius nacionalinius parkus. Kodėl taip yra?

N.PUTEIKIS: Viena vertus, manau, žmonės nori pamatyti kažką naujo. Dauguma bent jau vyresnės kartos žmonių Lietuvos pajūryje yra buvę ir nori pamatyti ką nors naujo, egzotiško. Kai atsivėrė sienos, atsirado galimybės skraidyti lėktuvais į šiltuosius kraštus prie šiltų jūrų, dauguma žmonių tuo pasinaudojo. Mūsų pajūris tarp Klaipėdos ir Latvijos yra siauras, o įvažiavimas į Neringą apsunkintas. Daugybė mano pažįstamų traukia į laukinius Latvijos paplūdimius, jaučia didžiulį džiaugsmą važiuoti būtent ten, o ne skristi į Turkiją, Egiptą. O mes laukinio paplūdimio beveik neturime. Be to, mes kol kas, deja, nesame vokiškos tvarkos šalis. Turistai pamato visiškai kitokį aptarnavimo lygį, kitokias paslaugas užsienyje.

Manau, kad tradicijos, įpročiai Lietuvoje įsišakniję tokie, kad kažkodėl mus traukia ten, kur iš tikrųjų nieko labai įdomaus nėra. O netraukia ten, kur tikrai labai įdomu, - pačioje Lietuvoje. Ir tų miestelių, sodybų, piliakalnių, upelių tiek daug įdomių, kad žmonės nė nesapnuoja. Pavyzdžiui, Lenkijoje turistai lanko mišką, kuriame visi medžiai yra kreivi. Man Panemunėje vienas žmogus parodė vietą miško vidury, kur visi medžiai auga taip. Koks šimtas medžių. Yra Lietuvoje dar įdomesnių vietų.

G.JAKAVONIS: Kas atsitiko Lietuvoje, kad žmonės nenori keliauti po savo šalį?

A.JUCEVIČIUS: Norėčiau pradėti būtent nuo jaunimo požiūrio suformavimo. Tai požiūris į pačią gamtą, pagarba jai. Šiuolaikinis žmogus nuolat patiria įtampą, stresą. Sakiau ir sakysiu, kad niekur kitur žmogus taip nepailsės, kaip gamtoje. Tik į gamtą reikia eiti nusiteikus, pasiruošus, su pagarba. Tada požiūris bus kitoks, kad mūsų Lietuvėlė nuostabi ir galimybės neišsemtos. Kelių gyvenimų žmogui neužteks viską apžiūrėti. Mes tiktai lekiame, švilpiame tomis trasomis, o čia pat, jeigu nuo pagrindinių kelių suktelsi 10 ar kiek kilometrų, pamatysi unikalių dalykų.

Labai džiaugiuosi, kad daugėja saugomų teritorijų, kurios pasiruošusios priimti keliautojus. Nes šiandien negali barbariškai įsibrauti į vidurį miško, kurti laužus ar dar ką daryti. Tai irgi turi būti derinama ir suprantama. Kultūringas, atsakingas keliavimas, manau, mūsų visų visuomeninių organizacijų rūpestis. Mes su Lietuvos keliautojų sąjunga sujungėme 23 klubus ir stengiamės skiepyti atsakingą keliavimą. Nereikia taip pesimistiškai nusiteikti.

Atvažiavę užsieniečiai stebisi mūsų galimybėmis, mūsų unikalia gamta. Mes to nevertiname. O dėl tų egzotiškų kraštų... Mūsų visos kelionių agentūros orientuotos daugiau į verslą, tai jos pasiūlys kokį brangų produktą.

G.JAKAVONIS: Kita vertus, pavyzdžiui, Ūla, pati gražiausia Lietuvos upė, tapo tarsi autostrada Vilnius-Kaunas, savaitgaliais jeigu norėsi sustoti Ūlos akies pasižiūrėti, tai 40 minučių eilėje stovėsi. Pilna baidarių. Ar mes neapskaičiavome kažko, ar į komerciją per daug nuėjome?

A.GAIDAMAVIČIUS: Labanore yra tokia Lakaja. Ten irgi autostrada ne ką mažesnė. Kartą skaičiavau, per valandą 80 baidarių plaukė. Iš tikrųjų nenormalu, kai pačios gražiausios upės yra taip smarkiai apkrautos, dėl to jos teršiamos, trikdoma gamta, negali išsiperėti vandens paukščiai ir panašiai. Bet žvelgiant į istoriją, ką mes esame praradę? 80 proc. Lietuvos upių tarybiniais metais buvo ištiesinta, numelioruota. Įsivaizduokime, jeigu to nebūtų įvykę, tos upės būtų išlikusios tokios gražios, vingiuotos kaip Lakaja ar Ūla, dabar Lietuva tiesiog klestėtų kaip turizmo kraštas. Iš viso pasaulio baidarėmis atvažiuotų plaukti. Bet dabar pas mus yra palyginti nedaug tų gražių, natūralių upių. Tad į jas ir veržiamasi.

Manau, reikia pradėti kaip ir Vakarų šalyse atkurti gamtą. Turime didelį potencialą, bet daug reikia atkurti, ištiesintoms upėms sugrąžinti pirminį veidą. Pirmas projektas jau bus įgyvendinamas šiemet Labanore. Trumpas Kertuojos upės ruoželis bus grąžinamas į buvusią senvagę vietoj kanalo. Ir tai mes susiduriame su begale biurokratinių kliūčių, kaip tą padaryti. Bet žingsnis po žingsnio, manau, ne tik išnaudosime, ką turime, bet ir atkursime, ką praradome.

O kalbant apie pačių poilsiautojų kultūrą, aš, kaip vietinis gyventojas, išskiriu dvi jų grupes. Vienus mes vadiname „savaitgaliniais drugeliais“, kurie iš aplinkinių miestelių - Švenčionių, Švenčionėlių, Molėtų - atvažiuoja tiktai šašlykų pakepti, išgerti, kokio gimtadienio atšvęsti. Iš tikrųjų labai problemiški žmonės. Kultūros jie neturi. Jie atvažiuoja į gamtą papramogauti.

Anksčiau žmonės vykdavo į gamtą kaip tikrieji turistai pažintiniais tikslais: pamatyti, daugiau sužinoti apie tą kraštą, susipažinti su tuo kraštu. O dabar važiuoja tik papramogauti. Žmonės, kurie atvažiuoja iš toliau, iš Panevėžio, Vilniaus, Kauno į Labanoro regioninį parką, mažiau šiukšlių palieka ir kitų dar sutvarko.

Kai dar buvau Labanoro regioninio parko pareigūnas, vykdėme tokį nuostabų projektą „Atliekų rūšiavimas poilsiavietėse“. Buvo pastatyti skirtingų spalvų konteineriai. Pastebėjome nuostabų dalyką, jeigu žmonėms sudarai prielaidas ne tik kažkur mesti atliekas, bet ir rūšiuoti, tai jie tvarkingai jas ir rūšiuoja. Jeigu prižiūri infrastruktūrą, laiku išveži, tai ir būna tvarkingai viskas išrūšiuota. Netgi prezidentas V.Adamkus, buvęs aplinkos ministras A.Kundrotas buvo atvažiavę apžiūrėti to projekto, bet projektas pasibaigė ir viskas pasibaigė.

Juo labiau kad Labanoro parko direkcija panaikinta. Dabar šeimininko nėra, yra tik Aukštaitijos nacionaliniam parkui priskirta teritorija. O Aukštaitijos nacionaliniam parkui tas mūsų Labanoras kaip šuniui penkta koja. Ir dabar taip atsitiko, kad tas parkas yra viena iš labiausiai apleistų saugomų teritorijų. Neries regioninis parkas, kuris yra šalia Vilniaus ir turi tikrą šeimininką, tikrus vadovus, labiau tvarkomas. Tiesiog pavydas ima. Manau, pirmiausia nuo to, ar teritorija turi tikrą šeimininką, priklauso, kaip tvarkomasi teritorijoje, ar joje šiukšlinama.

K.DAUKŠYS: Žmogus yra smalsus ir jam visą laiką vien Palangos neužteks. Važiuos kur nors kitur pažiūrėti. Tuo labiau kad poilsio kaina Turkijoje ir Palangoje panaši. Palanga yra brangus kurortas. Kalbant apie poilsį gamtoje, siūlyčiau visiems nuvažiuoti į Seinų kraštą, Punską ir pažiūrėti, kaip ten sutvarkyta. Kaip ten kempingai sutvarkyti, kaip rekomenduojama žmogui apsistoti, mašiną pastatyti, kaip jis turi šiukšles išmesti. O pas mus dabar net kur nori nesustosi - visur privačios valdos. Kaimo turizmo sodybos virto viešbučiais, kur ne kiekvienas žmogus su šeima įstengia atvažiuoti pailsėti. Nebent turtingi žmonės švenčia vestuves, gimtadienius, bet tai - ne tas dalykas, apie kurį šnekame.

Mes visi žinome, kad jeigu namai gražiai sutvarkyti, juose niekas nenusispjaus. Bet jeigu iš namų padarytas tvartas, juose gali nutikti visko. Tad reikia patiems viduje tvarkytis. Manau, kad pinigų Lietuvos vidaus turizmui atsirastų labai daug. Žmonėms tos turkijos, egiptai atsibosta. Kiek ant tos jūros kranto galima gulėti? Gal reikia paplaukioti su baidarėmis, tiesiog nuvažiuoti į mišką, pailsėti, pakvėpuoti oru. Paklausyti paukštelių čiulbėjimo, pamatyti ežį, kiškį, stirną, gervę. Ir visa tai dykai. Turėtume prisiminti, kad Lietuva - tai ne tik Palanga ir Druskininkai, bet ir natūrali gamta.

N.PUTEIKIS: Smetoninėje Lietuvoje už tai, kad prižiūrėtų piliakalnius, valstybė ūkininkui mokėdavo pinigus. Taip yra ir daugelyje Europos valstybių, ir kai kur dabar jau ir Lietuvoje. Man žinomi tokie atvejai, kai valstybė suranda būdų per savivaldybę ar kitaip sumokėti, kad žmogus laikytų ožkas ar avis, o šios nugraužtų krūmus, pagražintų teritoriją. Tai vienas iš tų variantų.

Jei kalbėtume apie tai, kaip Europos Sąjungos pinigai panaudojami rekreacijai, - pavyzdžiui, viename rajone žmonės parodė, kaip vidury privataus miško, plynaukštėje, kur nėra nei upelio, nei ežero, yra įrengta rekreacinė zona. Supiltas žvyras, pastatytos pavėsinės, įrengtos vietos laužams, mediniai pažintiniai takai. Pinigai išmesti vėjais, o turėjo būti panaudoti tiems dalykams, apie kuriuos šnekame.

Valstybės pinigai galėtų būti tikslingi, valdžia juk reguliuoja tokius dalykus ne tik pinigais. Vokietija, kai norėjo padėti Graikijai, agitavo vokiečius važiuoti atostogauti į Graikiją. Ir vokiečiai išgirdo, važiavo, atostogavo, pakėlė kažkiek procentų Graikijos ekonomiką. Normalios valstybės agituoja savo piliečius - pažinkite gimtąjį kraštą. Neskubėkite į užsienius, palikite pinigų čionai. Iš tų pinigų būtų galima remti tuos žmones, kurie nušienautų pakrantes. Tegul tai bus simbolinė parama. Tačiau valdžia turi žiūrėti, kaip Vokietijoje, kad nešiukšlintų. Vis tiek turi būti prižiūrintis rimbelis, ar kaip pavadinsi. Ten, kur dideli žmonių srautai, turi būti inspektorių, gamtosaugos, policijos pajėgos ar ekologinė policija, kuri prižiūrėtų, kad žmonės nešiukšlintų, nesiaubtų tiek valdiškų, tiek privačių poilsiaviečių.

Manau, turistų norus keliauti iš Lietuvos galima keisti agituojant ir apeliuojant į patriotizmą. Lietuvoje valdžia nusišalinusi nuo bet kokios agitacijos. Jeigu ir agituoja, tai tik už eurą. O galėtų lygiai tokiais pačiais būdais už mažesnius pinigus agituoti žmones nešiukšlinti gamtos. Rūšiuoti šiukšles, nesiaubti privačių sodybų, tų pakrančių, kurias žmonės nušienavo, ir agituoti poilsiauti čia, Lietuvoje. Ir pinigų liktų daugiau Lietuvoje. Mes savo kraštą labiau tvarkytume, labiau mylėtume.

G.JAKAVONIS: Visą laiką Čepkeliuose buvo galima ūkinė veikla. Ten žmonės šienavo, ganė gyvulius. Bet jau įeiti ten negalima. Aš ten spanguoliavau, kai paauglys buvau, visi Marcinkonys gyveno iš to. Kur ribos šitų dalykų?

A.GAIDAMAVIČIUS: Čia sudėtingas klausimas. Iš tikrųjų pas mus valstybėje stengiamasi padaryti kuo paprasčiau. Įvesti draudimus nieko negalvojant nėra sudėtingas dalykas. Tiesiog uždraudei ir viskas. Sunkiau delikačiai tvarkyti, kad ir gamta nenukentėtų, ir žmogus. Manau, kad Lietuvoje per mažai rezervatų. Yra tik viena tokia teritorija, vadinasi Dubravos rezervatinė apyrubė, prie Kauno, kur yra rezervatinis režimas ūkinei veiklai, bet žmonėms leidžiama lankytis kiek nori. Daug žmonių atvažiuoja pažiūrėti. Yra pažintiniai takai. Bet tai yra rezervatinė apyrubė, ne rezervatas. Tokių teritorijų labai trūksta, kur žmonės galėtų pamatyti tikrą neliestą gamtą ir žinoti, kad čia tikrai miškas niekada nebus iškirstas. Bandyti įsivaizduoti, kaip dar po šimto metų čia viskas atrodys. Aišku, viena iš išeičių yra tie pažintiniai takai Čepkelių ar Kamanų rezervatuose. Bet kokias nors grupes ar ekskursijas būtų galima leisti tik kai ten baigiasi paukščių perėjimo laikas ar pan. Jeigu leistume žmones į tokias teritorijas vienus, manau, kad atsitiktų kaip su Ūlos akimi. Tiesiog būtų dar viena užteršta teritorija.

Protingas zonavimas ir išsprendžia tas problemas, leidžia suderinti gamtos išsaugojimo ir turizmo reikmes. Aš pats Vokietijoje praktiką atlikau tris mėnesius prie milžiniško Bodeno ežero, tai ten dėl protingo zonavimo telpa ir milijonas turistų, ir milijonas paukščių. Jie vieni kitiems netrukdo. Tiesiog vieni ir kiti žino, kur yra jų teritorija. Tokio dalyko pas mus šiek tiek trūksta. Zonavimas yra tik popieriuje. Bet atvažiavus, pvz., į tą patį Labanoro regioninį parką, visiškai neaišku, kur čia prasideda ta rekreacinė teritorija, o kur ji baigiasi, kai neturi kokio lankstinuko nusipirkęs iš direkcijos. Labai trūksta infrastruktūros. Nėra nė automobilių stovėjimo aikštelių prie pagrindinių kelių. Tie patys dviračių takai - popieriuje yra koks nors mėlynasis žiedas, žaliasis žiedas, bet ten dviračiu nuvažiavęs pirmiausia bijai, kad rato nesulaužytum, nes žvyrkelis kaip tarka.

G.JAKAVONIS: Kas dabar vyksta Dzūkijoje? Pastatytos garlaivių prieplaukos ant Nemuno. Kas čia, Europos Sąjungos pinigų įsisavinimas? Liškiavoje prieplauka pastatyta tokioje vietoje, kad joks garlaivis negali priplaukti. Garlaiviai neplaukioja. Druskininkai, Alytus, Merkinė - visos tokiose vietose. Įsisavinti pinigai. Kas čia kaltas?

K.DAUKŠYS: Viskas su prieplaukų statyba būtų gerai. Tik jei pasakėme A, reikėtų pasakyti ir B. Jeigu mes pastatėme prieplaukas, reikėjo ir vagą sutvarkyti. Būtų labai gražus takas per Augustavo kanalą į Kauno marias plaukti. Net buvo projektas perkelti jachtas per užtvanką ir kur nors toliau, į Baltijos jūrą, būtų galima išplaukti. Bet reikia tuos pinigus duoti. Dabar pirmai daliai davė, prieplaukas pastatė, jos stovi tuščios. Gilinti vagai tų pinigų nėra. Juos reikėtų paprasčiausiai skirti. Bėda ta, kad projektavo ne tie, kurie plaukia baidarėmis, o kurie važinėja mersedesais.

Dėl mūsų parkų, mūsų nacionalinių dalykų turiu tokį savo požiūrį. Mes turime didžiulį turtą. Pavyzdžiui, Čepkelių raistas yra didžiulis turtas. Žmonės turėtų ateiti, pamatyti, pažiūrėti. Tai gal reikėtų organizuoti mokamas ekskursijas. Nes dabar niekas ten ir neina. Žinoma, tada mažiau rūpesčių, nereikia nei ten tvarkos kažkaip prižiūrėti, nei žmonių papildomai tam skirti. Bet saugoma teritorija juk nėra tik tam, kad būtų saugoma. Mes visus ežerus apauginome medžiais, tie medžiai primetė lapų. Priaugo žolių, užpelkės gi viskas. Tai ar čia tas mūsų supratimas, kaip reikia saugoti?

Kitas dalykas, turint omenyje, kad ožkų ir avių niekas nelaiko ir neišgano, tas pats Žuvinto ežeras. Žmonėms neleido ganyti karvių ir šienauti, pievos baigia užkrūmėti. Manyčiau, kad reikėtų parkų darbuotojams kartais atrišti rankas. Tas saugomas gamtos plotas yra Lietuvos turtas. Bet, pavyzdžiui, gali kažkokį turtą užkasti po žeme ir saugoti. O gali jį protingai kur nors investuoti ir prižiūrėdamas gauti dar didesnį turtą. Jeigu būtų sutvarkyta, kad žmonės atvažiavę galėtų pamatyti ir pajausti gamtos grožį, didybę, jie nešiukšlins. Kai žmogus jau prisiliečia prie to vieną kitą kartą, jis supranta, kad čia ne koks nors šiukšlynas.

G.JAKAVONIS: Grįžkime prie to amžino klausimo, ką daryti. Atrodo, kad tie, kurie kuria nacionalinius parkus, pamiršta, kad tose teritorijose ir žmonės gyvena.

N.PUTEIKIS: Paprasčiausiai veidmainystės tradicijos. Dzūkijos nacionaliniame parke žmonėms trukdoma elementarius veiksmus atlikti, o kiek buvo upių vagų Lietuvoje pakeista, pavyzdžiui, per pastaruosius dešimt metų nelegaliai. Milijonai litų kainavo privatiems turtingiems žmonėms pakeisti vagas šalia savo sodybų. Kažkas gamtą griauna, žaloja įžūliai.

Šilutės rajone, Klaipėdos rajone buvo daug garsių istorijų. Ateina gamtosaugininkų pajėgos, nesugeba ir nenori stabdyti ir čia tik viena kita byla yra pasibaigusi. Ir neaišku, ar tikrai bus atlyginta žala, neaišku, ar bus atkurtos tikrosios vagos. O čia pat žmogui dėl kažkokio įkalto kuolo baudos išrašomos. Tai veidmainystė. Valstybės tarnybos aparatas, politikai tokius dalykus toleruoja, tai trukdo visiems gyventi. Tai galima pakeisti, tikrai pakeisime. Klausimas, kada, bet pakeisime. Veidmainystė tam tikra prasme yra sovietinių laikų tradicija, kai viena buvo sakoma, o kita daroma. Bet aš esu optimistas ir galvoju, kad tai mūsų valioje.

Kaimynai, lietuviai, skrendantys į svetimus kraštus atostogauti ar keliauti, neišvengiamai mus privers tvarkyti savo kraštą taip, kad čia būtų jauku ir gera patiems ir kad nereikėtų veržtis į užsienį. O jeigu jau keliauti į Turkiją, tai tik tada, kai žygiais ir darbais būsi pagrindęs, kad esi savo krašto patriotas. Būsi neprišiukšlinęs, sudrausminęs šiukšlintoją, neleidęs vogti Europos Sąjungos ar valstybės pinigų būdamas politiku ar būdamas ūkininku. Neleisi baidarininkams, girtiems žmonėms žaloti gamtos ar paveldo pats asmeniškai kviesdamas policiją. Neleisi nacionaliniame parke dirbantiems biurokratams nepastebėti didžiulių pažeidimų ir kabinėtis prie smulkmenų. Tikiu, kad visa tai pasieksime.

K.DAUKŠYS: Jeigu dabartiniai įstatymai būtų galioję anksčiau, tai nei Merkinėje, nei Liškiavoje bažnyčios nebūtų stovėjusios. Iš tikrųjų man labai patiko Italijoje, ten yra saugomi objektai, namai statomi taip, kaip buvo statomi senovėje. Bet Italijoje mokama už tai, kad toks namas būtų statomas. Maždaug pusė kainos sumokama. Tas pats turėtų būti ir čia, pvz., Dzūkijoje, etnografiniuose kaimuose. Žmonėms, kurie ten statosi, remontuojasi namus, valstybė sumokėtų, tarkime, pusę kainos. Ir būtų toks kaimas, kokį mes norime išsaugoti. Dabar žmogui sakome, kad jam čia nieko nepriklauso, nieko jis negali daryti. Bet žmogus turi gyventi, stogas prakiūra, gyvenimas keičiasi, šeima padidėja, dar kas nors. Turėtų būti aiški programa. Jeigu norime išsaugoti etnografinį kaimą, duokime pinigų ir tas kaimas išliks. Man atrodo, žmonės su džiaugsmu tą darytų. Jeigu padarei kas priklauso, gauni pinigus.

G.JAKAVONIS: Na, kunigaikštis Gediminas buvo pirmas paveldo griovėjas. Jis nugriovė medinę Vilniaus pilį, pastatė mūrinę.

A.JUCEVIČIUS: Viskas čia istoriška. Apibendrinčiau, kad visur reikia lankstumo. Ir įstatymai turėtų būti lankstesni. Keliaudami kad ir per tas pačias Zervynas, mes matome, kaip elgiamasi su žmonėmis. Dieve mano! Kad ir ko žmogeliai norėtų, nieko negali. Kaip čia jau buvo paminėta, tai veidmainystė. Tam galima, o tam ne. Visgi turi būti kažkoks reguliavimas. Iškilo toks objektas, galima sakyti, nelegalus. O čia skamba visur. Neturėtų taip būti, mano galva. Turėtų būti derama tvarka. O kita vertus, jeigu kokia ypatinga vieta, gal tada įstatymiškai truputį patvarkyti. Lankstumas turėtų būti abipusis. Bet esant visiškai savivalei gali atsirasti visokių piramidžių, prizmių ir šventų vietų.

A.GAIDAMAVIČIUS: Man labai keista, kai gali būti nubaustas už tai, kad langus pasikeitei be suderinimo, nes kraštovaizdžiui žalą padarei. Bet kai šalia iškertamas plynas kirtimas miško, tai ten kraštovaizdžio žalos lyg ir nėra. Tai man labiausiai skauda širdį dėl tų plynų miško kirtimų. Bent jau saugomose teritorijose, ten, kur miškas iš tikrųjų formuoja kraštovaizdį, turėtų būti taikomi daugiausia atrankiniai kirtimai, ne taip, kaip yra dabar. Važiuoji tuo ant popieriaus pažymėtu dviračių taku, ta tarka, žvyrkeliu neasfaltuotu, ir kas pusę kilometro plynas kirtimas. Tai koks čia vaizdas, kas čia norės važiuoti? Kas norės investuoti į tą kaimo turizmą? Kaip pritrauksi žmones? Aš pats nuvažiuoju, pamatau, grįžtu tikrai nusiminęs. Jeigu mes nusprendėme tą teritoriją atiduoti turizmui kaip prioritetui, tai tegul ten ir būna tiktai turizmas. Kita ūkinė veikla gali vykti, bet proto ribose.

Antras klausimas, kad mes apskritai turėtume pamiršti „laukinį“ turizmą kaip tokį. Viskas, prisiatostogavome prie ežerų, buvome pripratę prie to. Dabar, manau, tvarka bus tik tada, jeigu apskritai tas turizmas bus mokamas. Atvažiuoji į poilsiavietę, turi susimokėti už tai, kad ten būni. Nes kažkas turi ją sutvarkyti, kažkas miško baldus atnaujina ir t.t. Manau, „laukinį“ turizmą turime išmesti iš viso. Jei tokio nemokamo stovyklavimo Lietuvoje nebūtų, tada būtų didesnė tvarka. Tai būtų du tokie mano pagrindiniai pasiūlymai.

G.JAKAVONIS: Pažiūrėkime, kas Dzūkijoje darosi tose vietose, kur privatūs savininkai susigrąžino senelių miškus. Visur pjūklai burzgia. Pjauname, Lietuvą gadiname. Griauname savo valstybę, negana, kad žemes parduodame, eurus įsivedame, lito atsisakome, tai dar išpjaukime viską. Nežinau, revoliucijas čia reikia pradėti daryti? Ar galime dar savo jėgomis susitvarkyti?

K.DAUKŠYS: Gal šiek tiek subjektyvus būsiu šioje vietoje. Mano atsiminimai apie buvusius Dzūkijos miškus ir dabartiniai - tai dvi šiek tiek skirtingos Dzūkijos. Tada jeigu nueini į brandų mišką, tai brandus miškas, o dabar to miško nebent rezervatuose rasi. Kai pamatėme, kaip atrodė uragano nusiaubtos vietovės, tai taip gali atrodyti visa Dzūkija - išpjauta tokia.

Manau, čia požiūrio klausimas. Tarkime, kas yra pas lenkus gerai ir kas pas mus blogai šioje vietoje. Lenkai nors ir buvo socialistinėje valstybėje, bet nebuvo sukolektyvinti, privataus žemės naudotojo sąmonė liko. Ir jų santykis su žeme, požiūris šiek tiek kitoks. Jie iš to gal ir daro verslą, bet ryšys stipresnis. Nors čia gi nereikia kokių įstatymų sukurti. Mūsų seneliai be jokių įstatymų žinojo, kada pjauti, kokį medį nusipjauti, kokį namą reikia pastatyti. Šį dalyką mes praradome ir todėl turi praeiti tam tikras laikas, kad mes suprastume, jog žemės nuosavybė - ne tai, kad „čia mano žemė, ką noriu, tą darau“. Tai turi būti ne įstatymas, o žmogaus įprotis, kaip jis turi su žeme elgtis, - kad jis turi žemės neužleisti, viso miško neiškirsti.

Lietuva labai gražus kraštas ir labai dar daug nepaliestos gamtos. Visiems pirmiausia reikia čia pasivaikščioti, pasibūti. Nes kai nuvažiuoji į kokią Belgiją ar dar kur nors, pamatai tuos parkus, miškus. Bet ten yra parkas, o čia dar yra nepaliestos gamtos, gali jausti, kad ji yra tikra. Tai aš visiems linkiu ir Turkijoje pailsėti kokį kartą, ir pavažinėti ne tik po Suvalkiją, bet ir Rytų Lietuvą, ir Dzūkiją.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“